Kas talpinama „daiktų miške“? Silva Rerum / Kristina Sabaliauskaitė

[ 2012 Knygų iššūkis ]

Į išgirtąjį ir apdovanotąjį, „mišką“, tiksliau – šeimos kroniką, perduodamą iš kartos į kartą, kurioje tarp atvirų, aplinkiniams žinomų gyvenimo įvykių priglausta ir tai, ko nenorima „padėti“ kitiems prieš akis, telpa XVII a. Vilniuje bei Žemaitijoje besivystantis, šeimos gyvenimas.
Gyvenimas vienu atžvilgiu – toks, kaip ir visų šeimų tuo laikotarpiu, iš kitos pusės – apnarpliotas baugiomis ir gąsdinančiomis istorijos detalėmis; keistokais tėvų-vaikų, seserų-brolių, mokslo draugų, bei jau tuomet aktyviai savo teises ginančių jaunuolių grupuočių santykiais; būstais, apstatytais antikvariniais baldais; keistai bauginančiu ir tuo pat metu siaubingai traukiančiu gaidžio ir driežo palikuonio žvilgsniu; o taip pat – plačiajai visuomenei nežinomais vienuolynų „užkaboriais“, vienuolių sielos gelmių labirintais; pasaulio pabaigos nuojauta ir to šventimu; bei akimirksniu užsižiebusia meilės istorija, kai visų svarbiausia tampa tas nepaaiškinamas, neištirtas ir nepažintas jausmas…
Ir visa tai įvilkta į ilgus ilgiausius sakinius, kuriuose žodis po žodžio, vaizdas paskui vaizdą, bei viena emocijos po kitos, atsiskleidžia istorija, kurią šiais laikais tikimasi surasti ekskursijų metu, su gido pagalba, ar savarankiškai bevaikštant tomis pačiomis gatvelėmis, pralendant po tomis pačiomis arkomis ir vaizduotės pagalba atgaivinant perskaitytą menotyrininkės perteiktą romano herojų gyvenimą.

"Bajoriškos" mintys:

 Mokslas teikia atsakymus, o tikėjimas – stiprybės juos pakelti.

…galbūt rojus tėra gražus išmislas, skirtas paslėpti bjauriai tiesai, kad kūnas tėra mėsos, kaulų ir skystimo aparatas, sudylantis ir susidėvintis tarsi išklibę malūno dantračiai ar nebepataisomai subyrantis nuo kokios negandos ar ligos tarsi iš rankų ant marmuro grindų išmestas brangus laikrodis. Tad šiam mėsos ir kaulų aparatui, suvokusiam savo ribotumą ir netvarumą, verkiant reikia paguodos ir tikėjimo nemariąja siela, rojumi ir prisikėlimu, idant turėtų nors menkiausią priežastį kasryt atsibusti ir daryti gausybę nereikšmingų ir iš esmės nieko nekeičiančių dalykų. Tokių kaip valgymas, mylėjimasis, gimdymas, sėja ir pjūtis, kariavimas ir politikavimas, medžių kirtimas ir aksomo audimas, mokslo traktatų rašymas, miestų statymas, laivų rentimas ir plaukimas jais į tolimus kraštus…    

… dykinėjimas yra pati trąšiausia dirva savigailos piktžolėms tarpti…  

 

Žemę galima tik pirkti, bet ne parduoti.  

…kasdien pastarąją savaitę sėdinčią su siuviniu rankoje, tačiau iš tiesų dygsniuojančią ne audinį, o savo iškankintą sielą nesibaigiančiomis sąžinės priekaištų adatomis.

 … kartu su katino dvėsena atkapstė ir savąjį beviltišką suvokimą, kad žmogus – tai tik kada nors taip pat supūsiantis gyvulys. 

Būdama nekvaila moteriškė ir dargi priklausydama tai pačiai moterų padermei, o todėl puikiai perprasdama visas jų gudrybes, kiek įtariau žvelgė į bręstančią dukterį, mat gyvenimo išminties buvo išmokyta niekada nepasitikėti lipšniais žmonėmis, kurių neįmanoma išmušti iš pusiausvyros, o jei tas žmogus - septynioliktus metus pradėjusi angeliška, niekada nesiožiuojanti ir nė menkiausių įnorių neparodanti panelė, tai ja reikia nepasitikėti dvigubai.

Kokios keistos, į nieką nepanašios Uršulės akys - rudos kaip biržietiškas alus, o saulėje geltonos tarsi katino, kokie blizgantys jos plaukai, tamsūs it viržių medus, kokios putlios ir tvinksinčios jos aviečių spalvos lūpos ir kokia švelni jos oda, vienur vos vos paliesta saulės ir atrodanti tarsi krosnies nurudinta kvietinė bandelė, kitose gi vietose, tokiose kaip dilbio vidinė pusė, - pagailėta šešėlio ir balta it nenugriebta grietinėlė. Jonelis galėdavo valandų valandom stebėti, kaip nuo vėsesnio gūsio pašiurpsta Uršulės ran­ka ir ant jos tarsi kviečių laukas pasišiaušia auksiniai plaukeliai, ir svajoti, kaip būtų nuostabu patapti kokia mažyte blusele ar net neįžiūrimu utėliuku ir nebaudžiamam neregimam nuropoti tuo auksiniu kviečių lauku ant dilbio, ką ten ant dilbio - pakilti alkūne link jos peties, aplankyti jos kvepiantį paausį, baltu kaklu ir melsva vos persišviečiančios gyslelės upe nusileisti iškirpte žemyn, užkopti į abu krūtų kalnus ir pasiilsėti jų rausvose viršūnėse, o tada keliauti toliau, žemyn, į juodą miškais apaugusį tarpeklį, kuriame žioji svai­ginanti bedugnė, kur kartą patekus jam kelio atgal nebebūtų...

Ir nuo tos akimirkos visos dienos, pragariškai greitai kas savaitę užsibaigiančios sekmadieniais, Kazimierui virto vienu ilgu kaip gyjantis randas perštinčiu laukimu, bergždžiu, bet tuo pat metu ir tokiu palaimingu, kad net norėjosi įsižnybti ir įsitikinti, jog nesapnuoja, kad iš tiesų nors mandagią mažumėlę parūpo tam tokiam šauniam, jog net žiūrintį į jį skaudėjo akis, nepažįstamajam, kurio net vardo jis nežinojo, bet jautėsi taip, tarsi būtų jį pažinojęs visą gyvenimą nuo neatmenamų laikų.

… juk tikrai niekas, neturi tokios viliojimo galios kaip kad į šaunumo rūbą įvilktas blogis…  

… kovų nebūna „už“, kovos būna tik „prieš“; ir tuo jie skirsis nuo anųjų, nes visos pasakos apie šventas kovas už kokias nors dorybes tėra masalas kvailiams ir patogi priedanga niekšams, mat niekada jokia dorybė dar nėra gimusi iš prievartos. 

Mergelėms duona, ragaišis – žmonoms, marcipanai našlėms, o senmergėms – išėdos.

… dabar buvo pernelyg užsiėmę ištisas dienas leisdami vienas kito draugijoje, kalbėdamiesi apie praeitį ir apie dabartį, tik ne apie ateitį, kurios jiems su kiekviena diena vis mažėjo, tad ko apie tokį dylantį tarsi puspadis ir puspadžio nevertą dalyką jiems buvo kalbėtis?

Ir taip, nėra ko čia slėpti, pirmą kartą po ilgos pertraukos jis silvą atsivertė būtent kitą dieną po nakties maudynių Salote, nes tiesiog nebegalėjo ištverti jį užplūdusio švelnumo ir nepaisydamas kryžmens skausmo suprato, kad tiesiog privalo aprašyti dieviškojo sodo, sujungusio visas stichijas ir visus elementus, patirtį, nes negalima leisti, kad toks akis atveriantis pojūtis liktų neaprašytas, neprirakintas rašalo kilpų grandinėmis prie popieriaus, idant nepabėgtų nuo laiko, kuriame jo paties jau nebebus, bet tebebus jo meilė...

Kazimieras dabar ėmė kiekvieną knygą ir svaigo nuo jos grožio, odos aromato, svarbos ir retumo, ir įsivaizdavo, kaip jos buvo rašomos plunksna, drebančia ranka nešamos į leidėjo namus, paskui spaudžiamos spaustuvėje, rišamos šilku ir plakamos mediniais kalteliais, gulėjo pas garsiausius Antverpeno, Amsterdamo, Paryžiaus, Venecijos, Gdansko, Londono ir Leideno prekijus, paskui ilgai įvairiais keliais keliavo, kol pateko pas Sapiegą ir paskui čia, ir jis pirštų galais glostė tuos svetimus prisilietimus, buvo tarsi girtas nuo prabangaus retų odų kvapo ir puikaus puslapių šiugžde­sio, šnibždesio ir traškėjimo, ir to juodai balto knygų lapų pasaulio, kuriame iš tiesų slypėjo visos pasaulio spalvos, paslaptys, žinios ir mintys; ir gailėjosi tik, kad dabar jo tėvas nemato, kaip jis tokias grožybes ir retenybes savo rankom čiupinėja

Ir Uršulę Norvaišaitę jam stebėtinai gerai sekėsi mesti iš galvos - kai susikaupdavo ir susitelkdavo į kokį reikalą, jau visiškai apie ją nebegalvodavo, ypač jei dar būda­vo šalia kitų žmonių; ir tai jau buvo sėkmė, nes dabar apie ją jau galvodavo kur kas mažiau nei pirmosiomis dienomis. Dabar apie ją galvodavo tiktai tada, kai nuodėmingai pats save liesdavo; dar galvodavo kiekvieną rytą prausdamasis prieš veidrodį; ir tik tada, kai valgydavo ar gerdavo ką saldaus; ar pamatęs tamsų medų, kurio spalva priminė jos plaukus; tik kai einant gatve suskambėdavo ko­kios bažnyčios varpai ar pamatydavo žingsniuojančią vienuolę; tik tada, kai pamatydavo ką nors ryškiai raudono arba kai pamatydavo ką nors vos vos besišypsant pačiais lūpų kampučiais, arba - išvydęs ką nors vilkint ilgais baltais marškiniais, apsitaisius šviesiai pilkai arba turint vaiskiai rudas akis, arba šiaip, kai nebesusikaupdavo skaitydamas, kai atsipalaiduodavo, užsimiršdavo, nebūdavo niekuo užsiėmęs ir atleisdavo minčių vadžias; na, ir dar gulėdamas lovoje prieš miegą, tą sunkią valandą, kai pavargęs protas nenori paleisti iš gniaužtų praėjusios dienos; ir dar kartais, jei kankindavo nemiga arba ką ryškiai sapnuodavo ir pabudęs atsimindavo ją sapnavęs; bet visą kitą laiką lonas Kirdėjus apie Uršulę beveik jau visiškai nebegalvojo ir laikė tai tikrai geru pasiekimu

Niekas taip nebaugina kaip netikėtas netikėtai išsipildžiusios labai ilgai godotos svajonės veidas, ypač kai supranti, kad jis dar nepažįstamas ir gąsdinamai svetimas.

… nejaukumu nėščia tyla...

Meilė – laimingiausias beprotybės pavidalas, bet dėl to nė kiek ne mažiau pavojingas.