Žiauru. Žinai, kad taip yra, kad yra aplink, kažkur... O iš tiesų - YRA ir tiek, to užtenka, būtina kovoti su tuo.
Baisu. Negali ramiai miegot, kankina mintys… Tik - kas iš to? Ar nuo to geriau tiems vargšams žmonėms, tiksliau - vargšėms mergaitėms, kurios - dar vaikai?!
Ir kaip bjauru tampa, kai supranti, jog tai, dėl ko skundies savo gyvenime, tėra visiškos pavasarinės gėlytės, palyginant su „gyvenimu”, kurį gyventi lemta Kambodžos mergaitėms. Ir jei tai, ką jos patiria yra vadinama gyvenimu - tai, atsiprašau, bet aš gyvenu trigubam Rojuj!
Kas yra stipri asmenybė?
Štai tos mergaitės, tie vaikai, kurie subręsta ne pagal gamtos dėsnius;
kurios išgyvena ir kurios gyvena;
kurios kenčia, kurios neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip: kad jos nėra /daiktai/, kuriems yra lemta būti prievartaujamoms, mušamoms, skriaudžiamoms, kankinamoms.
Ir toji, kuri išlaikė savyje žmoniškumą, kuri surado jėgų ne tik gyventi, bet ir padėti likimo sesėms; kuri gyvenimo pragaro liepsnų karštį stengiasi sumažinti bent keliais laipsniais; kuri atveria pragaro vartus Rojuje gyvenantiems, kad jų „vargams” pasvilinus Kambodžos mergaičių kankinimais, sustingtų širdys, tol, kol imsis ką nors daryti - padėti, pagelbėti….
………………………………………………………… bent jau - STENGTIS.
Žiaurumas, išnaudojimas, vergystė - nėra gyvenimo norma.
Žinojimas apie tokias „vaikystes” turi kelti alergiją protui, astmą mintims, ir vėžį turimoms piniginėms.
7-12 metų vaikų gyvenimiškoji patirtis liepia jiems įsiteigti sau, jog jie - nebegyvi! Nes turint tokį požiūrį – gyvenimas atrodo geresnis.....
Jei dar galite, žinodami tai, ramiai gyventi, jei širdyse neatsiveria bedugnė, vadinasi – patys esate lavonai.
Ištraukos iš knygos:
