Pasiruoškit evakuoti sielą.... Kas blogiau – pragaras ar niekas?

Kovos klubas  / Chuck Palahniuk

Vilnius: Tyto alba, 2001. 230p. 

Pasiruoškit evakuoti sielą

Kas blogiau – pragaras ar niekas?

Ko gailiesi nepadaręs prieš mirtį? 

Kai nežinai ko nori, galiausiai darai tai, ko nenori

[2013 knygų iššūkis] 

 

Knyga sunki. Ir purvina. Ir kruvina. Ir brutali. Ir netramdomai agresyvi.

Ir visą tai jauti kone fiziškai, jau nekalbant apie emocijas knygos skaitymo metu... O ir po perskaitymo norisi kažko gaivaus, šviesaus, ar į ramų horizontą akis paganyti, kad nusipurtytum visus tuos priskretusius negatyvius jausmus, mintis... Turbūt galima pasitikrinti savo nervus, šaltakraujiškumą – ištempsi knygą iki paskutinio sakinio ar ne...

Kova, tiksliau – muštynės tarp vyrų, prilyginama psichoterapijai. Ar fiziškai išliejant savo emocijas kitam į veidą tėra vienintelis kelias pagydyt savo sielą? Ar tada, kai nosis ir šonkauliai yra sulaužyti, kai veidrodyje neatpažįsti pats savo veido, kai kraujai taškosi – ar tada širdis tampa ramesnė? Ar reikia būti mirštančiu, kad sulauktum iš kitų dėmesio? Ar sukurti kažką gero įmanoma tik prieš tai sugriovus tai, kas jau yra sukurta? Ir dar viena knygoje paliesta skaudi tema - ar moterų išauginti berniukai tampa nepilnaverčiais vyrais?

Satyrinis siaubo romanas, parašytas iš nusivylimo.... Ar pats nusivylimas nėra negatyvus jausmas? Pasipiktinimas prieš pačią satyrą? O kova – kas tai: žmogaus silpnybė ar yda? Ar tai, kad nebijai stoti į kovą, negalvoji apie tai, kas bus po jos, terodo kad nebijai pašaipų, bei kad neesi silpnas ir gebi kovoti su trūkumais (savo ar visuomenės)?

 „Kovos klubas“ autoriui gimė po to, kai jo knyga „Nematomi monstrai“ nebuvo leidėjų priimta, palaiminta išvysti šviesą. Tada Charles Michael Palahniuk nusprendė kaip atsaką leidėjams parašyti tokią knygą, dėl kurios išleidimo net jis pats abejotų... Ironiška – Kovos klubas buvo priimtas išleidimui!

Pirmoji kovos klubo taisyklė – nekalbėti apie kovos klubą. Antroji – tokia pati.

Papasakoti apie šią knygą  man be galo sunku. Man ji kėlė daugiau klausimų, nei atsakymų.

"Po kovos viskas likdavo neišspręsta, bet tai nebebūdavo svarbu" (57p.)  - tokia gyvenimo filosofija mane tik dar labiau baugina ir neramina.

Galbūt kiekvienas beskaitant pasiims iš jos tai, kas jam aktualu, tai, ko jam tą gyvenimo akimirką prireiks, ir galbūt kiekvienas beskaitantis supras ją vis kitaip: pasipriešinimą prieš visuomenę, prieš normalumą; kaip stipriausiųjų išlikimo kovą; kaip vadovėlį kaip pasigaminti sprogmenis ar muilą; kaip kliedesius; kaip psichoterapijos kryptį; kaip realybę, ar kaip sapnus, nežinant kada esi jau prabudęs...

Kumščiais paskelbtos mintys:

Senas posakis: visuomet nužudai tą, kurį myli, - savaime suprantama, tiesa, jei skaitytum ir iš kito galo. (11p.)

Verkti lengva, kai suvoki, kad kiekvienas, kurį myli, tave atstums arba mirs. Laikui išrikiavus visus ilga eile, kiekvieno galimybė išgyventi lygi nuliui. (15p.)

Pažvelgęs į sudaužytą, persirpusį vaisių, kuriuo virto mano veidas, galėjai pamanyti, kad aš jau nebegyvas. (17p.)

Taip jau būna, kai kankina nemiga. Kaip blyšku viskas atrodo – tik kopijų kopijos kopija. Nemiga atriboja: tu negali nieko paliesti, ir tavęs paliesti niekas negali. (20p.)

Tuo metu visi esam užsiėmę: sūpuojam savo sielos kūdikius. (22p.)

Netekti bet kokios vilties reiškė laisvę.

... viena minutė tobulybės verta tavo pastangų. Akimirka – tai daugiausia, ko galima tikėtis iš tobulybės. (33p.)

Apkeliauti pasaulį galima geriant sode arbatą…

 [ 2012 Knygų iššūkis ]

Pienių vynas / Ray Bradbury

Pasakiškos, nostalgiškos, vasaros karščiu alsuojančios, o kartais – nuo karščio leipios laimės paieškos.

Kai gyveni ir ieškai aplink laimės; ją matai, jauti, ir tik dar labiau įsitikini, kad ji – visų skirtingai suvokiama, tačiau tai tik bendrina žmones… Ar galima sukurti laimę iš mažų dalykų? Iš kasdienos? Iš savo šiandienos potyrių? Iš rytojaus vilties? Vakarykštės praeities?

Šilta, betarpiška knyga, kurią skaityt – vienas malonumas, tokia jaukuma apima… lyg puodelis karštos žolelių arbatos, šildančios širdį, jausmus… O mintyse jau rezgu planą, kaip vasarą kaupsiuos gaminti ryškiaspalvių žiedų vyną. Tam, kad užkonservuočiau savo prisiminimus. Kai kartu su knygos eilutėmis nejučia pradedi kurti savo laimės mašiną ir pajunti, jog iš tiesų – tai ją jau turi! Ir nereikia jos toli ieškoti. Ji – čia pat, visai šalia.

Apima jausmas, jog skaitai pasaką – ne vien turiniu, bet žodžiais…. Ir mintyse vėlgi bandau susidėlioti savo laimingąją gyvenimo pasaką iš atsiminimų: ryškių, kuriuos bet kada turiu „po ranka“, ir tų, kurie kirba atminties kamputyje ir tik telaukia, kol juos iš ten su nostalgija pasiimsiu… Iš atsiminimų, kuriuos saugau lyg stebuklingoj skrynelėj po užraktu, ir tų, kuriuos paleidžiu vėjais, kad visiems į ausį sušnibždėtų po mielą asmeninį prisiminimą…

 

Vasarom kvepiančios mintys:

... yra dienų, sudėtų vien iš kvapų: visą pasaulį gali įkvėpti ir iškvėpti....

....aplinkui zvimbė bitės, - visai ne bitės, o tiesiog pasaulis tyliai murkuoja sau po nosimi.

Pienių vynas – sugauta ir užkimšta buteliuose vasara. 

Juk miestas galų gale tėra didžiulis, audrų nuterliotas laivas, pilnas be paliovos plušančių žmonių.

Kai per karštas oras liūdesys tiesiog gali pražudyti… žudantis liūdesys įsismarkauja esant ypač karštam orui…

gal ji [laimė] turi tilpti kišenėje? O gal tave patį nešioti savo kišenėje? „Vieną dalyką žinau tvirtai [...] ji turi spindėti!