gyvenimas eina pro šalį, o migdolų tau netenka...

gyvenimas eina pro šalį, o migdolų tau netenka...

Raudonkepuraitė / Märta Tikkanen. - Vilnius : UAB "Aidai Echoes", 2000. - 333 p.

[2013 knygų iššūkis] 

Taip norisi papasakoti apie šią knygą,kuri yra  ir pasaka knygoje, ir pasakiška knyga… Tačiau taip baisu sugriauti tą trapumą, kuris užslėptas ypatingu būdu sudėliotuose žodžiuose, žodžiuose, kurie kiekvienas atskirai turi ypatingą galią šalia esančiam žodžiui, beigi – sakiniui… O taškui čia skiriamas ypatingas dėmesys!

Pasakojimu knygoje, įvilktu į visiems žinomos pasakos erdvę, reikia  mėgautis. Kaip mėgaujamasi vakaro arbata po dienos darbų, mėgautis, kai norisi atsipūsti nuo Vilko ir vilkiukų, ir nuo gyvenimo, ir  nuo to, kas yra  iki ir tarp…

Ir jei „valandėlė su kava – Raudonkepuraitės nuosavybė“ tai ši knyga – mano malonumų nuosavybė, kurios ypatingumas dar ilgai nepaliks mano užkerėtų minčių…

Knygos puslapiuose liejasi vienos mergaitės gyvenimo istorija. Kaip ji nuo mažens stengiasi būti tokia, kokios nori jos tėvai; kaip nuo mažens stengiasi saugotis svetimų (Vilkų), saugotis nuo žodžių, kurie žeidžia, bei apsaugoti savo mamą, kad ji nežeistų ir nesusižeistų ne tik išsakytais, bei ir užslėptais, neištartais žodžiais; kaip nuo mažens jaučia esančio tėčio trūkumą; kaip pati kuria šeimą, kuria savo gyvenimą.... Lyg ir nėra jos gyvenime nieko per daug ypatingo, nieko, kas nevyktų Jūsų šeimoje... Tačiau – ypatinga čia tai, kaip yra perteikiamas gyvenimas, į kokius sakinius įpinamas, ir kokiomis pastraipomis gyvenimo kelio vingis pasiekia galutinį tašką.  

Galiu tik pasiūlyti ją patiem perskaityti. Negarantuoju, kad patiks, ar, kad nepatiks, tik garantuoju, kad šis rašymo stilius neliks užmaršty, nebus jau sutiktas kur kitoje knygoje... 

Raudonkepuraitės išsaugotos mintys:

Išvyniojome kartu nugyventus metus

Šypsojomės ir verkėme vos bepažindami

Patys save prisiminimuose viens kito

SolveigvonSchoulz (priešlapis)

 „… laikas nelyg perlų vėrinys nuo užsegimo lig užsegimo

nelyg gyvatė, kandanti sau į uodegą ir besivejanti vis ratu ratu

taip ji visad vaizduodavosi amžinybę, kitaip amžinybės nesuprastum, juk viskas turi būti kada nors prasidėję, amžinybė turi, Raudonkepuraitės galva, turėti galą“ (p26)

„neatsispirsi vilkui, kuriame jungiasi smarkumas ir atida, kuris atidus geismuose ir įsiūtyje

troškimų vilkas, moters vyras jos gyvenime“ (p.31)

„per maža ir per kvaila, ir per naivi, ir per klusni, kad ką nors suprastų apie tai, kuo kiti užsiėmę“ (p40)

…visus vienijantis bruožas – rūkas...

 [2013 Knygų iššūkis]

Rūko nesugadinti : romanas / Rasa Aškinytė.

 - Vilnius : Tyto alba, 2009. - 213, [1] p. - (Nauji vardai : NV)

 Kas nutinka, kai neteisingai pasirenki žodžių reikšmę? Šiuo atveju vieno iš knygos pavadinimo žodžio. Ar reikšmė (viena iš reikšmių) gali pakeisti visą turinį? Nusiteikimą skaityti? Nuomonę? Būtent taip man ir nutiko – knygos pavadinimą jos neskaičius supratau kitaip, nei kad jis buvo pateiktas. Nors iš kitos pusės, galima ir dviprasmiškai jį suprast ir iš pačios knygos. Tačiau tas vienintelis sakinys su šiais dviem žodžiais mane supurtė.

Kokia rūko spalva? Ar „bespalvis“ yra spalva? O kokia gyvenimo spalva? Kartais ir gyvenimas toks atrodo: ir pilkas, ir bespalvis, ir vis vien spalvinėj gamoj neteisingai patalpintas. Ar toks jis tik knygoje ar ir mano gyvenime? Dabar, ją beskaitant? Sunku prisipažinti. Kaip ir sunku pro rūką įžiūrėti jausmus…

Jei būtų galima rašytis mintis į knygą – būtų labai įdomu sužinoti prieš mane skaičiusiųjų atsakymus į autorės užduotus provokuojančius klausimus kiekvieno skyrelio pabaigoje. Kodėl provokuojančius? Man jie tokie, nes prie kai kurių norėjosi išsklaidant „rūką“ sakyti „ne“, nesutinku. O kaip gali atsakyti į klausimą „kodėl“ taip yra, kai iš tiesų manai, kad taip nėra?….

Pradėjus labai sąžiningai atsakinėti į šiuos „minčių bruzdintojus“, kartais pagaudavau save, jog tokie užrašai (kad ir mintyse, jie virsdavo pokalbiais su savim ir visu pasauliu) gali užimti daugiau laiko nei pats knygos skaitymas. Ir nebežinau – gerai tai, ar ne…

Kažkodėl knyga vis priartindavo vaizdus iš filmo „Melancholija“…. Lygiai taip pat neapleidžia prieblandos mintys užvertus paskuti puslapį, kaip ir peržiūrėjus filmą… Kažkaip pakimbi tarp romantikos ir šizofrenijos ir nesumąstai – į kurią pusę palinkti ar į kurią pusę jau esi labiau nukrypęs…

Kartais tam, kad viduj pajustum „bangas“, visai nereikalinga audra. Taip ir veiksmas knygoje nėra veržlus, nėra staigus, nėra emocingas, tačiau mintys nepaleidžia, jausmai sūkuriuoja, atsakymai kartais liejasi, pildo per kraštus paliktas eilutes, o kartais iš to, kad per daug nori pasakyti – užstringi tarp žodžių…

Be to, kodėl rūkas dominuoja siaubo romanuose (filmuose)? Galgi jis visai romantiškai galėtų paslėpti žmones, įsimylėjusius ar besiblaškančius jausmų pasaulyje, o ne tik persigandusias permatomas sielas? Manau, ši knyga pajėgi pakeisti rūko „viršutinį drabužį“, pagal kurį sutinkame pradžioje… 

Rūke paskendusios, bet dar nesurūkytos mintys:

Dažniausiai esame tik šiek tiek ne tokie, kad tikrai patiktume kitiems. Kodėl?

Dažniausiai kalbos yra neadekvačios situacijos svarbumui.Kodėl?

Malonu žinoti, kad jei norėčiau, galėčiau turėti daugiau, nei dabar turiu.

Negali su viena dovana nusipirkti laimės ir ramybės visam gyvenimui.

Veidrodžiai ir lytiniai santykiai yra bjaurūs, nes daugina žmonių skaičių.

Tačiau kartais likimas sutvarko savaip. Greitas pats užbėga, ant tykaus vėjas užpučia.

Dažniausiai mums patinka tos mintys, kurių prasmės iki galo nesuprantame. Kodėl?