Žuvų lietus kalbančioms katėms. Kafka pakrantėje / Haruki Murakami

[2012 knygų iššūkis]

Ši knyga buvo pirmoji pažinti su šiuo autoriumi, ir tikrai galiu pasakyti, jog „įklimpau“. Nežinau dar kaip giliai, tačiau tikrai pakankamai, kad pratęsčiau pažintį.

Tiesiog netikėtai pasijuntu įsipainiojus į knygos spąstus: neturiu jokio supratimo kada buvau įtrauktą ir neturiu jokios nuovokos, kada iš šio voratinklio išsinarpliosiu. Knyga, kurią skaitydama neturėjau visai jokios nuojautos kas gi bus toliau… Be to – nesu tikra ar man blogai šiame voratinklyje, kur realybės ribas užgožia fantastiniai elementai, ir kur ribos tarp vieno ir kito – sunkiai apčiuopiamos. Ir nesu tikra ar noriu išsinarplioti: tiesiog gera „karstytis“ mintimis nuo vienos gyvenimo scenos prie kitos. Kažkurioje vietoj lyg ir jautėsi „pavargimas, apsnūdimas“ ar tiesiog šiaip, sulėtėjimas, tačiau, matyt, su vieno iš (paties autoriaus mylimiausio) veikėjo –  Nakatos, rekordus mušančio ilguoju miegu, pailsėjau ir aš tarp eilučių, ir įgavus „antrąjį“ kvėpavimą vėl toliau smalsiai narpliojau siužeto vingius. Protarpiais, matyt, kad kartu su Nakata neužmigčiau ilgam, supurto (išties galingai!) siaubingos ir žiaurios scenos, kur katės su smagumu draskomos į gabalus, o artimojo kraujas su malonumu skanaujamas:

„Mama, tu sakai. Aš tau atleidžiu. Sulig tais žodžiais garsiai sutrupa apledėjusi tavo širdis.

Tylėdama ji mane paleidžia. Ji išsitraukia iš plaukų segtuką ir nė kiek nedvejodama smogia jo aštriu galiuku į savo kairės rankos vidinę pusę. Kai ji dešine ranka stipriai suspaudžia veną, pradeda sunktis kraujas. Pirmas lašas garsiai ištykšta ant grindų. Netarusi nė žodžio, ji ištiesia man ranką. Ant grindų nukrenta dar vienas kraujo lašas.

Pasilenkęs aš paliečiu lūpomis žaizdelę, laižau jos kraują, užsimerkęs skanauju. Sulaikau kraują burnoje, po to lėtai jį nuryju. Jis nuslysta mano gerkle žemyn. Jį tyliai sugeria sausas mano širdies paviršius. Tik dabar iš tikrųjų suprantu, kaip aš norėjau to kraujo. Mano mintys kažkur kitur, tačiau kūnas vis dar čia, tarytum būčiau gyvoji dvasia. Norėčiau iščiulpti iš jos paskutinį kraujo lašą, bet negaliu. Atitraukiu lūpas nuo jos rankos ir pažvelgiu jai į akis.“

Jaučiu trauką neįtikėtiniems dėlių bei žuvų lietums, kalbančioms katėms, ar atvirkščiai – senukui, besikalbančiam su katėmis, (beje – kates pats autorius myli labai, tik jis pats abejoja, ar jos turi savyje kokį nors simbolizmą), paslaptingiems pojūčiams, ne „muiliniams“ atminties praradimams, neegzistuojančiam, tačiau savo nuomonę perteikiančiam veikėjui, kitam veikėjui – tiesiog sąvokai, veiksmo eigai, kuri gerokai „nukrypusi“ nuo priimtinos visuomeninės normos, tačiau knygoje neiššaukia per didelio diskomforto. Man tiesiog viskas joje buvo taip, kaip ir turi būti, nors kaip turi būti – nė nenutuokiu…  O ir sukrečiančių scenų vieta, manau, buvo pakankamai „kruopščiai“ parinkta. Taip pat negalėjau susilaikyti nepaieškojus „Kafkos pakrantėje“ dainos: http://www.youtube.com/watch?v=7iM2z8O-j8Q

Kaip rašytojas sakosi, jis nori rašyti istorijas taip, kaip dar niekas iki šiol nėra jų rašęs. Ir manau, tai jam puikiai pavyksta.

Autoriaus nuomone, mitai yra visų istorijų prototipai; jie – lyg rezervuarai, savyje laikantys istorijas. Neveltui ir čia nemažą funkciją atlieka perteiktas Edipo mitas.

Japonų prodiuseriai yra sukūrę tinklalapį šio autoriaus fanams, kuriame aiškinama jiems šios knygos reikšmė! O autorius gana nekukliai prisipažįsta, jog jo knygas, tam kad suprasti, reikia skaityti po keletą kartų. Ir kiekvieną kartą gali jose atrasti kažką naujo, į tą pačią sceną pažvelgti kitaip. O patektos mįslės neturi tiesioginių atsakymų, jos pačios šioje knygoje yra sprendimo dalis.

Ne tokia ir beprecedente istorija prasidedantis romanas, jau netrukus „sujaukiamas“ neegzistuojančio, pagrindinio veikėjo prototipo berniuko Varnos įsikišimu, greitai įgauna „pagreitį“ ir įsuka skaitytojus į tarp realybės-sapnų-paslapčių-seksualumo-tradicijų-antikos-filosofijos maišaties. Ir ar išsinarplios skaitytojai  - tik jų pačių pastangų ir noro reikalas. Belieka – tik skaityti. Ir priimti. Arba – ne. Jei iš pirmo karto knyga lieka nepriimta – belieka skaityti dar kartą. O gal – ir dar. Juk taip rekomenduoja pats rašytojas!

Mįslingos nuotrupos:

 Likimas - tarsi maža smėlio audra, nuolatos keičianti kryptį. Tu pasuki j vieną pusę, bet ji pasiveja. Tu dar sykį pakeiti kryptį, bet audra ir vėl prisitaiko. Vis blaškaisi, lyg auštant šoktum su mirtimi nelaime pranašaujantį šokį. Kodėl? Nes ši audra nėra kažkas, atklydęs iš toli, kažkas, su tavimi nesusijęs. Ji - tai tu. Kažkas, slypintis tavo viduje. Tad tau telieka pasiduoti, žengti tiesiai į sūkurį, užsimerkti ir užsikimšti ausis, kad vidun nepatektų smėlio, ir pamažu eiti. Ten nešviečia saulė, nėra mėnulio, krypties, laiko jausmo. Tik smulkus baltas smėlis, tarsi į dulkes pavirtę kaulai, verpetais besisukantys į dangų. Štai tokia smėlio audrą turi įsivaizduoti.  

 

Mes gyvi tik atsitiktinių susitikimų dėka.

Turi su tuo susitaikyti. Yra daugybė dalykų, apie kuriuos nė nenutuoki.

- O jūs kas būsite?

- Pamiršau, -pasakė katinas. Turėjau vardą, tikrai žinau, kad turėjau, bet man jis buvo nereikalingas, todėl visiškai iškrito iš galvos.

- Suprantu. Lengva pamiršti tai, ko nebereikia. Nakata irgi taip galvoja, - kasydamasis galvą, pasakė senukas.  

Grįžtu į skaityklą, susmunku ant sofos ir pasineriu į Arabijos naktis. Lėtai, tarsi kine, mane supantis pasaulis išnyksta. Esu vienas su knyga. Mano mėgstamiausias jausmas.

Jau seniai jo sąmonės ribos pleveno kaip drugeliai. Už jų buvo tamsi bedugnė. Retkarčiais jo sąmonė išeidavo iš savo pačios ribų ir pakibdavo virš tos svaiginamos juodos bedugnės. Tačiau Nakata nebijojo tamsos, kad ir kokia gili ji būtų. O kodėl turėtų? Neišmatuojamas tamsos pasaulis, ta sunki tyla ir chaosas buvo seni jo draugai jo dalis. Nakata tai gerai suprato. Tame pasaulyje nebuvo rašto, savaitės dienų, baisaus gubernatoriaus, operos, BMW markės automobilių. Jokių žirklių ar aukštų skrybėlių. Kita vertus, ten taip pat nebuvo nepaprastai skanaus ungurio ir gardžių bandelių su pupelių įdaru. Ten galima rasti viską, bet ne detales. Dėl tos priežasties ten nebūtina vieną dalyką keisti kitu. Nereikia ko nors šalinti ar pridėti. Nebūtina galvoti apie sunkius dalykus, tereikia leisti sau viską sugerti. Nakatai už tai nieko geriau negalėjo būti.

Atsimenu jos (mamos) kvapą, prisilietimą, bet ne veidą.

Mes taip esame įstrigę kasdienybėje, kad praeities įvykiai, - kaip senos užgesusios žvaigždės, - mums daugiau neberūpi. Kiekvieną dieną turime galvoti apie labai daug dalykų ir tiek daug išmokti. Naujos mados, nauja informacija, naujos technologijos, nauji terminai... Bet vis tiek, kad ir kiek praeitų laiko, nesvarbu, kas tuo tarpu nutinka, kai kurių dalykų niekada nepamiršime, kai kurių prisiminimų niekada neištrinsime iš atminties. Jie amžinai lieka su mumis, lyg vertinimo kriterijai ateities įvykiams.

…jaučiu žmogaus galimybių ribas, kad tobulybę galima pasiekti tik per neribotus trūkumus.

Žmonėms greitai nusibosta dalykai, kurie nėra nuobodūs, o ne atvirkščiai. Tik pagalvok. Aš gal ir turėčiau laisvo laiko, kad imčiau nuobodžiauti, bet ne kad pavargčiau. Dauguma žmonių nemato skirtumo tarp šių dviejų dalykų.

Atsakomybė prasideda svajonėse. Pažvelgus į tai iš kitos pusės, galima teigti, kad jei nesugebate įsivaizduoti, negali būti jokios atsakomybės.

…gyvenime dauguma mūsų sprendimų siaubingi.

- Šioje dėžėje turiu penkias kates, ir visos jos yra iš to tuščio sklypo. Nauja partija. Ką tik sugautos, tiesiai iš miškelio, taip sakant. Joms visoms suleidau į raumenis paralyžiuojančių vaistų. Tai ne anestetikas - jos nemiega ir jaučia skausmą, bet negali pajudinti nei priekinių, nei užpakalinių kojų. Netgi galvos. Taip darau, nes nenoriu, kad imtų blaškytis. Perrėšiu peiliu joms krūtines, ištrauksiu vis dar plakančias širdis, o po to nupjausiu galvas. Padarysiu tai jūsų akivaizdoje. Telkšos klanai kraujo, o skausmas bus neįsivaizduojamas. Pagalvokite, kaip skaudėtų, jei jus gyvą išskrostų ir išplėštų jūsų širdį! Tokį pat skausmą jaučia ir katės, o skauda velniškai. Man gaila tų vargšų gyvulėlių. Nesu šaltas, žiaurus sadistas, bet nieko negaliu padaryti. Skausmas yra būtinas. Tokia taisyklė. O taisyklės čia visur, kur pažvelgsi. Darbas yra darbas. Turite vykdyti savo misiją. Atsikratysiu katėmis viena po kitos ir galų gale pribaigsiu Gomą. Tad vis dar turite šiek tiek laiko nuspręsti, kaip elgtis. Atminkite - arba aš nužudau kates, arba jūs nužudote mane. Kito pasirinkimo nėra.   

Užsimerkdamas, jei nematysite kas dedasi aplinkui, nieko nepakeisite. Užsimerkdamas ir užsikimšdamas ausis, laiko nesustabdysite.

Laimė yra tik viena, o nelaimė – priešingai. Kaip sakė Tolstojus, laimė yra alegorija, tuo tarpu nelaimė – istorija.

Kartais gyvenime negali grįžti atgal. Ir labai retai, kai negali gyventi toliau. O tuomet, mums belieka tyliai susitaikyti. Štai kaip mes išgyvename.

Dabar pirmadienis, ir biblioteka uždaryta. Bibliotekoje dažniausiai gana tylu, bet tokią dieną, kai ji nedirba, čia tarsi laiko užmiršta žemė. O gal vieta, kuri sulaikiusi kvapą tikisi, kad laikas ant jos nesuklups.

 Būtų daug geriau, jeigu sutelktumėte dėmesį į tai, ką mes darome gerai, o ne į tai, ko negalime padaryti.

Bet vaizduotės neturintys žmonės man kelia dar didesnį pasišlykštėjimą. Anot T. S. Elioto, tai tušti žmonės. Jie užpildo vaizduotės trūkumą beverčiais dalykais, net nežinodami, ką daro. Šie bejausmiai žmonės priremia tave lavina nieko nereiškiančių žodžių, mėgindami priversti daryti, ko nenori.

Klaidas paprastai galima ištaisyti. Kol turėsi drąsos jas pripažinti, viskas gali pasikeisti. Bet nepakantūs, riboto inte­lekto, be jokios vaizduotės žmonės primena parazitus, kurie neatpažįstamai pakeičia savo šeimininką, formą ir toliau tarpsta. Jie - beviltiški, ir aš nenoriu, kad tokie žmonės čia lankytųsi.

Reikia saugotis žmonių, kurie atrodo normalūs ir gyvena normalų gyvenimą.

Manau, turi teisę gyventi, kaip nori. Ar tau penkiolika ar penkiasdešimt vieneri – nejaugi tai svarbu? Gaila, bet visuomenė su tuo nesutinka.

Ne žmogus pasirenka likimą, bet likimas žmogų. Tai graikų dramose vyraujanti pasaulėžiūra. O tragedijos esmė, anot Aristotelio, - o tai gana ironiška, -slypi ne pagrindinio veikėjo silpnybėse, bet jo gerume.

Tačiau ironija padeda žmogui augti, subrandina jį. Tai išsigelbėjimas aukštesniu lygiu, kur galima rasti visuotinę viltį. Štai kodėl net šiais laikais mėgstamos klasika laikomos graikų tragedijos. Pasikartosiu, bet viskas gyvenime yra metafora.

Teorija - tai kovos laukas tavo galvoje.  

Tarp penkiolikos ir šešiolikos metų yra didelis skirtumas.

Ugnikalnis ramus jau daugelį metų. Vienas vienatvės sluoksnis po kito, tarsi minkšto purvo raukšlės.

Užtenka pažvelgti į šią laimingą šypseną, pastebėtumėte tą gražų taką, kuriuo turi eiti laiminga širdis.

Dar gyvi žmonės gali tapti vaiduokliais.

Turint šį fizinį kūną, netobulą talpyklą, man svarbiausia išgyventi dar vieną dieną. Tai gali būti paprasta arba labai sunku. Kaip pažiūrėsi. Bet kuriuo atveju, jei viskas gerai sekasi, tai nėra didelis pasiekimas. Niekas man už tai atsistoję griausmingai neploja ir panašiai.

Man nepatinka ta talpykla, kurioje turiu lindėti. Niekada nepatiko. Tiesą sakant, aš jos nekenčiu. Savo veido, rankų, kraujo, genų... Nekenčiu visko, ką paveldėjau iš tėvų. Labiausiai norėčiau visa tai pamiršti, pavyzdžiui, pabėgdamas iš namų.

 - Kafka, ką matai lauke? Žvilgteliu pro langą.

-  Matau medžius, dangų ir kelis debesis. Medžių šakose tupinčius paukščius.

- Nieko neįprasta, tiesa?

- Tiesa.

-  Bet jei žinotum, kad rytoj to neišvysi, viskas staiga taptų ypatinga ir brangu, ar ne?

- Manau, kad taip.

- Ar kada nors apie tai pagalvoji?

- Taip.

Ji nustemba. -Kada?

- Kai esu įsimylėjęs, - sakau.

Ji vos šypteli ir vis dar abejoja, tad pagalvoju, koks gaivus vanduo, kai kažkas juo vasaros dieną pašlaksto duobelę.

- Ar esi įsimylėjęs? - paklausia ji.

- Taip.

Netikėtas atradimas peržengia kasdienybės ribas. Gyvenimas be netikėtų atradimų – ne gyvenimas. Jums dabar reikia pereiti nuo proto, kuris stebi, prie proto, kuris veikia.

Lūpose dar matyti šypsenos pėdsakai.

Visi žodžiai išnyko laiko tuštumoje, be garso kaupdamiesi vulkaninio ežero tamsiame dugne.

Tuščia biblioteka ryte man kažkodėl išties patinka. Čia tyliai ilsisi visi įmanomi žodžiai ir mintys.

 

Ilgiausiai išgyvena tie, kurie stato aukštas tvirtas tvoras. Tu neigi tokią tikrovę ir pats rizikuoji būti ištremtas į tyrlaukius.

Pasaulyje būtų visiška sumaištis, jei visi būtų genijai. Kažkas turi budėti, rūpintis reikalais.

Mes visi mirštame ir virstame dulkėmis, bet tai nutinka dėl to, kad visas pasaulis sukurtas ant griūčių ir praradimų. Mūsų gyvenimai – tik šio pagrindinio principo šešėliai. Sakykime, pučia vėjas. Jis gali būtio stiprus, smarkus, arba labai švelnus. Tačiau bet koks vėjas galų gale nurimsta. Jis neturi formos. Tai tik oro gūsis. Atidžiai klausykis, ir suprasi metaforą.

Žiūrėti rimtai į beprotiškus dalykus – tikras laiko švaistymas.

Geriau jau nieko negalvoti, nei veltui sukti galvą.

Aš – sąvoka, supratote? Są-vo-ka!

Prisiminimai sušildo iš vidaus.  Tačiau kartu drasko į gabalus.

 

Jis jautėsi taip, tarsi širdis būtų išdžiuvusi.

Praeitis – tarsi sudužusi lėkštė. Tau niekada nepavyks vėl suklijuoti šukių.

Daugelį metų tas klausimas buvo iki baltumo įkaitusi liepsna, kuri degino mano širdį, graužė mano sielą. Su manimi turėjo būti kažkas išties negerai, jei mama liovėsi mane mylėjusi. Kas manyje buvo iš prigimties suteršta? Ar aš gimiau tik tam, kad visi nuo manęs nusisuktų?

Sunkiai einu toliau. Žingsniuoju sąmonės krantais. Sąmonės bangos atsirita, vėl grįžta atgal, palieka kažkokius užrašus, tačiau taip pat greitai atrieda naujos bangos ir juos ištrina. Mėginu perskaityti, kas parašyta tarp vienos ir kitos bangos, bet nesėkmingai, nes naujoji banga visa nuplauna. Lieka tik mįslingos nuotrupos.

Pagalvė kvepia kaip saulės šviesa – tai brangus kvapas.

Biblioteka tvarko atsiminimus.

Negyvi žodžiai.

Įstrigau tarp dviejų tuštumu.

- Visi prarandame ką nors sau brangaus. Prarastos progos, prarastos galimybės, jausmai, kurių niekada nesusigrąžinsime. Štai ką reiškia būti gyvam. Tačiau mūsų galvose yra mažas kambarys, kur mes saugome prisiminimus. Jis primena knygų saugyklą šioje bibliotekoje. O norėdami suprasti, ką jaučia mūsų širdis, turime nesiliauti gaminę naujas nuorodų korteles. Retsykiais turime nuvalyti dulkes, įleisti gryno oro, pakeisti vandenį gėlių vazose. Kitaip tariant, tu amžinai gyvensi savo bibliotekoje.

Laikas tave prislegia kaip senas, neaiškus sapnas. Tu nesiliauni judėjęs, mėgindamas prasprūsti. Tačiau net jeigu nueitum į pasaulio kraštą, negalėtum išsigelbėti. Bet vis tiek turi ten nueiti – į pasaulio kraųtą. Kažko negalėsi padaryti, jei ten nenukeliausi.