Meilė seilė ir trečias nereikalingas

Skaityti Doncovą – viena iš atsipalaidavimo ir visiško aplinkos užmiršimo formų. O bandyti išnarplioti aprašomas žmogžudystes dar iki tol, kol pati autorė atskleis kas, kodėl ir kaip – tas pats kas išpainioti kramtomąją gumą iš plaukų be žirklių pagalbos... 

Meilė seilė ir trečias nereikalingas / Darja Doncova. - Kaunas : Mileda, 2012. - 358, [2] p. - (Ironiškasis detektyvas. Jevlampija Romanova: bylą tiria diletantė; 18)

 

Skaičiau visas šios „namų“ rašytojos diletantės bylos serijos knygas. Ir nuo pirmos pažinties myliu smalsiąją, patikliąją, tačiau pakankamai gudrią, nors su naivumo priemaišomis, pasiaukojančią ir visiems pagelbėti skubančią, iš malonumo, virtusio hobiu dirbančia detektyve, Lempą (kas dar nežino – tai pagrindinės herojės vardas. Na, jei gali būti vardas Obuolys (Apple), tai kodėl neturėtų būti Lempos? :) ). Ji tikrai galėtų tapti savaime šviečiančia lempute – jos energijos visur suspėti, visur „pakaišioti nosį“, įsivelti į neįtikėtinas istorijas ir prie viso to – pasirūpinti gausia šeimyna užtektų ne vienai dienai.

Visose knygose moterėlę situacijos užklumpa netikėtai. Tačiau tuos netikėtumus ji pati prisišaukia: čia kaip musė prie medaus ar naktinis drugelis – būtinai skris į šviesą, tokią jo prigimtis. Visuomet situacijos susuktos. Visuomet – daugybė veikėjų, vardų, tėvavardžių ir pravardžių.... Aplinkybės sluoksniuojamos lyg lakštai  Napoleono torte. O humoras – saldžioji jo grietinėlė. Susijuokti beskaitant tikrai galima, ypač – skaitant dialogus. Taip ir girdi intonacijas, klaustukus ar šauktukus sklindančius iš veikėjų lūpų.

Taip pat, kaip ir ankstesnių  Doncovos knygų aprašymuose, pastebima tendencija – Lempa bėgioja, laksto, narplioja, „išknisa“ neįtikėtinas istorijas, pakliūva į absurdiškas situacijas, kurias priima kaip natūralias ir neišvengiamas,todėl - būtinas išgyventi, sugeba išlaviruoti, išsiaiškina kas pas ką su kuo ir daugmaž – kodėl, surenka į krūvą visas dėlionės detales. Tačiau vientisą paveikslą sudėlioja majoras. Na – tiesiog visą darbą atidirbo moteriškė, o vyras tyliai ramiai padeda visai istorijai tašką.  

Skaitymo malonumas vienam-dviem vakarams. Įsijaučiant, įsigyvenant, atlaikant bėgimo akimis maratoną ir pasiklystant tarp veikėjų. Su nežymiu šypsniu lūpose. Finišą pasiekiant visiškoje komforto būsenoje :)

 

                               Lempos nušviestos mintys:

Gyvenimas žmogui duotas tik kartą, nes antrąkart nė vienas jo neištvertų. ( 3p.)

Dirbti vertėtų tik dėl dviejų priežasčių. Pirma, kad išdidžiai iškėlusi galvą galėtum pareikšti: „Esu visiškai savarankiška“, antram kad galėtum parodyti naujus kailinius. (3 p.)

Moteris, vardu Lempa, vaikštinėjanti naktį po prekybos centrą su lapės Snapės kostiumu, - pripažinkite, vien to gana, kad pasijustum absurdo pjesės herojumi! Be to, ta moteris turi vyrą, VRM majorą, vasario mėnesį vaikštinėjantį su šlepetėmis, dėvintį timpas su žirneliais ir melsvą striukelę dažyto triušio kailio apvadais. (249 p.)

 

Bloga karma / David Safier

Kiekvienas pasirenkame kas gyvenime svarbiausia. Bet juk būna momentų, kai pasirinkimas yra nelengvas. Pavyzdžiui – ar dalyvauti prestižiniame apdovanojime, kuriame gausi pagrindinį, ilgai lauktą ir norėtą apdovanojimą, ar – ne tik dalyvauti, bet dar ir organizuoti, surengti savo dukters gimtadienį? Juk abu įvykiai kartojas tik kartą į metus… Betgi gal šis apdovanojimas – vienintelis tavo gyvenime, o dukters gimtadienis bus ir kitąmet. Ar vaikas tūrėtų tai suprasti? Gal. Tik sąžinė, visgi kažkodėl krebžda. Tačiau nugali karjera. Juk ir ji, kad ir kaip pasižiūrėsi – dėl šeimos, dėl vienturtės dukrelės, dėl vyro gėrio…

Štai tokios mintys sklando „Blogos karmos“ romano pagrindinės veikėjos galvoje, prieš lemtingąjį vakarą.

Karma – atgimimas pagal nuopelnus, tačiau kuom tai karmai jos nuopelnų sąraše užkliuvo skruzdėlės? Juk jos – viena iš labiausiai organizuotų, bene labiausiai išsivysčiusi vabzdžių šeima, gyvenanti bendruomeninį gyvenimo būdą žemėje… O pasirodo, sukaupus per daug blogos karmos – atgimsi žemiausiu jos grandies atstovu – skruzdėle. Kur pribaigti gali (o to nesugebėjo žmogiškoji karjera!) darbas ir darbiniai santykiai tarp skruzdžių. Tad tenka kaupti gerąją karmą, kad kilti karmos „karjeros“ laiptais ir tikėtis… ko gi tikėtis? Kad atgimsi žmogumi? Bet juk pačiu savimi jau nebeišeis netgi ir tokiame fantastinių elementų kupiname romane; tad tenka laukti knygos momento, kuom gi gerasis, tačiau griežtasis Buda leis atgimti karmos paskutiniame etape. Prisipažinsiu, jog tai nebuvo tai, kokį planą mintyse buvau sukūrus :) Nežinau – ar tai į gerą, ar ne. Skaitytojai juk gali mintyse susigalvoti kitokių „karminių kelių“ ir vingių. Labai aiškiai supriešintas etaloninis, visuomenei priimtinas išorinis moters grožis ir visiška to priešingybė – gelbėjimo ratais aplink kūną suaugusia, prie mirties slenksčio atsidūrusią moteriške. Ir štai koks netikėtumas! Pasirodo našlys sutuoktinis sugeba per viršsvorį, per pridėtinius nereikalingus, per gyvenimo metus prisikaupusius papildomus kilogramus įžvelgti savo buvusiosios sielą, jos grožį ir gėrį ir visą kitą, dėl ko ir buvo ją vedęs (ne išorinį grožį).

Čia ne tik karma ir vien tik karma. Dar yra kvaila mirtis. Jei mirtis pati savaime gali būti kvaila. Bet čia ji yra. Ir yra netgi nuojauta kokia mirtis gali būti dar kvailesnė.  Dar yra teisėtas vyras ir orgazmai su neteisėtu. Ir nekokia savijauta dėl puikių orgazmų, matyt, dėl to, kad jis ne su teisėtu. Dar skruzdėliškas fejerverkas valgant pyragą, pokalbiai su neįtikėtinu Kazanovos pavidalu, nežmogiški pojūčiai bandomojoje laboratorijoje, kur labiausiai viską gadina žmogiškasis protas jūrų kiaulytės kūne, dar niekur neaprašytas meilės trikampis: našlys, ji ir skruzdė (ir kiti karminiai jos pavidalai)…

Knyga trumpam savaitgaliui. Ir tik tokiam, kada visais artimaisiais yra pasirūpinta, kada sąžinė, jog skaitote knygą, o ne veikiate kažką kitą, galbūt – naudingesnio, bus visiškai rami. Nesgi dar užsidirbsite blogą karmą… o to – visiškai nereikia jūsų gyvenime, ar ne?  :)

Blogos karmos mintys: