Bloga karma / David Safier

Kiekvienas pasirenkame kas gyvenime svarbiausia. Bet juk būna momentų, kai pasirinkimas yra nelengvas. Pavyzdžiui – ar dalyvauti prestižiniame apdovanojime, kuriame gausi pagrindinį, ilgai lauktą ir norėtą apdovanojimą, ar – ne tik dalyvauti, bet dar ir organizuoti, surengti savo dukters gimtadienį? Juk abu įvykiai kartojas tik kartą į metus… Betgi gal šis apdovanojimas – vienintelis tavo gyvenime, o dukters gimtadienis bus ir kitąmet. Ar vaikas tūrėtų tai suprasti? Gal. Tik sąžinė, visgi kažkodėl krebžda. Tačiau nugali karjera. Juk ir ji, kad ir kaip pasižiūrėsi – dėl šeimos, dėl vienturtės dukrelės, dėl vyro gėrio…

Štai tokios mintys sklando „Blogos karmos“ romano pagrindinės veikėjos galvoje, prieš lemtingąjį vakarą.

Karma – atgimimas pagal nuopelnus, tačiau kuom tai karmai jos nuopelnų sąraše užkliuvo skruzdėlės? Juk jos – viena iš labiausiai organizuotų, bene labiausiai išsivysčiusi vabzdžių šeima, gyvenanti bendruomeninį gyvenimo būdą žemėje… O pasirodo, sukaupus per daug blogos karmos – atgimsi žemiausiu jos grandies atstovu – skruzdėle. Kur pribaigti gali (o to nesugebėjo žmogiškoji karjera!) darbas ir darbiniai santykiai tarp skruzdžių. Tad tenka kaupti gerąją karmą, kad kilti karmos „karjeros“ laiptais ir tikėtis… ko gi tikėtis? Kad atgimsi žmogumi? Bet juk pačiu savimi jau nebeišeis netgi ir tokiame fantastinių elementų kupiname romane; tad tenka laukti knygos momento, kuom gi gerasis, tačiau griežtasis Buda leis atgimti karmos paskutiniame etape. Prisipažinsiu, jog tai nebuvo tai, kokį planą mintyse buvau sukūrus :) Nežinau – ar tai į gerą, ar ne. Skaitytojai juk gali mintyse susigalvoti kitokių „karminių kelių“ ir vingių. Labai aiškiai supriešintas etaloninis, visuomenei priimtinas išorinis moters grožis ir visiška to priešingybė – gelbėjimo ratais aplink kūną suaugusia, prie mirties slenksčio atsidūrusią moteriške. Ir štai koks netikėtumas! Pasirodo našlys sutuoktinis sugeba per viršsvorį, per pridėtinius nereikalingus, per gyvenimo metus prisikaupusius papildomus kilogramus įžvelgti savo buvusiosios sielą, jos grožį ir gėrį ir visą kitą, dėl ko ir buvo ją vedęs (ne išorinį grožį).

Čia ne tik karma ir vien tik karma. Dar yra kvaila mirtis. Jei mirtis pati savaime gali būti kvaila. Bet čia ji yra. Ir yra netgi nuojauta kokia mirtis gali būti dar kvailesnė.  Dar yra teisėtas vyras ir orgazmai su neteisėtu. Ir nekokia savijauta dėl puikių orgazmų, matyt, dėl to, kad jis ne su teisėtu. Dar skruzdėliškas fejerverkas valgant pyragą, pokalbiai su neįtikėtinu Kazanovos pavidalu, nežmogiški pojūčiai bandomojoje laboratorijoje, kur labiausiai viską gadina žmogiškasis protas jūrų kiaulytės kūne, dar niekur neaprašytas meilės trikampis: našlys, ji ir skruzdė (ir kiti karminiai jos pavidalai)…

Knyga trumpam savaitgaliui. Ir tik tokiam, kada visais artimaisiais yra pasirūpinta, kada sąžinė, jog skaitote knygą, o ne veikiate kažką kitą, galbūt – naudingesnio, bus visiškai rami. Nesgi dar užsidirbsite blogą karmą… o to – visiškai nereikia jūsų gyvenime, ar ne?  :)

Blogos karmos mintys:

Žuvų lietus kalbančioms katėms. Kafka pakrantėje / Haruki Murakami

[2012 knygų iššūkis]

Ši knyga buvo pirmoji pažinti su šiuo autoriumi, ir tikrai galiu pasakyti, jog „įklimpau“. Nežinau dar kaip giliai, tačiau tikrai pakankamai, kad pratęsčiau pažintį.

Tiesiog netikėtai pasijuntu įsipainiojus į knygos spąstus: neturiu jokio supratimo kada buvau įtrauktą ir neturiu jokios nuovokos, kada iš šio voratinklio išsinarpliosiu. Knyga, kurią skaitydama neturėjau visai jokios nuojautos kas gi bus toliau… Be to – nesu tikra ar man blogai šiame voratinklyje, kur realybės ribas užgožia fantastiniai elementai, ir kur ribos tarp vieno ir kito – sunkiai apčiuopiamos. Ir nesu tikra ar noriu išsinarplioti: tiesiog gera „karstytis“ mintimis nuo vienos gyvenimo scenos prie kitos. Kažkurioje vietoj lyg ir jautėsi „pavargimas, apsnūdimas“ ar tiesiog šiaip, sulėtėjimas, tačiau, matyt, su vieno iš (paties autoriaus mylimiausio) veikėjo –  Nakatos, rekordus mušančio ilguoju miegu, pailsėjau ir aš tarp eilučių, ir įgavus „antrąjį“ kvėpavimą vėl toliau smalsiai narpliojau siužeto vingius. Protarpiais, matyt, kad kartu su Nakata neužmigčiau ilgam, supurto (išties galingai!) siaubingos ir žiaurios scenos, kur katės su smagumu draskomos į gabalus, o artimojo kraujas su malonumu skanaujamas:

„Mama, tu sakai. Aš tau atleidžiu. Sulig tais žodžiais garsiai sutrupa apledėjusi tavo širdis.

Tylėdama ji mane paleidžia. Ji išsitraukia iš plaukų segtuką ir nė kiek nedvejodama smogia jo aštriu galiuku į savo kairės rankos vidinę pusę. Kai ji dešine ranka stipriai suspaudžia veną, pradeda sunktis kraujas. Pirmas lašas garsiai ištykšta ant grindų. Netarusi nė žodžio, ji ištiesia man ranką. Ant grindų nukrenta dar vienas kraujo lašas.

Pasilenkęs aš paliečiu lūpomis žaizdelę, laižau jos kraują, užsimerkęs skanauju. Sulaikau kraują burnoje, po to lėtai jį nuryju. Jis nuslysta mano gerkle žemyn. Jį tyliai sugeria sausas mano širdies paviršius. Tik dabar iš tikrųjų suprantu, kaip aš norėjau to kraujo. Mano mintys kažkur kitur, tačiau kūnas vis dar čia, tarytum būčiau gyvoji dvasia. Norėčiau iščiulpti iš jos paskutinį kraujo lašą, bet negaliu. Atitraukiu lūpas nuo jos rankos ir pažvelgiu jai į akis.“

Jaučiu trauką neįtikėtiniems dėlių bei žuvų lietums, kalbančioms katėms, ar atvirkščiai – senukui, besikalbančiam su katėmis, (beje – kates pats autorius myli labai, tik jis pats abejoja, ar jos turi savyje kokį nors simbolizmą), paslaptingiems pojūčiams, ne „muiliniams“ atminties praradimams, neegzistuojančiam, tačiau savo nuomonę perteikiančiam veikėjui, kitam veikėjui – tiesiog sąvokai, veiksmo eigai, kuri gerokai „nukrypusi“ nuo priimtinos visuomeninės normos, tačiau knygoje neiššaukia per didelio diskomforto. Man tiesiog viskas joje buvo taip, kaip ir turi būti, nors kaip turi būti – nė nenutuokiu…  O ir sukrečiančių scenų vieta, manau, buvo pakankamai „kruopščiai“ parinkta. Taip pat negalėjau susilaikyti nepaieškojus „Kafkos pakrantėje“ dainos: http://www.youtube.com/watch?v=7iM2z8O-j8Q

Kaip rašytojas sakosi, jis nori rašyti istorijas taip, kaip dar niekas iki šiol nėra jų rašęs. Ir manau, tai jam puikiai pavyksta.

Autoriaus nuomone, mitai yra visų istorijų prototipai; jie – lyg rezervuarai, savyje laikantys istorijas. Neveltui ir čia nemažą funkciją atlieka perteiktas Edipo mitas.

Japonų prodiuseriai yra sukūrę tinklalapį šio autoriaus fanams, kuriame aiškinama jiems šios knygos reikšmė! O autorius gana nekukliai prisipažįsta, jog jo knygas, tam kad suprasti, reikia skaityti po keletą kartų. Ir kiekvieną kartą gali jose atrasti kažką naujo, į tą pačią sceną pažvelgti kitaip. O patektos mįslės neturi tiesioginių atsakymų, jos pačios šioje knygoje yra sprendimo dalis.

Ne tokia ir beprecedente istorija prasidedantis romanas, jau netrukus „sujaukiamas“ neegzistuojančio, pagrindinio veikėjo prototipo berniuko Varnos įsikišimu, greitai įgauna „pagreitį“ ir įsuka skaitytojus į tarp realybės-sapnų-paslapčių-seksualumo-tradicijų-antikos-filosofijos maišaties. Ir ar išsinarplios skaitytojai  - tik jų pačių pastangų ir noro reikalas. Belieka – tik skaityti. Ir priimti. Arba – ne. Jei iš pirmo karto knyga lieka nepriimta – belieka skaityti dar kartą. O gal – ir dar. Juk taip rekomenduoja pats rašytojas!

Mįslingos nuotrupos: