Kartais meilė gali būti bjaurus penkių raidžių žodis…

Atperkanti meilė / Francine Rivers

Atkakli kova tarp šventojo ir nusidėjėlės.

Vienas pasirinko savo gyvenimo kelią, kitas – buvo priverstas tokiu tapti. Dvi absoliučiai skirtingos asmenybės. Tik kova už savo gyvenimą – tokia pat atkakli. Abu labai stiprūs. Kiekvieno stiprybė savaip išreikšta. Vieno stiprybė – iš Dievo, jo pagalbos ir tiesioginių minčių savose mintyse. Kito stiprybė – žiauraus gyvenimo patirtyje, iš neturėjimo kito kelio, kito gyvenimo būdo… Stiprybė prisitaikyti prie bet ko, pavyzdžiui smurto… nuo aštuonerių…

Kartais beskaitant, jau rodės, na, kiek gi galima? Arba vienas jau tūrėtų būti netekęs kantrybės ir pasidavęs, liovęsis rodyti savo meilę – savo išrinktajai (ne be Dievo pagalbos, matyt),  o tuo pačiu – ir sumenkinti savo tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu. Arba kita – liovusis bėgti, išoriškai rodyti savo stiprybę, kai viduje trokšta meilės ir pasitikėjimo, liovusis rodytis išdidžiai, pasiliktų ir priimtų teikiamą meilę, tiesiamą ranką; arba – galutinai apsispręstų išeiti…

Tačiau, kaip paprastai gyvenime, nieko nebūna lengvai pasiekiamo. Istorija, parodyta šiame romane, buvo sukurta įtakojant tikėjimui. Nors Dievo ir tikėjimo šiame romane tikrai daug, neakivaizdžiai, tačiau mano nuomone čia – jam tenka svarbiausias vaidmuo, tačiau man susiskaitė labai „skaniai“, lengvai ir nebuvo jokių pamokslų, grūmojimų ir panašių tikėjimui sustiprinti skirtų priemonių. Tiesiog labai natūraliai į veikėjų gyvenimus įsiliejęs Dievas ir tikėjimas. Tiesa, vienas iš veikėjų savo gyvenimo kelyje Dievo neturi ir labai sąmoningai priešinasi, kad jo ten nebūtų; nes turi skaudžios patirties, kai ir kunigai, bažnyčia, tikėjimas ir aspitikėjimas nuvilia. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, pasak autorės: „priklausome Viešpačiui, o Jis mus formuoja ir kuria pagal savo valią.“ Apie šio romano kūrimą, autorė F. Rivers sakosi, jog jame – nėra nei vieno jos teiginio – „viskas „Atperkančioje meilėje“ buvo Viešpaties dovana: siužetas, personažai, tema.“ O pats romano rašymas jai buvo garbinimo būdas. Jei dar neturite Dievo savo širdyje ar gyvenimo kelyje, ar bet kuriame pasirinkime, nemanau, kad šis romanas privers jį turėti, tačiau bent jau patirsite malonumą skaitant apie žmogaus stiprybę, atkaklumą siekiant  laimės gyvenime ir …galėsite pasidžiaugti gražia pabaiga. 

 Gyvenimo išvargintos mintys:

Nesižvalgau atgal ir nežiūriu pirmyn. Dabarties nėra.

Tvenkiantis ašaroms, kurios pradėdavo smarkiai spausti iš vidaus ir būdavo tokios karštos, kad atrodydavo, jog nutvilkys, ji imdavo jas ryti, giliau ir giliau, kol ašaros krūtinėje virsdavo kietu akmenėliu. Sara išmoko atsigręžti į savo kankintojus ir abejingai, išdidžiai, net niekinamai nusišypsoti. Išmoko apsimesti, kad jos neskaudina nė vienas jų žodis. Ir retsykiais pati tuo patikėdavo.

Jei nebūčiau gimusi, mama būtų gyvenusi kaime, dailiame, gėlėse paskendusiame namelyje. Mama būtų buvusi laiminga. Ir būtų gyva.

Vos aštuoniolikos, Eindžel jau buvo pavargusi nuo gyvenimo ir susitaikiusi su mintimi, kad niekas nebepasikeis. Dažnai savęs klausdavo, kodėl apskritai gimė. Štai tam, galvodavo ji. O vienintelis išsigelbėjimas – savižudybė. Tačiau kaskart tai pripažįstant ar pasitaikius palankius progai tą padaryti ji pabūgdavo.

Galiu pakęsti savo paties neviltį, bet ne kito viltį. (William Walsh)

Ji buvo siena, beribis vandenynas, apniukęs nakties dangus, toks tamsus, kad jis nebūtų galėjęs įžiūrėti savo rankos prieš veidą. Regėjo tik tai, ką ji leido jam matyti.  

 - Aš sena. Iš tikrųjų sena.

Jam toptelėjo, jog tai tiesa. Ji turėjo galvoj ne metus. Jis neabejojo. Kad Eindžel mažai kas nustebintų, ji buvo pasiruošusi bet kam. Bet kaip ir pirmąsyk ją išvydęs, jis pajuto joje glūdint dar kažką. Po sluoksniu, kurį ji dabar atvirai rodė, slypėjo dar kitas. Dieve, kaip aš prisikasiu iki jo? 

Viltis – kančia; viltis – priešė. O tas vyras – krislas akyje.

 

Mirštu iš troškulio prie šaltinio. (Karolis Orleanietis )

  

Jis kalbėjo gražius žodžius, bet žodžiai – ne gyvenimas. Gyvenimas ne toks paprastas, jis sudėtingas. Painus ir suktas, kankinantis ją nuo pat gimimo. Ji negalėjo ištrinti paskutinių dešimties metų, o gal ir aštuonerių iki tos nakties, kai Rebas nuvedė ją gatvėmis į viešnamį ir paliko Hercogui, kad šis jos gyvenimą sugriautų amžiams.

Ji buvo kalta kad gimė.

Jos tėvas norėjo išplėšti ją iš mamos įsčių ir išmesti kaip kokią atlieką. Jos tėvas. O mama būtų tai padariusi, jei būtų žinojusi, kad nepaklususi jį praras.

Ne, net šimtas tokių saulėtekių, ir netgi tūkstantis nepakeis to, kas buvo. Tiesa buvo amžiams….. Ir negalėsi jos išvengti., kad ir kaip stengsiesi, nuo tiesos niekur nepabėgsi.

Daugelis vyrų būtų džiaugęsi, turėdami tokią sukalbamą, darbščią žmoną, bet Maiklas nesidžiaugė. Jis vedė ją ne tam, kad turėtų vargo pelę. Norėjo, kad moteris būtų jo gyvenimo dalis – jo paties dalis.  

  

Nepatiko, kad jis nebuvo panašus nė į vieną jos pažįstamą tipą; kad jis laikosi žodžio; kad ja nesinaudoja; kad elgiasi kitaip, nei su ja buvo elgiamasi iki šiol.

Sunkus darbas už menką atlygį arba dykai, girtavimas, kad užsimirštų, moterys, kad prisimintų, ir kova, kad liktų gyvas.
 Protas, esantis savo vietoj, gali paversti pragarą dangum, o dangų – pragaru. (Miltonas.)
 

Eindžel sėdėjo ir tylomis kentėjo. Grūmėsi su ja draskančiais jausmais, sąžinės graužatimi, kalte, sumišimu. Visa tai virto tvirta mase, kietu gumulu, augančiu jos gerklėje ir krūtinėje nelygu koks vėžys, nuo kurio skausmas plinta į visas galūnes.  Ji bijojo. Viltis, kurią manė seniai užgesus, atgijo. Ji buvo pamiršusi švieselę, kuri kartais vaikystėje blykstelėdavo joje. Kažkas įžiebdavo kibirkštį ir ji įsidegdavo – kol ją sunaikino Hercogas.

Dabar Eindžel mėgino ją sąmoningai sutrypti.

Viskas turi kainą…

Kokios kainos jis pareikalaus už tai, kad ištraukė ją iš pragaro? Kiek kainuos išgelbėjimas nuo jos pačios kvailumo?

Buvo lengviau pykti, nei žvelgti į iškankintą jos sielą.

Kuo skiriasi žmogžudystė ranka ir mintimis?

 - Kodėl nemylėtum?

 - Nes pirmus aštuonerius savo gyvenimo metus mačiau, kaip atgailavo motina už tai, kad mylėjo vyrą.

… galime valdyti tik mažą šio pasaulio dalelę. Jis mums nepriklauso, jis ne mūsų rankose. Kaip ir gimimas ar pardavimas į viešnamį aštuonerių. Mes galime pakeisti tik mąstymo ir gyvenimo būdą.

Gyvenimas vis tiek nepakeliamas, tad kodėl neišbandžius Maiklo gyvenimo.

Kaip išmokysiu įskaudintą vaiką pasitikėti, jeigu ji žinojo, kad tėvas nekentė jos ir norėjo jos mirties? Kaip išmokysiu ją, kad ne visas pasaulis blogas, jei kunigas atstūmė jos motiną? Kaip ją įtikinsiu, kad pasaulyje yra gerų žmonių, jei visi jos pažystami ją išnaudojo ir paskui už tai ją pasmerkė?

Ji visada atrodydavo labai stipri. Tokia ir buvo. Ganėtinai stipri, kad be žodžių leistųsi prievartaujama ir liktų gyva. Ganėtinai stipri, kad prisitaikytų prie bet ko. Ganėtinai stipri, kad užsidarytų tarp sienų, kurios, jos manymu, ją apsaugos.

Mano meilės negana. Ji vis dar duobėje, merdi. Tiesiu jai ranką, deja, ji neima jos. Ji pribaigs save, stengdamasi nusipelnyti mano meilę, nors ją jau turi. 

Atperkanti meilė : romanas / Francine Rivers. - Vilnius : Alma littera, 2010. - 472, [2] p.