Bedugnė, į kurią tu leki...

2012 Knygų iššūkis

Rugiuose prie bedugnės  / Džeromas Selindžeris;  Vilnius : Alma littera, 2010

 

Kadangi paauglystė jau senokai nebekvėpuoja į pakaušį, tai ir šia knyga neteko laimė „susirgti“. Matyt, viskam turi būti savas laikas, o aš savąjį, su šia knyga po ranka, savo metu praleidau… Nors ėmiausi jos skaityti daugiau nei keletą kartų, visi iki šiol – nesėkmingi buvo… Tačiau, dabar ši skaitymo sėkmė – tik tokia, jog knygą įveikiau iki paskutiniojo sakinio. O toliau kas? Nieko. Perskaičiau ir tiek. Taip, taip, „kaltę“ čia suversiu amžiui, kai į paauglius žiūriu iš šono, o ne iš savo vidinės paaugliškos gyvenimo teisingumo stebėsenos. Kiekvienas žmogaus amžiaus tarpsnis turi tik jam būdingus, tuo metu svarbiausius įvykius, vyraujančius požiūrius, norus ir jų siekimo būdą. Man ši knyga, tiksliau – pagrindinis paauglys veikėjas, pasirodė pernelyg depresuotas, kai beveik kas antrame knygos lape Houldenas teigia, bei prisipažįsta, kad jam liūdna. Ir net ryškus saulėtas knygos viršelis nepadėjo išsklaidyti knygos niūrumo. Tiesiog toks kupinas tamsumos, juodos depresijos paauglio gyvenimas. Kai norai ir siekiai dar nėra visiškai aiškūs pačiam sau; kai visi vyresni už tave žmonės – neaiškūs tipai, kurie gyvena, masto, dirba, bendrauja, moko ir pan. -  ne taip, kaip reikia, ne taip, kaip yra teisinga. Ir apskritai – visas pasaulis yra bjaurus, o visi žmonės - veidmainiai. Paauglio troškimai – lyg ir teisingi ir tikslingi – laiminga šeima, laimingi žmonės, tačiau – pats dar nesusipratęs pasaulyje ir kitų negali keisti…  Tai lyg maištas dėl maišto, nes aš – paauglys, nes man tai galima, leistina ar – net būtina, privaloma… Toks paaugliškas perfekcionistinis maištavimas prieš suaugusiųjų komformistiškumą… Jautrumas slepiamas po cinizmu, o protą užgožia jaunatviškas nepasitikėjimas ir menkavertiškumo pojūtis. Aplinkiniai – tiesiog nepakenčiami, nes: vieni – vis moko ir moko kaip gyventi, kiti – nieko nesupranta, treti – iš vis nesidomi tavimi, dar kiti - jau tiek metų pragyvenę ir sukriošę, kad kogi dar jiems benorėt šiame gyvenime?… Ir lieka toks vienišas tarp žmonių, tarp savų artimųjų nerasdamas ar nejausdamas artumo. Pats pačiausias, teisingiausias, geriausias žmogus - brolis, pasitraukė iš gyvenimo, tačiau meilė jam, tuo pačiu – ir ilgesys kaip kažko geriausio savo gyvenime – neišblėso, o tik skaudžiai stiprėja ir drasko veikėją iš vidaus. Šeimoje nesijaučia nei reikalingas, nei pastebimas taip, kaip norėtų, nei „apdovanojamas“ dėmesiu, kurio – giliai visgi trokšta. Vienintelis šio jaunuolio atspirties taškas – mažoji protingoji sesutė. Tik su ja viena knygos herojui gera ir norisi bendrauti, tik ji verta jo dėmesio, tik ji verta meilės ir rūpesčio, ir dėl jos verta gyventi ir keisti savo nusistatymą ir požiūrį į gyvenimą, koreguoti savo elgesį bei siekius.

Ši knyga pasižymi ne tik kontraversišku vertinimu – nuo uždraudimo, iki įtraukimo į privalomos mokyklinės literatūros sąrašą, bet ir dar vienu sukrečiančiu faktu: 1980 gruodžio 8 dieną Markas Deividas Chapmanas (Mark David Chapman) nušovė Džoną Lenoną (Beatles) (John Lennon). Po šūvio, rankose Chapmanas turėjo knygą „Rugiuose prie bedugnės“, kurios viduje buvo įrašęs: „Tai – mano pareiškimas“, ir pasirašęs „Holden Caulfield“ – veikėjo iš šios knygos vardu. Be to, per vieną iš apklausų, žudikas yra pareiškęs, jog viena, didesnioji, jo asmenybės pusė yra Holdenas Kolfildas, o mažesnioji jo dalis – pats velnias.

Dar iš įdomesnių autoriaus gyvenimo faktų: knygos autorius D. Selindžeris jaunystėje susitikinėjo su Oona O’Neill, kuriai rašė ilgus romantiškus laiškus, tačiau ši moteris vėliau tapo Charlie Chaplino žmona.

Kitam to meto rašytojui – Ernestui Hemingvėjui, D. Selindžeris buvo palikęs kuklaus ir draugiško žmogaus įspūdį, ir kurį laiką šie du rašytojai susirašinėjo tarpusavyje. O be to, šis kuklus rašytojas savo prancūzų ir vokiečių kalbų žinias naudojo tardydamas karo belaisvius. 

  

Citatos:

Iš koto verčia tokios knygos, kurias perskaičius užeina noras, kad tie autoriai būtų tavo geriausi draugai ir kad galėtum jiems paskambinti, kada tik įsigeisi. Tačiau tokių nedaug. 

Apie motinas sunku spręsti iš pirmo žvilgsnio. Jos visos truputį nenormalios. 

Gaila, jūs jos nepažįstat. Visam pasauly nėra kito tokio šaunaus ir protingo vaiko. Rimtai, ji turi galvą! […] Teisybę sakant, mūsų šeimoj tik aš vienas besmegenis. Mano brolis D.B. – rašytojas, o kitas brolis – Elis, tas, kuris mirė, - buvo tikras išminčius. Tik aš vienas toks asilas. Bet kad jūs pamatytumėt Fibę! …
 

Kai kurie dalykai turėtų visą laiką išlikti tokie, kokie yra. Juos reikėtų sudėti į dideles stiklines vitrinas, kad niekas neliestų. Deja, aš žinau, jog tai neįmanoma, todėl ir blogai. 

Jeigu žmogus darai ką nors per daug gerai, tai paskui, jei laiku nesusigriebsi, imsi viską daryt dėl akių. Ir tada visas gerumas nueina šuniui ant uodegos. 

Taip, jis miręs! Manai, aš nežinau! Bet jis vis tiek man patinka, supranti! Viešpatie, neįsivaizduoju, kodėl aš turėčiau liautis jį mylėjęs vien dėl to, kad jis miręs! Jeigu jis man tūkstantį kartų geresnis už žmones, kurie gyvi! 

Supranti, aš įsivaizduoju, kad dideliam rugių lauke prietemoj žaidžia maži vaikai. Tūkstančiai mažų vaikų, ir nė vieno žmogaus – nė vieno suaugusio, supranti? Tiktai aš. Stoviu ant kažkokios uolos krašto. Aš saugau vaikus, kad jie nenukristų į bedugnę. Įsivaizduoji, jie bėga nežiūrėdami kur, o aš stoviu ant uolos ir gaudau juos. Visą dieną gaudau vaikus, aš būčiau vaikų sargu rugiuose, ir viskas. Aš žinau, jog tai kvaila, bet tai vienintelis dalykas, kuo aš norėčiau būti. Aš pats žinau, kad tai kvaila. 

Ponas Entolinis buvo pats geriausias mano mokytojas. Jaunas, nedaug vyresnis už mano brolį D.B. Su juo būdavo galima ir pajuokauti, ir vis tiek jį visi gerbė. 

Bedugnė, į kurią tu leki – ypatinga ir baisi. Žmogus krinta, krinta, bet jam nelemta pasiekti dugno. Jis tik krinta ir krinta. Taip aš įsivaizduoju žmones, kurie tą ar kitą savo gyvenimo momentą ieškojo to, ko juos supanti aplinka negalėjo jiems duoti. Arba jie įsivaizdavo, kad toji aplinka negali jiems nieko duoti. Ir jie liovėsi ieškoję. Dar nepradėję ieškoti, jie pametė viltį surasti. 

Nesubrendęs žmogus pasižymi tuo, kad yra pasiryžęs dėl kilnaus tikslo numirti, o tuo tarpu subrendęs žmogus pasiryžęs tam tikslui atiduoti gyvenimą. 

Tu sužinosi savo tikrą vertę ir atitinkamai rinksies apdarą savo mąstymui.  

Kai ant pirštų galų ištipena vaikystė, gėlėje prie karsto numiršta bitė.... Mažmožių Dievas / Arundhati Roy

    [2012 Knygų iššūkis] 

    Absoliutaus susikaupimo, atsiribojimo nuo aplinkos, nuo buitinių minčių reikalaujanti, ketverius metus rašyta knyga. Skaitant jokio poilsio, jokio atokvėpio ar „paskraidymo padebesiais“. Taip pat, kaip ir autorei berašant (autorė neperrašinėjo savo minčių: pirmasis knygos variantas buvo vienintelis ir paskutinis), taip ir beskaitant reikia susitelkimo, o po jo – ir tam tikro atsipalaidavimo. Įkyriai zyziantis televizorius vietoj „fono“ - niekaip nepadeda protui sekti paskui akis, dėliojančias iš žodžių sakinius….
  

   Neretai teko ir pakartotinai grįžti atgal pastraipą ar net kelias, tam, kad atsekčiau susipainiojusios ar iš kažkur atklydusios „nelimpančios“ istorijos, tiksliau – minties, giją… 

Lėtai. 

       Beveik skiemenuojant (mintyse prasmę).

                 Grįžti atgal. 

                            Vėl… Iš naujo…. 

                                   „Mažmožiai“, bet sunkiai įveikiami… Gal pritrūko vidinio gebėjimo suprasti žodžiais nusakomą indišką mimiką, rankų judesiais perduodamą istoriją.
     Atskiri sakiniai. Kartais tokie trumpi. Tik vienas žodis. Bet taip taikliai pataikantis „tėkšti“ tiesą į akis (ne visuomet labai „švarią“, pageidaujamą ar gražią).

     Čia viskas turi savo vietą. Sakiniai taip pat yra ten, kur ir turi būti. Ir niekur kitur. Čia viskas pastebima. Laiku ir savoje vietoje. Netgi „nepatiklaus driežo mirktelėjimas“ nelieka nepastebėtas. O šaltos peteliškės kojytės amžiams palieka antspaudus širdyje….

     Jau nuo pat pradžių yra neslepiama, kad einama link kažko baisaus, nemielo ir nemalonaus… Ir tas laukimas, ta nuojauta lydi per visą knygą. Netektis, Siaubas ateina neįprasta forma, neįprastais žodžių junginiais: pamažu išmokstama „blizgančios laumžirgių kalbos“.

     Knyga skaitosi taip, lyg dar tik mokinčiausi kalbėti, suvokti, dėlioti mintis. Lyg staiga būtų pasibaigę visi žodžiai pasaulyje. Ir nebegaliu suprasti ką derėtų veikti su knyga, su joje įrašytais gyvenimais. Lyg tam, kad suprasčiau reiktų skaityti dar kartą. O gal ir dar vieną. O gal – susidėlioti galvoje mintinai išmoktus sakinius. Tol, kol jie patys suras sau tinkamas vietas.

     Keista knyga: nuo pradžioje visiškai nepatikusios, lėtai, per lėtai srovenančios; iki užvertus paskutinį lapą, pragraužusios manyje skylę ir jau su triukšmingu kriokliu užliejančios visas mintis…
Matyt, manieji Mažmožiai surado savo vietas pasaulyje… 

Limpančios mintys:

Siuzanos dienoraštis Nikolui / James Patterson

[2012 Knygų iššūkis]

Tobulas gyvenimas;

tobuli jausmai;

tobula moteris sutiko sau tobulą vyrą...

Per gerai, kad visą tai būtų tiesa...

Tik patvirtinta nuomonė, jog: jei jautiesi tobulai gerai – nepergyvenk, tai – laikina....

Ar smalsumas mus visada pražudo?

Ar geriau pasirinktume nežinojimą ir tolimesnį „tobulo“ gyvenimo prisiminimą nedarkydami jo visai netobulomis realaus gyvenimo akimirkomis, tiesomis?

Kažkodėl skaitant šią saldžią, per skausmingą patirtį pateikiamą meilės istoriją, mintyse užkliuvau už scenos iš filmo "Seksas ir miestas": vieta, kai ilgai negalėjusi susilaukti kūdikio herojė, sako: "Turiu viską, apie ką esu svajojusi. Niekas negauna to, ko trokšta. [...] Be abejonės, nutiks ir man kažkas blogo."

Čia kaip ir tikro džiaugsmo nepažinsime, jei nežinom kas yra tikras skausmas ir pan....

Liūdna ir kartais labai skaudu, kad gyvendami viskam turime pajusti savo kailiu atsvarą: didelį džiaugsmą išblaško nelaimės ar liūdesys, sielvartą išgydo naujai patirta meilė, tiesą užgožią klasta, gimimą - mirtis, saulę būtinai pakeis tamsą, o vasarą ilgėsimės žiemos....

Citatos:

"Dienoraštis papasakojo jai šį tą, ką jai reikėjo žinoti, bet kartu atskleidė ir gilias skausmingas paslaptis, kurių jai galbūt geriau nežinoti." 

".... „keistas“! Tai vienintelis žodis, kuris kartais tinka apibūdinti gyvenimą. Tiesiog keisčiausiai keistas." 

"Dviejų žmonių meilė gali trukti ilgai, jei tie du žmonės myli patys save ir nori dovanoti meilę vienas kitam." 

"Gyvenimas – tikras stebuklas, mažų stebuklų virtinė. Jis tikrai toks, jei išmokti  žvelgti iš tinkamos perspektyvos." 

„Gyvenimas - tai žaidimas, kuriame tu žongliruoji penkiais kamuoliukais. Tie kamuoliukai - tai darbas, šeima, sveikata, draugai ir principai. Tu neleidi nė vienam iš jų nukristi. Bet vieną gražią dieną pagaliau supranti, kad darbas - kaip guminis kamuoliukas. Jei leisi jam nukristi - jis atšoks. Kiti keturi kamuoliukai - šeima, sveikata, draugai ir principai - stikliniai. Jei leisi nukristi nors vienam iš jų, jis bus nebepataisomai sugadintas, įskeltas, o gal net ir sudaužytas. Tik iš tiesų supratus šį pamokymą apie penkis kamuoliukus, gyvenime atsiras šiokia tokia pusiausvyra."

Ramus chaosas / Sandro Veronesi

..niekas negali padėti jaustis geriau,

jei to gėrio nėra tavyje...

Savotiška knyga apie tai, kai nesulauki jausmų, kuriuos tūrėtum jausti:

 „Jokio skausmo: jaučiuosi kaip žmogus, nukritęs nuo stogo, kuris iškart pakyla ir čiupinėjasi visą kūną, netikėdamas, kad nesusižalojo.“

43-ejų sėkmės globojamas romietis, auginantis 11-kos dukrą, netikėtai tampa našliu. Prieš pat tą dieną, kai su ilgamete mylimąją turėjo oficialiai sukurti santuoką. Netekties skausmą priima stoiškai, ramiai, tuo ne tik aplinkiniams, bet netgi ir sau keldamas nerimą. Beje – do duktė, likusi našlaite, taip pat reaguoja ramiai – jokių isterijų, ašarų, nerimo – galgi kopijuoja tėvo išgyvenimų būdą. Tačiau ramaus chaoso veikėjas vis laukia kada tos „įprastosios“ reakcijos į tokią situaciją prasiverš numanomu būdu.

Kadangi „chaosas“ yra tarpas tarp dangaus ir žemės, labai galima „pritempti“ pagrindinių veikėjų būseną prie tarpo tarp jausmų, kurie niekaip neužplūsta, bet kurių labai tikiesi, ir net – lauki. Ir esi lyg vis dar įprastame gyvenime, nors aplinkybės ir pasikeitusios... Ir jautiesi  gyvenąs tą patį gyvenimą, tačiau pakitusiomis aplinkybėmis, kurių dėka pakito ir tavo vertybės. Tai lyg beformė tuščia erdvė, gaubiama  nematomo oro ir tamsaus rūko, iš kurio tikiesi, susikurti gyvenimą.  

Kad buitis, kasdienybė, įprastas gyvenimas teikia pasitikėjimą ir ramumą gyvenime, suvoki tik jo netekęs. Ir kad chaosas gali teikti pasitenkinimą pastovumu, suvoki tik tada, kai esi staiga ir netikėtai išplėšiamas iš savo susikurtų per metus įpročių.

Žmonės yra sudarę tarytum normas kokiu gyvenimo atveju, kokioje situacijoje kaip turime jaustis, ką išgyventi, kaip elgtis. Ir kai žmogus, netekęs mylimosios, žmonos, mamos nesijaučia visiškai palaužtas, kai jis sugeba „valdyti situaciją“, dirbti, gyventi toliau, kai jis nelieja ašarų, nerodo kitiems savo skausmo, kančios, kai įprasta vaga „teka per gyvenimą“, aplinkiniai tuo niekaip negali patikėti, bei negali tokios būsenos suprasti. Ir tada natūraliai iš dvasinės savijautos kyla klausimas: „Ar privalau kentėti, kad jums būtų ramiau?“. Ir kiek reikia turėt jėgų kiekvieną dieną, žmonėms, su kuriais netgi nesi daug anksčiau bendravęs, su kuriais nesijauti artimas, arba su kuriais sieja tik dalykiniai santykiai, kartoti, jog „aš gerai jaučiuosi. Tik pakeičiau prioritetus“.

Ir kaip pats žmogus, kuriam, pagal visų aplinkinių bendrai priimtą susitarimą, turėtum kentėti, nustemba, kai staiga „visi keistai palieka ramybėje.“ O juk jau buvo beveik susitaikęs su mintimi, kad kasdien sulauks žmogaus, kuris, lyg ir atėjo atsargiai pasiteirauti kaip jis jaučiasi, kaip susitaiko su našlystės „statusu“, o iš tiesų atėjęs išlieti savas bėdas, savus skausmus, atėjęs pas žmogų, kuris, žino, jog išklausys, nesmerks, ir kuriam bus galima „suverst savas bėdas“, su kuriuo pasišnekučiuos, nors daugiausia tai bus atėjusiojo monologas:

„...jie šnekučiuojasi: tas, kuris atėjo, pradeda iš tolo, palaipsniui plėtodamas pokalbio temą, kad pagaliau išvemtų ant kito, to, kuris visą laiką čia, savo nerimą, savo skausmą ir baimę.“

Staiga pasijutęs „vienišas“ – ar tiksliau – paliktas vienas pats sau su savo jausmais (esančiais ir neesančiais, nors tūrėtų pagal visuomenę – jaustis kitaip), susivokia, jog „... ši vieta liovėsi būti pasaulio tašku, kur reikia išlieti skausmą“, ir tas palikimas „ramybėje“ suteikia galimybę pagaliau atsipalaiduoti, prasiblaškyti, įdėmiai stebėti aplinką ir netgi nuobodžiauti („tremtis turi savo tuščių valandų“).

Ramiajame chaose daiktai vadinami savais vardais. T. y. nėra gražių, literatūrinių apvalkalų, drabužių; skaitantysis nėra apsaugotas nuo vadinamųjų nešvankiais, terminų... Tiesa yra tokia, jog „mes esame įvykiai, laukiantys, kol atsitiksime...“ ir nėra jokių aplinkkelių į „jaukesnę“ ar priimtinesnę literatūrinę kalbą... O ir tiesa, kurią skelbi ir rodai kitiems, pasirodo yra visai neteisinga; apsauga, dėmesys,  kuriuo sieki savo artimui suteikti ramybę ar galimybę bet kada išlieti susikaupusius jausmus, yra nereikalingas ir net žalingas, verčiantis dar labiau tyliai kentėti...

Gerai, kad vaikai kai kada sugeba atverti suaugusiems akis...

Kelios citatos:

Tie, kurie suvokia esantys šikniai sekundę po to, kai pasirodė esantys šikniai, yra dar didesni šikniai. [...] O didžiausi šikniai yra tie, kurie atsiprašę dar bando juokauti.

Netiesa, kad paslaptis gimdo paslaptį, tai tik romantinės nesąmonės. Paslaptis gimdo logines išvadas

O juk kartais reikia tik plojimų, kad grįžtum namo romus, sumaišties ir ramybės pritvinkusia širdimi.