Tyrą vaiko pasaulį užgožusios suaugusiųjų piktžolės

Tyrą vaiko pasaulį užgožusios suaugusiųjų piktžolės 

Gėlių kalba / Vanessa Diffenbaugh.

 Vilnius: Alma littera, 2012.332 p.

 Gal ir tas, kuris pats augo netrokštamas, nemylimas, prie nieko neprisirišęs, 

- gal ir tas gali skleisti meilę kaip ir visi kiti. (320p.)

Gyvenimo piktžoles dar labiau brandino savo šaknis mažoje ir trapioje mergaitės širdyje, kai suaugusieji savo veiksmais tik dar labiau skatino nepasitikėjimą jais, bei kurstė nepasitikėjimą  ir abejojimą savimi...

Knyga apie besislepiančią nuo pasaulio Viktoriją, kuri savo gyvenimą praleido vaikų namuose. Kiek įtėvių gali turėti vienas vaikas? Įtėviai vienas po kito atsisako mergaitės. Mergaitė yra nesugyvenama, ne tokia kokios jie tikėjosi. „Sunkus“ vaikas  - taip apibūdinama Viktorija. O nuo ko ji tapo tokia -  niekas nesiaiškina, niekam neįdomu. Svarbu dar iki dešimties metų ją kam nors „iškišti“, t. y. surasti jai įtėvius, nes, jei jos niekas nepriims, tai ir jos socialinė darbuotoja bus tokia pati netikusi, kaip ir mergaitė. Tai – tik pareiga, tai tik gailestis, o ne meilė...

Dar nesulaukusi dešimties Viktorija jau žino ką padaryti, kaip elgtis, kad įtėviai jos atsisakytų. Atrodytų – visų globos namų vaikų svajonė turėtų būti persikelti į šeimą, į savus namus. Tačiau ši mergaitė to nenori. Ji visomis išgalėmis slepiasi nuo pasaulio, nuo dėmesio, nuo žmonių, o ypatingai – nuo prisilietimų: „Vaikystėje aš vemdavau nuo žmonių artumo: nuo prisilietimo arba grėsmės, kad kas prisilies. Užtekdavo, kad įtėviai palinkę virš manęs imtų grūsti neklusnias rankas į rankoves, kad mokytojos plėšdamos man nuo galvos kepurę pernelyg ilgai užlaikytų pirštus mano susivėlusiuose plaukuose, - ir pilve prasidėdavo nevaldomi spazmai.“ (188p.) Jau nuo pat mažumės jai tiesiog įdiegta, jog ji – nenorimas vaikas, nemylima, nepageidaujama. Tuo tikėdama taip ir subrandino save, tokia ir tapo. Tokia ji išorėje – kieta, šiurkšti, grubi, o viduje, kaip ir visos gyvos būtybės: trokšta šiltų jausmų, trokšta įsikniaubti kam į petį ir būti guodžiama, trokšta mylėti ir būti mylima.

Tokios patirties turintis vaikas – ypač  stiprus: tokį sunkų, nepavydėtiną gyvenimą gyvena, išgyvena ir sugeba nenužmogėti. Savaip... Įsitraukus į kiautą, ir tik didelių pastangų dėka po truputį iš jo išlenda ir ima pasitikėti pasauliu. Pamatyti „spalvotą“ gyvenimą, išreikšti jausmus padeda gėlių kalbos žinojimas.

"Neapykanta gali būti ir aistringa, ir šalta; gali kilti iš nepatikimo, bet gali ir iš baimės. 

Jei aiškiai man pasakytum, ką jauti, padėčiau tau rasti tinkamą gėlę, kuria perduotum 

savo žinią." (88p.)

 Mergaitė tiek pripratusi slėpti, neparodyti savo jausmų, kad ir gėlėmis išsakyti jausmai prieinami ne visiems, o tik tokią pat kalbą išmanantiems žmonėms. Ši knyga man tik patvirtino mintį, jog kiekvienam žmogui šiame pasaulyje yra tik jam vienam skirta „antroji obuolio puselė“. Viktorijos sutiktas mylimasis savo jausmus atskleidė ir josios pažino tik gėlių kalbos dėka. "Net ryto vėsoje kakta rasojo nuo prakaito, o aš pati buvau sustirusi nuo susižavėjimo, labiau primenančio siaubą. Metų metus mano gėlės su žinia buvo sėkmingai ignoruojamos, ir toks bendravimo būdas man buvo patogus. Aistra, ryšys, nesutikimas ar atmetimas – nieko negalėjai ištarti žodžiais, kad nesulauktum atsako. Bet vienintelė amalo šakelė viską pakeitė – jeigu davėjas išties supranta jo reikšmę." (68p.) Taip pat – dėka begalinio kantrumo. Keistokas vyro vaidmuo šiame meilės romane. Vyras man pasirodė toks tylus, išlaikytas, ramus, nuolankus, be galo kantrus. Gyvenimą priimantis kaip būtinybę, visiškai neskubantis kažko keisti, o išlaukiantis savo „progos“.... Tiesiog priima tai, kas likimo jam priskirta, emocijas rodydamas vienu gėlės stiebeliu ar visa puokšte....

Nors skelbiama, jog ši knyga – 2011-ųjų metų „Džeinė Eir“, Ch. Bronte papasakota meilės istorija man žymiai įtaigesnė ir įsimintinesnė.

Šiame gėlių kalbos internetiniame puslapyje galite išsirinkti iš kelių siūlomų e-atviručių su gėlėmis, kurių reikšmės yra pateiktos (anglų k.), ir užrašę keletą žodžių nusiųsti kitam.

Gėlėmis perteiktos mintys: 

Dabar aš suaugusi ir mano ateities viltys paprastos: būti vienai ir kad mane suptų gėlės. Dabar atrodė, kad pagaliau gausiu ko noriu. (26p.)

Ankstyvais rytais galvodavau, į kurį vaiką būčiau buvusi panašiausia, jeigu būčiau turėjusi mamą, kuri kas rytą būtų vedusi mane į mokyklą. Įsivaizduodavau save klusnią, o ne užsispyrusią, greitą šypsotis, o ne paniurusią. Kažin, svarstydavau, ar vis tiek taip pat mylėčiau gėles, vis tiek trokščiau vienatvės? Neatsakomi klausimai verpetais sukdavosi kaip vanduo aplink šaknis laukinių pelargonijų, kurias aš dažnai ir gausiai laistydavau. (30p.)

Tuštybė, kankinantis mandagumas ir... kuris kurį „perspjaus“...

[ 2013 Knygų iššūkis ] 

Įtikinėjimas / Jane Austen.

Vilnius: Alma littera, 2011. - 226p. 

 Mano požiūriu ši knyga savo laikmetį jau atgyveno. Jos, kaip romano, kuris graibstomas iš lentynų, skolinamas, patyliukais perduodamas iš rankų į rankas, apie kurį kuždamasi mergaitiškuose susibėgimuose, dėl kurio raustama ir aikčiojama, era jau savo pasiekė ir spėjo nublankti. Skaičiau kaip romaną,  kuris jau nėra toks labai įdomus, aktualus ir keliantis emocijas. Tačiau, yra viena mintis, kuri mano skaitymą pavertė kiek intriguojančiu, įdomesniu ar net privertė ieškoti gyvenimiškų atitikmenų šiomis dienomis „rezgamuose“ romanuose (ne knyginiuose, o gyvenimiškuose). Kas yra bendra tarp griežtomis taisyklėmis išauginto jaunimo ir tarp šiuolaikinio, kurio, berods didžiausias tikslas – apeit, paneigti ir sunaikinti visas taisykles, bei normas?

Kiek išvaizda, padėtis visuomenėje buvo ir yra svarbu pasiekimams gyvenime? Kiek toks požiūris į gyvenimą yra gajus dabar? Ar tai – atgyvena? Visgi manau, kad ne. Tik kiek pasikeitė padėties siekimo visuomenėje  būdai, „patobulėjome“ įtakingumo, bei įtakingų partnerių paieškose, kai savo išvaizda siekiama užkariauti tik tam tikros „rūšies“ atstovus. Rūšis ši grupuojama ir „reitinguojama“ pagal pajamas, žinomumą ir pan....  O esmė liko ta pati....  

Gera vis dėlto žinoti, kad ne tik šiame romane, bet gal ir gyvenime tuštybę užgožia nuoširdumas, titulą – paprastumas, pasipuikavimą prieš kitus – jausmai, apsimestinį padorumą – emocingumas. Taip, kaip ir šio romano pagrindinių veikėjų taip puoselėtas puikavimasis grožiu, paveldėta padėtimi visgi yra nugalimas nuoširdaus bendravimo, emocijų, jausmų.   

Keista skaityti apie tai, kaip jauni veikėjai įpratę savo laimę sieti su įtakingumu, kurį, jiems perduos (ar perdavė) tėvai. Pagrindinė veikėja Ana Eliot – lyg balta varna tuščiagarbio, tik „blizgią“ išorę puoselėjančio tėvo - dvarininko šeimoje. Išskirtine ji jaučiasi, nes nepritampa savo požiūriu į gyvenimą, gyvenimo partnerio pasirinkimą, nes yra ne tik graži ir aikštinga „tėvelio princesė“... Kreivai aplinkiniai, o ir artimieji į ją žiūri jau vien dėl to, jog būdama dvidešimt septynerių dar nėra sukūrusi šeimos. Oho, kokia nelaimė moteriai, kokia gėda jos šeimai! Kokios auklėjimo spragos! O gal kokios spragos tėvų įtakingume visuomenei? Tikras jaunos moters (na, ne tokios jau ir jaunos tuometiniu požiūriu) gyvenimo košmaras! J Štai tokį „nemalonumą“ imasi „tvarkyti“

Anos artimieji, o svarbiausią vaidmenį prisiima draugė: „… negi ji, devyniolikmetė, susižadės su vaikinu, kuris, be gerų asmeninių savybių, neturi daugiau nieko, ir jokių vilčių praturtėti, nebent prasigyventų iš savo labai nepatikimos profesijos, bet ir čia jis neturi jokių pažinčių, kurios garantuotų tolesnį kilimą tarnyboje; taip, su juo Ana tikrai prapultų, baisu apie tai net pagalvoti! Ana Eliot, tokia jauna; ją dar mažai kas pažįsta, ir staiga pasičiups kažkoks pašalietis, be ryšių ir be turtų; jis gi įstums ją į vargą ir nerimą, pražudys jos jaunystę, padarys ją žeminamai priklausomą!“ (p.27) Taip prispausta jauna, gležna ir nelabai dar tvirtai ant žemės stovinti (ne kojų, o nuomonės turėjo prasme) Ana nutraukia sužadėtuves su visuomenėje nereikšmingu, tačiau mylimu jūrų laivyno karininku. ..

Bet jaudinantis romanas prarastų pusę savo grožio, jei nevirstų į pasaką laiminga pabaiga. Pasaka, kurioje bjaurusis ančiukas – t.y. beturtis, neperspektyvusis, neįtakingasis, bet patrauklus, ambicingas (ir paslapčia vis tik mylimas) karininkas po ilgų septynerių metų nevirstų žavia, bei kitų panelių geidžiama gulbe – praturtėjusiu kapitonu, vis dar patraukliu ir tiek pat ambicingu, ir vis neatleidžiančiu mylimajai (buvusiai?) už atstūmimą...   

Ar gerai tuščiagarbio tėtušio apžiūrėtas dienos šviesoje „naujai atgimęs“ karininkas atitiks sukurptus reikalavimus ir tiks aikštingajai dukrytei, kuri jau dabar savo apsisprendimą pareiškia tvirtai? Ar padėtis ir gražiai skambanti pavardė pakels dvarininko šeimos prestižą? Kas nugalės šioje padorumo, pasipuikavimo, tuštybės, įtakingumo ir titulų svarbumo kovoje?

Ech, meilė nugali viską... Net ir tokius „paveldėtus“, primestus gyvenimo principus. O ir pergudrauti apsimestinį mandagumą ir rungtyniaujantį puikavimąsi tarp šeimų tik ji viena tegali! 

 Įtikinanačios mintys:

… kokie nereikšmingi esame už savo artimųjų rato ribų. 40

…visus vienijantis bruožas – rūkas...

 [2013 Knygų iššūkis]

Rūko nesugadinti : romanas / Rasa Aškinytė.

 - Vilnius : Tyto alba, 2009. - 213, [1] p. - (Nauji vardai : NV)

 Kas nutinka, kai neteisingai pasirenki žodžių reikšmę? Šiuo atveju vieno iš knygos pavadinimo žodžio. Ar reikšmė (viena iš reikšmių) gali pakeisti visą turinį? Nusiteikimą skaityti? Nuomonę? Būtent taip man ir nutiko – knygos pavadinimą jos neskaičius supratau kitaip, nei kad jis buvo pateiktas. Nors iš kitos pusės, galima ir dviprasmiškai jį suprast ir iš pačios knygos. Tačiau tas vienintelis sakinys su šiais dviem žodžiais mane supurtė.

Kokia rūko spalva? Ar „bespalvis“ yra spalva? O kokia gyvenimo spalva? Kartais ir gyvenimas toks atrodo: ir pilkas, ir bespalvis, ir vis vien spalvinėj gamoj neteisingai patalpintas. Ar toks jis tik knygoje ar ir mano gyvenime? Dabar, ją beskaitant? Sunku prisipažinti. Kaip ir sunku pro rūką įžiūrėti jausmus…

Jei būtų galima rašytis mintis į knygą – būtų labai įdomu sužinoti prieš mane skaičiusiųjų atsakymus į autorės užduotus provokuojančius klausimus kiekvieno skyrelio pabaigoje. Kodėl provokuojančius? Man jie tokie, nes prie kai kurių norėjosi išsklaidant „rūką“ sakyti „ne“, nesutinku. O kaip gali atsakyti į klausimą „kodėl“ taip yra, kai iš tiesų manai, kad taip nėra?….

Pradėjus labai sąžiningai atsakinėti į šiuos „minčių bruzdintojus“, kartais pagaudavau save, jog tokie užrašai (kad ir mintyse, jie virsdavo pokalbiais su savim ir visu pasauliu) gali užimti daugiau laiko nei pats knygos skaitymas. Ir nebežinau – gerai tai, ar ne…

Kažkodėl knyga vis priartindavo vaizdus iš filmo „Melancholija“…. Lygiai taip pat neapleidžia prieblandos mintys užvertus paskuti puslapį, kaip ir peržiūrėjus filmą… Kažkaip pakimbi tarp romantikos ir šizofrenijos ir nesumąstai – į kurią pusę palinkti ar į kurią pusę jau esi labiau nukrypęs…

Kartais tam, kad viduj pajustum „bangas“, visai nereikalinga audra. Taip ir veiksmas knygoje nėra veržlus, nėra staigus, nėra emocingas, tačiau mintys nepaleidžia, jausmai sūkuriuoja, atsakymai kartais liejasi, pildo per kraštus paliktas eilutes, o kartais iš to, kad per daug nori pasakyti – užstringi tarp žodžių…

Be to, kodėl rūkas dominuoja siaubo romanuose (filmuose)? Galgi jis visai romantiškai galėtų paslėpti žmones, įsimylėjusius ar besiblaškančius jausmų pasaulyje, o ne tik persigandusias permatomas sielas? Manau, ši knyga pajėgi pakeisti rūko „viršutinį drabužį“, pagal kurį sutinkame pradžioje… 

Rūke paskendusios, bet dar nesurūkytos mintys:

Dažniausiai esame tik šiek tiek ne tokie, kad tikrai patiktume kitiems. Kodėl?

Dažniausiai kalbos yra neadekvačios situacijos svarbumui.Kodėl?

Malonu žinoti, kad jei norėčiau, galėčiau turėti daugiau, nei dabar turiu.

Negali su viena dovana nusipirkti laimės ir ramybės visam gyvenimui.

Veidrodžiai ir lytiniai santykiai yra bjaurūs, nes daugina žmonių skaičių.

Tačiau kartais likimas sutvarko savaip. Greitas pats užbėga, ant tykaus vėjas užpučia.

Dažniausiai mums patinka tos mintys, kurių prasmės iki galo nesuprantame. Kodėl?

Apkeliauti pasaulį galima geriant sode arbatą…

 [ 2012 Knygų iššūkis ]

Pienių vynas / Ray Bradbury

Pasakiškos, nostalgiškos, vasaros karščiu alsuojančios, o kartais – nuo karščio leipios laimės paieškos.

Kai gyveni ir ieškai aplink laimės; ją matai, jauti, ir tik dar labiau įsitikini, kad ji – visų skirtingai suvokiama, tačiau tai tik bendrina žmones… Ar galima sukurti laimę iš mažų dalykų? Iš kasdienos? Iš savo šiandienos potyrių? Iš rytojaus vilties? Vakarykštės praeities?

Šilta, betarpiška knyga, kurią skaityt – vienas malonumas, tokia jaukuma apima… lyg puodelis karštos žolelių arbatos, šildančios širdį, jausmus… O mintyse jau rezgu planą, kaip vasarą kaupsiuos gaminti ryškiaspalvių žiedų vyną. Tam, kad užkonservuočiau savo prisiminimus. Kai kartu su knygos eilutėmis nejučia pradedi kurti savo laimės mašiną ir pajunti, jog iš tiesų – tai ją jau turi! Ir nereikia jos toli ieškoti. Ji – čia pat, visai šalia.

Apima jausmas, jog skaitai pasaką – ne vien turiniu, bet žodžiais…. Ir mintyse vėlgi bandau susidėlioti savo laimingąją gyvenimo pasaką iš atsiminimų: ryškių, kuriuos bet kada turiu „po ranka“, ir tų, kurie kirba atminties kamputyje ir tik telaukia, kol juos iš ten su nostalgija pasiimsiu… Iš atsiminimų, kuriuos saugau lyg stebuklingoj skrynelėj po užraktu, ir tų, kuriuos paleidžiu vėjais, kad visiems į ausį sušnibždėtų po mielą asmeninį prisiminimą…

 

Vasarom kvepiančios mintys:

... yra dienų, sudėtų vien iš kvapų: visą pasaulį gali įkvėpti ir iškvėpti....

....aplinkui zvimbė bitės, - visai ne bitės, o tiesiog pasaulis tyliai murkuoja sau po nosimi.

Pienių vynas – sugauta ir užkimšta buteliuose vasara. 

Juk miestas galų gale tėra didžiulis, audrų nuterliotas laivas, pilnas be paliovos plušančių žmonių.

Kai per karštas oras liūdesys tiesiog gali pražudyti… žudantis liūdesys įsismarkauja esant ypač karštam orui…

gal ji [laimė] turi tilpti kišenėje? O gal tave patį nešioti savo kišenėje? „Vieną dalyką žinau tvirtai [...] ji turi spindėti!