Rodomi pranešimai su žymėmis prievarta. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis prievarta. Rodyti visus pranešimus

2013-07-08

Tartum vis iš naujo žiūrėtum siaubo filmą ir niekada netaptum atsparus baimei




 Tartum vis iš naujo žiūrėtum siaubo filmą ir niekada netaptum atsparus baimei

Į tamsiausią kampą / Elizabeth Haynes
Kaunas: Jotema, 2012. 414 p.



400 puslapių be atokvėpio.... Iš pradžių – palengva įsibėgėjant, o toliau – lyg nuo kalniuko su sugedusiais stabdžiais. O jausmas kad nebeužtenka sėdėti prie vairo – mašiną valdau nebe aš. Baigtis neišvengiama, tik tesinori kuo greičiau pasiekti papėdę... Ir beveik nebesvarbu kas ir kaip – svarbu kad baigtųsi...
Istorija pasakojama tada ir dabar principu. Įvykiai pamažu artėja vienas prie kito. Artėja taip, jog pagaliau turėjau atidžiau stebėti datas.
Kiek galime pasitikėti artimu, mylimu? Kiek aistra mus valdo? Kam teikiame pirmenybę – meilei ar aistrai, nepaisant savinaikos? Kiek moteris gali pakęsti prievartą? „Klausiau savęs, ką jis toliau darys. Šiuo metu jau maniau, kad negalima vis dar jo bijoti. Skaudindavo mane taip dažnai, kad šis kartas buvo beveik įprastas įvykis. Jis darėsi vis išradingesnis ir surasdavo naujų būdų, kaip mane žeminti.“ (293 p.) Kai mylimas vyras pirmą kartą panaudoja jėgą, tai yra toleruojama kaip tam tikra grubaus sekso forma. Tačiau po truputį tokie potyriai perauga iš mielo ir abiems priimtino (ar – pakenčiamo moteriškajai pusei) žaidimo, ir tampa smurtu. Tačiau ar šioje situacijoje nėra kalta pati moteris? Jei buvo galima smurtauti-prievartauti vieną kartą, tai kodėl vyras jau nebegali dar ir dar ir dar kartą? Ir kodėl galima pateisinti prievartą alkoholio kiekiu kraujyje, o kai kraujas nebėra „atskiestas“ šiais „laipsniais“, tik tada pradedama įžvelgti tendenciją smurtauti ir dar su pasimėgavimu: „O dar blogiau, kad nuo jo neatsidavė alkoholiu. Šįsyk nė nebuvo girtas, net neturėjo tokio pasiteisinimo.“ (314 p.) Ar nereikėtų tokiems sekso aistruoliams jau iš pat pradžių parodyti ribas, bei kas yra toleruojama ir .... bėgti kuo toliau ir neatsigręžti?
Pasakojama istorija moters, kuri kenčia nuo mylimo vyro. Dėl meilės iš jos pusės man nėra labai aišku: iš kai kurių epizodų knygoje labiau panašu tik į aistrą, į sekso partnerio troškimą. O juk meilė – tai ir bendravimas, ne vien lova. O bendravimo forma tarp šių žmonių jau beveik nuo pradžių yra ne kokia – savininkiškas vyras visiškai kontroliuoja moterį. Iš pradžių gal tai priimama kaip pavydas, nenorėjimas „dalintis“ sava moterimi su kitais ar pan., tačiau netrukus tai perauga į gąsdinančią fanatišką viso gyvenimo kontrolę su agresija ir smurtu. „Jis visada klausia, ar ketinu būti kur nors ne savo vietoje, ar man yra kokie nors posėdžiai – žino mano darbo grafiką geriau už mane pačią.  [....] Jis tiksliai žino, kiek mano automobilis nuvažiavęs kilometrų ir kiek mylių yra nuo namų iki darbo ir atgal. Man nevalia nukrypti nuo maršruto. [...] Nemėginau dėl nieko jam pasipriešinti. Žinau, kad tai negerai. Žinau, kad jis visiškai mane kontroliuoja. Faktas, jog visa tai žinau – tai mano asmeninis savotiškas maištas. Jis nežino kas dedasi mano galvoje. Nežino, kad aš ieškau progos pabėgti ar kad suprantu, jog galiu pamėginti tik kartą. Jis mane užmuš, žinau, kad užmuš, jeigu tą dalyką sugadinsiu.“ (274-275 p.)
Stengiamasi atskleisti kodėl moterys nepalieka smurtaujančių mylimųjų. Tokios situacijos visuomet būna sudėtingos. O šioje viską apsunkina smurtautojo profesija bei jo sugebėjimas žavėti aplinkinius. Žavėti tiek, kad net nuoširdžiausios aukos draugės nebetiki šio romano heroje: „Ar žinote, kas buvo užvis blogiausia? Ne sėdėti ten, tame kambaryje, ir laukti, kol jisai sugrįš ir mane nužudys. Ne tai, kad mane mušė, ne skausmas, net ne tai, kad prievartavo. O tai, kad po to niekas, net geriausia draugė manimi netikėjo.“ (238 p.)
Būti su mylimu smurtautuoju – pavojinga gyvybei, nebūti – nepavyksta;  
išeiti – neįmanoma,  pabėgti – rizikinga. 
Likę randai sieloje visiškai tapatūs randams, paliktiems ant kūno. Moteris galiausiai pasiekia tokią stadija, kai jau nebesvarbu fizinė ir psichinė kančia, kai padėtis yra tokia bloga, jog suvokimas, kad gali būti nužudyta – vos ne geriausia išeitis iš šio gyvenimo aukos rolėje: „Keisčiausias dalykas: nors širdis daužėsi, nors pykino ir svaigo galva, jaučiausi keistai rami. Atpažinau tą jausmą: tai – siaubinga neišvengiamybė. Lygiai taip pat jaučiausi, kai jis pastarąjį kartą rengėsi mane nužudyti.“ (390 p.)
 
Manau, jog autorė, dirbanti policijos surinktos informacijos analitike, galėtų parašyti dar ne vieną panašią istoriją, paimtą iš realių šeimų, realių santykių, užfiksuotų policijos protokoluose... Ir dėl to belieka tik apgailestauti: kad ir kokia knyga įdomi bebūtų – romano įkvėpimo šaltinis visiškai nepateisinamas realioje visuomenėje, kurioje gyvenu aš, kurioje gyveni tu, kurioje gyvena šalia esantis žmogus... Ir nėra visiškai jokių garantijų kuris iš šios trijulės bus auka, kuris – užpuolikas, o kuris – angelas sargas... 
 
Tamsių kampų mintys:

"Visada maniau, kad moterys, kurios skriaudžiamos nenutraukia artimų ryšių, tikriausiai kvailos. Galų gale juk turi ateiti akimirka, suvokimas, kad viskas pakrypo blogai ir kad tu staiga pradedi bijoti būti su savo partneriu – ir kad tikrai atėjo laikas jį palikti. Išeiti ir neatsigręžti atgal, visada taip maniau. Kodėl turėtum pasilikti? Be to, per televiziją mačiau moteris, duodančias interviu žurnalams, sakančias tokius dalykus: „Tai nėra taip paprasta“, ir visada manydavau: taip, tai yra visai paprasta – tiesiog pasitraukti, tiesiog išeiti.
Ir be tos suvokimo akimirkos, akimirkos, kuri man jau praėjo, dar atsirado naujas suvokimas: išeiti – vis dėlto ne toks paprastas pasirinkimas. Aš tai išmėginau ir padariau klaidą, pasikviesdama jį atgal. Tai, kad buvau vis dar įsimylėjusi jį, tą švelnią, pažeidžiamą dalį, tebūnančią kažkur giliai jo viduje, reiškė tik ne visą tiesą: taip pat slėgė siaubinga baimė dėl to, ką Li galėtų padaryti, jeigu kuo nors jį išprovokuočiau.
Kalbėti jau reikia nebe apie išėjimą. Kalbėti reikia apie pabėgimą.
Apie išsigelbėjimą." (235-236 p.)


" .... saga yra tik saga. Ji nieko nereiškia. Pasaulis pilnas raudonų daiktų...."  (299p.)


"Norėčiau atsikratyti to jausmo. Ne baimės, kad kurią nors dieną jis galėtų ateiti manęs – tuo neabejoju. Ne jeigu jis sužinos kur aš esu, o kada." (302 p.)
  




2012-07-26

Kartais meilė gali būti bjaurus penkių raidžių žodis…


Atperkanti meilė / Francine Rivers

Atkakli kova tarp šventojo ir nusidėjėlės.
Vienas pasirinko savo gyvenimo kelią, kitas – buvo priverstas tokiu tapti. Dvi absoliučiai skirtingos asmenybės. Tik kova už savo gyvenimą – tokia pat atkakli. Abu labai stiprūs. Kiekvieno stiprybė savaip išreikšta. Vieno stiprybė – iš Dievo, jo pagalbos ir tiesioginių minčių savose mintyse. Kito stiprybė – žiauraus gyvenimo patirtyje, iš neturėjimo kito kelio, kito gyvenimo būdo… Stiprybė prisitaikyti prie bet ko, pavyzdžiui smurto… nuo aštuonerių…
Kartais beskaitant, jau rodės, na, kiek gi galima? Arba vienas jau tūrėtų būti netekęs kantrybės ir pasidavęs, liovęsis rodyti savo meilę – savo išrinktajai (ne be Dievo pagalbos, matyt),  o tuo pačiu – ir sumenkinti savo tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu. Arba kita – liovusis bėgti, išoriškai rodyti savo stiprybę, kai viduje trokšta meilės ir pasitikėjimo, liovusis rodytis išdidžiai, pasiliktų ir priimtų teikiamą meilę, tiesiamą ranką; arba – galutinai apsispręstų išeiti…
Tačiau, kaip paprastai gyvenime, nieko nebūna lengvai pasiekiamo. Istorija, parodyta šiame romane, buvo sukurta įtakojant tikėjimui. Nors Dievo ir tikėjimo šiame romane tikrai daug, neakivaizdžiai, tačiau mano nuomone čia – jam tenka svarbiausias vaidmuo, tačiau man susiskaitė labai „skaniai“, lengvai ir nebuvo jokių pamokslų, grūmojimų ir panašių tikėjimui sustiprinti skirtų priemonių. Tiesiog labai natūraliai į veikėjų gyvenimus įsiliejęs Dievas ir tikėjimas. Tiesa, vienas iš veikėjų savo gyvenimo kelyje Dievo neturi ir labai sąmoningai priešinasi, kad jo ten nebūtų; nes turi skaudžios patirties, kai ir kunigai, bažnyčia, tikėjimas ir aspitikėjimas nuvilia. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, pasak autorės: „priklausome Viešpačiui, o Jis mus formuoja ir kuria pagal savo valią.“ Apie šio romano kūrimą, autorė F. Rivers sakosi, jog jame – nėra nei vieno jos teiginio – „viskas „Atperkančioje meilėje“ buvo Viešpaties dovana: siužetas, personažai, tema.“ O pats romano rašymas jai buvo garbinimo būdas. Jei dar neturite Dievo savo širdyje ar gyvenimo kelyje, ar bet kuriame pasirinkime, nemanau, kad šis romanas privers jį turėti, tačiau bent jau patirsite malonumą skaitant apie žmogaus stiprybę, atkaklumą siekiant  laimės gyvenime ir …galėsite pasidžiaugti gražia pabaiga. 

 Gyvenimo išvargintos mintys:

2012-05-07

Prisukamas apelsinas. Anthony Burgess



 [2012 knygų iššūkis]

 „Racionaliojo amžiaus erezija - matau, kas yra gera, ir tam pritariu, bet darau tai, kas bloga.“

Po kauliukžmogių taip norėjosi kažko mielo, malonaus, ir jau taip nepataikiau! Jaučiuos lyg išsimurkdžiusi mėšlyne…. Kai aplink pakankamai smurto, prievartos, mažiausiai norisi skaityti apie smurtautojų negalėjimą išgyventi be sadizmo…. O dar tos knygos mintys, kad ak, koks vargšiukas herojus, jį mat pakeitė prieš jo valia, nuskriaudė ir dar – kankino (privertė iš šalies žiūrėti į savo ir panašių į jį, aukas) ir dabar, jau nebegalės pasitenkinti, nebegalėsi pakasyti niežtinčių kumščių ar perštinčių kojų į savo aukų kūnus, nebegalės pasismaginti…. Ptfu… Suprantu, kad kaip ir dvasiai pakylėti skirta muzika pasirinkta atsvarai, taip ir gailestis smurtautojui-sadistui priešpastatytas gailestis jam…

Be jokios abejonės knyga savita rašymo stiliumi, žodžių sakiniuose panaudojimu, o pratarmė (beveik dešimties puslapių!, parašyta S. Dagio, S. Repečkos) – bene labiausiai sudominusi, iš kiek tik teko skaityti. Be to, paties autoriaus gyvenimas yra vertas bent jau išsamaus aprašymo. Jis – ne tik rašytojas, bet ir: rašė eiles, mokytojavo, dėstė, buvo švietimo inspektorius, sukūrė netgi simfonijų!

Prievarta, smurtas, sadizmas Bethoveno muzikos fone: visapusiškam pagrindinio veikėjo pasitenkinimui.

Vagystės su būtinu, tiesiog privalomu beprasmiu, nepateisinamu smurtu pramogai, smurtu iš neturėjimo ką veikti. O tiksliau – turėjimui ką veikti. Smurtas čia – lyg hobis…

Herojaus kelias nuo amoralaus, žiauraus, niekšiško, pasmerkto visuomenėje iki – smegenų plovimo tiesiogine prasme. Tačiau tikslas vis vien nepasiekiamas – visuomenėje nepripažįstamas ir nepriimtinas nei amoralus, nei „pertvarkytas“: be teisės pasirinkti smurtaujantį elgesį (!) jaunas žmogus. O be to – galimybė rinktis teigiamą elgesį – yra primesta, herojus numalšina savo smurto alkį vien dėl fizinės kančios. Tačiau jo siela, charakteris vis vien lieka nepakitę. Nepavykęs bandymas prievarta ir žiaurumu išgydyti prievartą ir žiaurumą!

Galiausiai lieka be vietos. Be mylinčių artimųjų. Be draugų. Be galimybės patirti malonumą (įprastais būdais). Su labai skaudžia praeitimi. Ir neabejotinai be jokios ateities.

 Užkliuvusios pastraipos:

2012-05-04

Keliais žmonėmis šiandiena buvai? Kiekvienas gali būti bet kuo. KAULIUKŲ ŽMOGUS. Luke Rhinehart


Nenormali, erzinanti, šokiruojanti (bet ne juokinanti), nestandartinė novelė apie Šansą.
Apie įpročių atsisakymą; apie „nuobodaus“, įprasto, rutiniško gyvenimo tragišką (?) absoliutų pakeitimą nauju, niekam dar nežinomu ir neišbandytu būdu.
Knyga, kai skaitai ir niekaip neįsivaizduoji jos pabaigos. Buvau tikra, kad knygos veikėjas baigs kaip nors tragiškai, vienareikšmiškai žlugs (ir psichiškai (jei dar nebuvo nuo pat pradžių, kaip man labai įtartina), ir fiziškai).
 Tiesiog rastas „tobulas“ būdas pateisinti bet kokį poelgį, įskaitant ir tą, kuris yra už įstatymų ribų: žmogžudystę, išžaginimą. Tas pats, kas kartais visuomeninio informavimo priemonėse pasigirstantys nusikaltėlių „pasiaiškinimai“: „man taip liepė balsai galvoje“. Čia „liepia“ kauliukai. Tik „pamirštamas“ tas faktas, jog kauliukų galimybes pasirinko, sugalvojo pats žmogus. O juk tarp pasirinktų elgesio galimybių buvo galima įterpti vien tik moralias, visuomeniškai priimtinas, „teigiamas“, nieko nežalojančias! Tačiau ši „terapija“ – tai savęs pateisinimo galimybė – „ne aš kaltas“; atsakomybės jausmo nebūvimo ar nenoro jį turėti pateisinimas.
Kauliukų Terapija (apskritai terapijos pagrindinis tikslas – išgydyti žmogų (pacientą)), čia -  visagriaunanti…  Visiškai iškreipiamas siekis: kad mintys ir įsitikinimai, požiūriai bei nuostatos, ne trukdytų, o padėtų gyventi. Terapija čia virsta religija, kurios prievoles privalai vykdyti netgi jei tam ir nepritari pats, net jei suvoki griaunąs savo gyvenimą.
Suprasčiau tai kaip žaidimą, kuris turi savas taisykles, pradžią ir aiškią pabaigą. Tačiau, čia nebepaisoma jokių ribų (fizinių, emocinių, moralinių, …) Žmogaus absoliutaus paklusimo išbandymas. Ir kas paneigs, kad tokiame žaidime gyvenimu nebepastebima kada prarandi protą, kada peržengi visas ribas? („Profesionalus beprotis, užsiimantis psichoterapija“)

Elgesio galimybės parenkamos iki visiško absurdo: pakeisti įpročius – kodėl į darbą turiu eiti, jei galiu – šliaužti, eiti atbulomis ir pan?, kodėl reikia miegoti lovoje, o ne po ją?, kodėl kalbėti turiu kalba, kurią supranta aplinkiniai, kodėl negaliu sudėlioti žodžių iš bet kokių garsų?, kodėl negaliu mušti savo žmonos, prievartauti, žudyti, skriausti?; kodėl nepabuvus prievartaujamuoju? kodėl gi šiandien nepavirtus bepročiu? ar nepabuvus kunigu, visuomenės sergėtoju?; kodėl nevirtus moterimi?; vaiku? …. Knygoje visą tai natūralu taip pat, kaip noras keliauti po nematytas šalis, kaip noras paragauti egzotiškus patiekalus, išbandyti naujas pramogas, beigi – patirti narkotinių medžiagų poveikį…. Kauliukų religija tampa narkotinio poveikio medžiaga, neturinti klinikinės išgijimo galimybės.

Daugiau apie autorių, bei šią ‚religiją“ (internetinė erdvė knibžda apsikrėtusiųjų kauliukų ridentojų virusu):

 "Užkliuvusios" mintys (citatos pakankamai ilgos, nes neretai reikalingas kontekstas):

2012-03-07

Prarastos nekaltybės kelias / Somaly Mam


Žiauru. Žinai, kad taip yra, kad yra aplink, kažkur... O iš tiesų - YRA ir tiek, to užtenka, būtina kovoti su tuo.
Baisu. Negali ramiai miegot, kankina mintys…  Tik - kas iš to? Ar nuo to geriau tiems vargšams žmonėms, tiksliau - vargšėms mergaitėms, kurios - dar vaikai?!
Ir kaip bjauru tampa, kai supranti, jog tai, dėl ko skundies savo gyvenime, tėra visiškos pavasarinės gėlytės, palyginant su „gyvenimu”, kurį  gyventi lemta Kambodžos mergaitėms. Ir jei tai, ką jos patiria yra vadinama gyvenimu - tai, atsiprašau, bet aš gyvenu trigubam Rojuj!
Kas yra stipri asmenybė?
Štai tos mergaitės, tie vaikai, kurie subręsta ne pagal gamtos dėsnius;
kurios išgyvena ir kurios gyvena;  
kurios kenčia, kurios neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip: kad jos nėra /daiktai/, kuriems yra lemta būti prievartaujamoms, mušamoms, skriaudžiamoms, kankinamoms.
Ir toji, kuri išlaikė savyje žmoniškumą, kuri surado jėgų ne tik gyventi, bet ir padėti likimo sesėms; kuri gyvenimo pragaro liepsnų karštį stengiasi sumažinti bent keliais laipsniais; kuri atveria pragaro vartus Rojuje gyvenantiems, kad jų „vargams” pasvilinus Kambodžos mergaičių kankinimais, sustingtų širdys, tol, kol imsis ką nors daryti - padėti, pagelbėti….
………………………………………………………… bent jau - STENGTIS.
Žiaurumas, išnaudojimas, vergystė - nėra gyvenimo norma.
Žinojimas apie tokias „vaikystes” turi kelti alergiją protui, astmą mintims, ir vėžį turimoms piniginėms.

7-12 metų vaikų gyvenimiškoji patirtis liepia jiems įsiteigti sau, jog jie - nebegyvi! Nes turint tokį požiūrį – gyvenimas atrodo geresnis.....

Jei dar galite, žinodami tai, ramiai gyventi, jei širdyse neatsiveria bedugnė, vadinasi – patys esate lavonai.

Ištraukos iš knygos: