... tau truputį vėžys…

 ... tau truputį vėžys…

Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos
John Green. - Vilnius : Alma littera, 

2013. - 268p. 

Neprisimenu kada tiek verkiau skaitydama knygą. 

Knyga - New York Times bestseleris, žurnalo redaktorių buvo pavadinta „velniškai arti genialumo“. 

„… žmonių paliekamos žymės dažnai esti randai.“ (p. 265) 

Pasakojama paauglių, susitikusių vėžio paramos grupėje, trumpo gyvenimo, bet Gyvenimo Su Vėžiu, istorija. Pagrindinė autoriaus mintis kuriant knygą, buvo parodyti kaip  elgiamės su kitais, kai esame išsigandę, kaip baimė įtakoja žmoniškumą kitų atžvilgiu.

Nors romane stengiamasi fizinį skausmą, širdies skausmus, ligas, nusivylimus, mirties alsavimą į akis, pateikti per juokus, man nebuvo linksma. Man buvo liūdna ir skaudu. Skaudu, kad iš tiesų daug žmonių, kurių kūnas savyje augina (lyg augintinį) vėžį, sielomis yra daug stipresni ir už sveikiausius žmones. Juokingas liūdnos istorijos pasakojimo variantas… Tik juokingas – ne toks, kad juoktumeis, o toks, kad verktumei šypseną pamatęs ten, kur tikėtis – mažai dingsčių... O ir pajuokavimai – tai lyg lazda, kuria stengiame atsiremti begriūdami, lyg gelbėjimosi ratas skęstančiajam. Turbūt žiauriausias, skausmingiausias knygoje yra tas juokas pro ašaras, tas bandymas paversti ligą juokais, apgauti ateitį šmaikštumu, o mirtį - šypsniu…. Bet iš tiesų – tai savotiškas bandymas apsaugoti artimuosius – kad tik jie nematytų tavęs verkiančio, kenčiančio, sielvartaujančio. Apsaugoti mylimus žmones, sergantiesiems vėžiu yra tokia svarbi pareiga, jog jie geriau pasirenka vienatvę, pasirenka nebendravimą, uždarumą, kad tik kuo mažiau žmonių liktų įskaudinti. Saugo aplinkinius nuo savęs lyg nuo oru plintančios užkrečiamos ligos; ligos, kuri užkrečia skausmu ir neviltimi, bei nusivylimu. 

Tačiau – Meilei ir Vėžys ne Kliūtis! Tai įrodo romano jaunuoliai, susipažinę palaikymo grupėje, esančioje pačiame Jėzaus Širdyje Tiesiogine Prasme. Kai  užtikrinto veikimo Granata įsimyli kitą Granatą; kai žiūrėti į lubas sukastais dantimis reiškia stiprybę; kai, už parankės vesdamas apakusį draugą gali pasijusti sveikiausiu žmogumi tarp aplinkinių; kai suorganizuoti savo paties laidotuvių repeticiją yra visai nebloga mintis; kai drąsinančiai mirštančiam draugui sakai, kad: „Aš ir nelaikau tavęs mirštančiuoju. Tik manau, kad tau truputį vėžys.“ (p. 189);  kai Viltis – tai tik žodžiais aprengta Mirtis…

 Gaunančiųjų Vėžininko Privilegijas, mintys:

„Pasaulyje tik vienas dalykas bjauresnis už mirtį nuo vėžio, kai tau šešiolika, - ogi turėti vaiką, kuris miršta nuo vėžio.“ (p. 15)

„Šį rytą nuvažiavau į kliniką ir chirurgui sakau, kad verčiau būsiu kurčias negu aklas. O tas sako: „Nieko neišeis“, tada aš jam sakau: „Cha, suprantu, kad nieko neišeis, bet noriu paaiškinti, jog mieliau būčiau kurčias, o ne aklas, jei turėčiau galimybę rinktis, bet, kaip suprantu, neturiu“, tada jis sako: „Ką gi, gera žinia tai, jog nebūsi kurčias“, aš jam į tai: „Dėkui už paaiškinimą, kad nuo akies vėžio neapkursiu. Man labai pasisekė, jog mane teiksis operuoti toks proto bokštas kaip jūs.“ (p. 21)

„Yra keletas būdų, kaip tiesiogiai neklausiant nustatyti apytikslę išgyvenimo perspektyvą. Aš pasinaudojau tradiciniu:

-          Mokyklą lankai?

Paprastai tėvai pasiima vaiką iš mokyklos, jeigu mano, kad jis tuoj mirs.“ (p. 28)

Trys norai, banalybė ir kodėl moterų galūnės šąla….

Trys norai / Barbara Delinski

 

Ar norit … pinigų? Jachtos? Princo (ant balto/juodo žirgo)? Atostogų? Kelionės? Studijuoti? Dirbti? Auklės? Merė Popins tiks geriausiai! Juk apie tai svajojat? Apie tai ir dar apie daug dalykų, dauguma kurių būtų galima įvardinti kaip „tradicinius“, „visuotinius“, „bendrus“ žmogiškajai prigimčiai. Gal kai kurie įvardijami labiau abstrakčiomis sąvokomis, gal kiti – labiau sukonkretinti, suskaičiuoti ir apskaičiuoti, o gal jūs iš tų – kurių noras tik jūsų vieno, ir esat giliai įsitikinęs, jog dar nieks šio noro neišreiškė? Tikrai?  Ir vis dar prisigalvojame naujų, kai pučiame žvakutes ant torto, kai giedromis rugpjūčio naktis gaudome krentančias žvaigždes, kai pasižadame naujų metų pirmąją sekundę būtent šiemet praleisti ypatingus metus…

Prieš paimant knygą domino būtent kokie gi tie norai, na, juk kiekvienas juos turime :) Slepiame giliai širdyje arba reiškiame kiekvienai progai pasitaikius, o gal - tikslingai, kryptingai, susikaupus siekiame jų išsipildymo… 

Romano veikėjos norai - labai greit nuspėjami. Tik vienas – toks „sudegintas“, „ant karštųjų“ išreikštas. Na, toks lyg netyčia išsprūdęs, bei lyg kokie spąstai norų išsipildymo tikrumui patikrinti…

Super saldus romanas…. Kurį skaitant erzino tobulas vyras, tobula meilė, tobuli santykiai, tobuli jausmai, tobuli kaimyniniai santykiai, tobulo vyro tobulas elgesys tobulai moteriai netobuloje gyvenimo situacijoje….

Jei labai norint įžvelgti kažką daugiau, nei tik romano saldumą – galima pradėt galvot apie tai, jog kiekvienoje situacijoje yra galimi keli variantai ir keli požiūriai į ją. Čia apie kylantį klausimą – visgi tie norai – išsipildė, ar…? Kokie santykiai tarp logikos ir atsitiktinumo? O „pats pačiausias“ dalykas šiuose puslapiuose – mintis apie galimybę pajusti palaimą tada, kai pasijunti laisvas jausti ir elgtis taip, kas aplinkinių nuomone, nėra visiškai protinga. Kitaip sakant: suteikta galimybė būti pačiu savimi ir šios galimybės pilnavertis išnaudojimas…. Taip pat ir laisvės pajutimas įsipareigojant… Ir dar viena mintis, nuskambėjusi kiek keistai, neįprastai: noras tūrėti mylimo vyro kūdikį įvardijamas kaip moters godumas…

Stebuklais tikėti ar netikėti – kiekvieno asmeninis pasirinkimas…. Kaip ir tikėjimas…. Kaip ir tikėjimas pomirtiniu gyvenimu…. Trijų norų išsipildymu...

Tačiau sprendimų, kurie skatina tobulėti, priėmimas– gerbtinas ir sveikintinas!

 

Mintys:

Aš numiriau. Tačiau tai dar nebuvo man skirtas laikas. Todėl buvau sugrąžinta ir gavau dovanų. Galiu panorėti, kad išsipildytų trys mano norai iki vėl mirsiu. Tai lyg kompensacija.

  

Jūsų gražios pėdos. Gražios sustirusios pėdos.

Moterų šiluma sutelkta apie širdį, todėl jų galūnės šąla.

Kartais meilė gali būti bjaurus penkių raidžių žodis…

Atperkanti meilė / Francine Rivers

Atkakli kova tarp šventojo ir nusidėjėlės.

Vienas pasirinko savo gyvenimo kelią, kitas – buvo priverstas tokiu tapti. Dvi absoliučiai skirtingos asmenybės. Tik kova už savo gyvenimą – tokia pat atkakli. Abu labai stiprūs. Kiekvieno stiprybė savaip išreikšta. Vieno stiprybė – iš Dievo, jo pagalbos ir tiesioginių minčių savose mintyse. Kito stiprybė – žiauraus gyvenimo patirtyje, iš neturėjimo kito kelio, kito gyvenimo būdo… Stiprybė prisitaikyti prie bet ko, pavyzdžiui smurto… nuo aštuonerių…

Kartais beskaitant, jau rodės, na, kiek gi galima? Arba vienas jau tūrėtų būti netekęs kantrybės ir pasidavęs, liovęsis rodyti savo meilę – savo išrinktajai (ne be Dievo pagalbos, matyt),  o tuo pačiu – ir sumenkinti savo tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu. Arba kita – liovusis bėgti, išoriškai rodyti savo stiprybę, kai viduje trokšta meilės ir pasitikėjimo, liovusis rodytis išdidžiai, pasiliktų ir priimtų teikiamą meilę, tiesiamą ranką; arba – galutinai apsispręstų išeiti…

Tačiau, kaip paprastai gyvenime, nieko nebūna lengvai pasiekiamo. Istorija, parodyta šiame romane, buvo sukurta įtakojant tikėjimui. Nors Dievo ir tikėjimo šiame romane tikrai daug, neakivaizdžiai, tačiau mano nuomone čia – jam tenka svarbiausias vaidmuo, tačiau man susiskaitė labai „skaniai“, lengvai ir nebuvo jokių pamokslų, grūmojimų ir panašių tikėjimui sustiprinti skirtų priemonių. Tiesiog labai natūraliai į veikėjų gyvenimus įsiliejęs Dievas ir tikėjimas. Tiesa, vienas iš veikėjų savo gyvenimo kelyje Dievo neturi ir labai sąmoningai priešinasi, kad jo ten nebūtų; nes turi skaudžios patirties, kai ir kunigai, bažnyčia, tikėjimas ir aspitikėjimas nuvilia. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, pasak autorės: „priklausome Viešpačiui, o Jis mus formuoja ir kuria pagal savo valią.“ Apie šio romano kūrimą, autorė F. Rivers sakosi, jog jame – nėra nei vieno jos teiginio – „viskas „Atperkančioje meilėje“ buvo Viešpaties dovana: siužetas, personažai, tema.“ O pats romano rašymas jai buvo garbinimo būdas. Jei dar neturite Dievo savo širdyje ar gyvenimo kelyje, ar bet kuriame pasirinkime, nemanau, kad šis romanas privers jį turėti, tačiau bent jau patirsite malonumą skaitant apie žmogaus stiprybę, atkaklumą siekiant  laimės gyvenime ir …galėsite pasidžiaugti gražia pabaiga. 

 Gyvenimo išvargintos mintys: