Meilė seilė ir trečias nereikalingas

Skaityti Doncovą – viena iš atsipalaidavimo ir visiško aplinkos užmiršimo formų. O bandyti išnarplioti aprašomas žmogžudystes dar iki tol, kol pati autorė atskleis kas, kodėl ir kaip – tas pats kas išpainioti kramtomąją gumą iš plaukų be žirklių pagalbos... 

Meilė seilė ir trečias nereikalingas / Darja Doncova. - Kaunas : Mileda, 2012. - 358, [2] p. - (Ironiškasis detektyvas. Jevlampija Romanova: bylą tiria diletantė; 18)

 

Skaičiau visas šios „namų“ rašytojos diletantės bylos serijos knygas. Ir nuo pirmos pažinties myliu smalsiąją, patikliąją, tačiau pakankamai gudrią, nors su naivumo priemaišomis, pasiaukojančią ir visiems pagelbėti skubančią, iš malonumo, virtusio hobiu dirbančia detektyve, Lempą (kas dar nežino – tai pagrindinės herojės vardas. Na, jei gali būti vardas Obuolys (Apple), tai kodėl neturėtų būti Lempos? :) ). Ji tikrai galėtų tapti savaime šviečiančia lempute – jos energijos visur suspėti, visur „pakaišioti nosį“, įsivelti į neįtikėtinas istorijas ir prie viso to – pasirūpinti gausia šeimyna užtektų ne vienai dienai.

Visose knygose moterėlę situacijos užklumpa netikėtai. Tačiau tuos netikėtumus ji pati prisišaukia: čia kaip musė prie medaus ar naktinis drugelis – būtinai skris į šviesą, tokią jo prigimtis. Visuomet situacijos susuktos. Visuomet – daugybė veikėjų, vardų, tėvavardžių ir pravardžių.... Aplinkybės sluoksniuojamos lyg lakštai  Napoleono torte. O humoras – saldžioji jo grietinėlė. Susijuokti beskaitant tikrai galima, ypač – skaitant dialogus. Taip ir girdi intonacijas, klaustukus ar šauktukus sklindančius iš veikėjų lūpų.

Taip pat, kaip ir ankstesnių  Doncovos knygų aprašymuose, pastebima tendencija – Lempa bėgioja, laksto, narplioja, „išknisa“ neįtikėtinas istorijas, pakliūva į absurdiškas situacijas, kurias priima kaip natūralias ir neišvengiamas,todėl - būtinas išgyventi, sugeba išlaviruoti, išsiaiškina kas pas ką su kuo ir daugmaž – kodėl, surenka į krūvą visas dėlionės detales. Tačiau vientisą paveikslą sudėlioja majoras. Na – tiesiog visą darbą atidirbo moteriškė, o vyras tyliai ramiai padeda visai istorijai tašką.  

Skaitymo malonumas vienam-dviem vakarams. Įsijaučiant, įsigyvenant, atlaikant bėgimo akimis maratoną ir pasiklystant tarp veikėjų. Su nežymiu šypsniu lūpose. Finišą pasiekiant visiškoje komforto būsenoje :)

 

                               Lempos nušviestos mintys:

Gyvenimas žmogui duotas tik kartą, nes antrąkart nė vienas jo neištvertų. ( 3p.)

Dirbti vertėtų tik dėl dviejų priežasčių. Pirma, kad išdidžiai iškėlusi galvą galėtum pareikšti: „Esu visiškai savarankiška“, antram kad galėtum parodyti naujus kailinius. (3 p.)

Moteris, vardu Lempa, vaikštinėjanti naktį po prekybos centrą su lapės Snapės kostiumu, - pripažinkite, vien to gana, kad pasijustum absurdo pjesės herojumi! Be to, ta moteris turi vyrą, VRM majorą, vasario mėnesį vaikštinėjantį su šlepetėmis, dėvintį timpas su žirneliais ir melsvą striukelę dažyto triušio kailio apvadais. (249 p.)

 

Ar baisūs dalykai, įvilkti į gražius žodžius nuo to tampa geresni?

Snieguolės 
A.D. Miller. - Vilnius : Metodika, 2012. 

Autorius, dirbęs užsienio korespondentu Rusijoje, šią knygą apibūdina kaip „moralinis trileris“. Tai  - moralinio degradavimo istorija. Kai žinai, kad esi traukiamas į nusikalstamą veiklą, tačiau vis randi kuom pasiteisinti ar nerandi laiko, noro analizuoti kaip to atsisakyti. Tiesiog – priimtinas būdas plaukti pasroviui, priimant tai, kaip šiokį tokį patogumą.

Kažkas vyksta… vyksta.. vyksta…. Jauti, kad tas kažkas – negeras, nelegalus, bet natūralus Rusijoje. Žinai tai, nes tarp to viso nuobodaus vyksmo lyg deimančiukai šaltame sniege suspindi „nacionaliniai Rusijos ypatumai“, kurie kartais sukrečia, kartais – sukelia šypsnį. Nors daugiausia – sukrečia: savo taikliu tiesumu, kuris šiaip, žmogiškąja prasme turėtų žeisti, tačiau visgi suvoki, jog šiuolaikiniame pasaulyje, o tuo labiau – aprašomojoje Rusijoje – tai natūralus gyvenimo būdas ir natūralios išgyvenimo pamokos. Tiesiog – prisitaikai, nes kito kelio nėra… Arba – bėgi į salas, kurortus, ir pamiršti savo kilmę… O tai – argi įmanoma?

Persiskaitė knyga ir nieko ypatingo neįvyko. Tik tie Rusų gyvenimo perliukai, kurie tikrai pelenais sužiba, pakelia skaitymo nuotaiką, ar suteikė energijos ją toliau skaityti. Ir taip lygioj vietoj išsivysto apgaulė, kurią suvoki, tačiau norėjosi bent jau atomazgos kažkokios „uch“, tačiau – viskas ištirpo kaip aprašomas sniegas, kaip kaustantį šaltį pakeitė vasaros tvankuma, ir atrodo viskas savaime vyksta, viskas taip, kaip ir turi pasaulis suktis. Tik tiek, kad sužinai „tikrąją“ sniego reikšmę Rusijoje … 

Rusijos "ypatumai":

Kartais viskas atrodydavo nešvaru, tarsi teisėtas pinigų plovimas. 

 

Valkatos ant suoliukų gulėjo pabarstyti sniegu, tarsi druska paskaninta mėsa ant mėsininko stalo.

 

Dauguma turėjo savotišką automatišką tautinį išdidumą, nors patys tik ir siekė nešdintis iš ten po velnių ir patraukti į Los Andželą arba Žydrąją Pakrantę. 

 

Dar neišrastas dokumentas, kurio Rusijoje negalėtum nupirkti. 

 

Toks oras Maskvoje verčia norėti, kad dangus imtų ir baigtų savo darbą, kaip mirčiai pasmerktas kalinys nekantraudamas žvelgia į giljotinos ašmenis.

 

Pinigai Maskvoje turėjo savus ypatingus įpročius. Pinigai žinojo, kad bet kurią akimirką kas nors Kremliuje gali nuspręsti juos atsiimti. Jie nesiilsėjo gerdami kavą arba vaikštinėdami su triračiais vaikų vežimėliais Haid parke, kaip daro pinigai Londone. Maskvos pinigai emigravo į Kaimanų salas, vilas Kep Fera arba bet kur kitur, kur rastų šiltus namus ir nesulauktų klausimų. Dar pinigai kuo pastebimiau susidegindavo, srūdavo į šampanu pripildytas sūkurines vonias ir skraidydavo asmeniniais sraigtasparniais. Pinigams ypač patikdavo aukščiausios klasės automobilių salonai Kutuzovo prospekte, pakeliui į karo muziejų ir Pergalės parką…

 

Mes jautėmės tik vargšai. Ir sušalę. Žmonės kartojo: laisvės valgyti negalime.

 

Mes vienas kitą išnaudojome. Kitaip tariant, buvome draugai.

 

Turi pamiršti moralumą, kitaip tau galas.

 

Nusikaltimai, verslas, politika, šnipinėjimas – įprasta rusiška karuselė.

 

Avėjo septynių su puse centimetrų aukščio kulnus, kuriuos apsiavė po pamainos, ir su kuriais kažkaip sugebėjo eiti sniegu kaip Jėzus vandeniu. Jos žiemos sukibimas buvo tobulas.

 

Universalūs kvepalai – skirti kvėpintis arba gerti.

 

Rusai padarys tai, kas neįmanoma: tai, ko, tavo nuomone, negali padaryti, tai, apie ką net nepamanei. Jie padegs Maskvą artinantis prancūzams arba nuodys vienas kitą užsienio miestuose. Jie padarys, o paskui elgsis tarsi nieko nebūtų nutikę. O jei pakankamai ilgai gyvensi Rusijoje, elgsiesi taip pat.  

 

Savižudybė. Valdytojas nusišovė į galvą – du kartus.

 

[Maskvoje yra vyno butelių, kainuojančių daugiau nei žmogus]

 

Rusiškas tostas – kitokio gyvenimo svajonė skysčio pavidalu.