Bloga karma / David Safier

Kiekvienas pasirenkame kas gyvenime svarbiausia. Bet juk būna momentų, kai pasirinkimas yra nelengvas. Pavyzdžiui – ar dalyvauti prestižiniame apdovanojime, kuriame gausi pagrindinį, ilgai lauktą ir norėtą apdovanojimą, ar – ne tik dalyvauti, bet dar ir organizuoti, surengti savo dukters gimtadienį? Juk abu įvykiai kartojas tik kartą į metus… Betgi gal šis apdovanojimas – vienintelis tavo gyvenime, o dukters gimtadienis bus ir kitąmet. Ar vaikas tūrėtų tai suprasti? Gal. Tik sąžinė, visgi kažkodėl krebžda. Tačiau nugali karjera. Juk ir ji, kad ir kaip pasižiūrėsi – dėl šeimos, dėl vienturtės dukrelės, dėl vyro gėrio…

Štai tokios mintys sklando „Blogos karmos“ romano pagrindinės veikėjos galvoje, prieš lemtingąjį vakarą.

Karma – atgimimas pagal nuopelnus, tačiau kuom tai karmai jos nuopelnų sąraše užkliuvo skruzdėlės? Juk jos – viena iš labiausiai organizuotų, bene labiausiai išsivysčiusi vabzdžių šeima, gyvenanti bendruomeninį gyvenimo būdą žemėje… O pasirodo, sukaupus per daug blogos karmos – atgimsi žemiausiu jos grandies atstovu – skruzdėle. Kur pribaigti gali (o to nesugebėjo žmogiškoji karjera!) darbas ir darbiniai santykiai tarp skruzdžių. Tad tenka kaupti gerąją karmą, kad kilti karmos „karjeros“ laiptais ir tikėtis… ko gi tikėtis? Kad atgimsi žmogumi? Bet juk pačiu savimi jau nebeišeis netgi ir tokiame fantastinių elementų kupiname romane; tad tenka laukti knygos momento, kuom gi gerasis, tačiau griežtasis Buda leis atgimti karmos paskutiniame etape. Prisipažinsiu, jog tai nebuvo tai, kokį planą mintyse buvau sukūrus :) Nežinau – ar tai į gerą, ar ne. Skaitytojai juk gali mintyse susigalvoti kitokių „karminių kelių“ ir vingių. Labai aiškiai supriešintas etaloninis, visuomenei priimtinas išorinis moters grožis ir visiška to priešingybė – gelbėjimo ratais aplink kūną suaugusia, prie mirties slenksčio atsidūrusią moteriške. Ir štai koks netikėtumas! Pasirodo našlys sutuoktinis sugeba per viršsvorį, per pridėtinius nereikalingus, per gyvenimo metus prisikaupusius papildomus kilogramus įžvelgti savo buvusiosios sielą, jos grožį ir gėrį ir visą kitą, dėl ko ir buvo ją vedęs (ne išorinį grožį).

Čia ne tik karma ir vien tik karma. Dar yra kvaila mirtis. Jei mirtis pati savaime gali būti kvaila. Bet čia ji yra. Ir yra netgi nuojauta kokia mirtis gali būti dar kvailesnė.  Dar yra teisėtas vyras ir orgazmai su neteisėtu. Ir nekokia savijauta dėl puikių orgazmų, matyt, dėl to, kad jis ne su teisėtu. Dar skruzdėliškas fejerverkas valgant pyragą, pokalbiai su neįtikėtinu Kazanovos pavidalu, nežmogiški pojūčiai bandomojoje laboratorijoje, kur labiausiai viską gadina žmogiškasis protas jūrų kiaulytės kūne, dar niekur neaprašytas meilės trikampis: našlys, ji ir skruzdė (ir kiti karminiai jos pavidalai)…

Knyga trumpam savaitgaliui. Ir tik tokiam, kada visais artimaisiais yra pasirūpinta, kada sąžinė, jog skaitote knygą, o ne veikiate kažką kitą, galbūt – naudingesnio, bus visiškai rami. Nesgi dar užsidirbsite blogą karmą… o to – visiškai nereikia jūsų gyvenime, ar ne?  :)

Blogos karmos mintys:

Ne taip įsivaizdavau mirtį. Tiesą sakant, apskritai jos neįsivaizdavau. Per daug buvau užsiėmusi savo karštligišku gyvenimu. Nesvarbiais dalykais (pvz., mokesčių deklaravimas), svarbiais dalykais (pvz., karjera) ir nepaprastai svarbiais dalykais (pvz., vandens masažas).

Moteris graži ne išvaizda, o poveikiu.

Ištverti minutę pas dantų gydytoją – jau daug. Minutę saviveiklininkų muzikos – dar daugiau. Bet minutė, per kurią spoksodama į nėštumo testą lauki, pasimatys antrasis brūkšnys ar ne, yra žiauriausias pasaulyje kantrybės išbandymas.

Paskui gulėjau Danieliaus glėby, ir man buvo gera. Ir tai buvo baisu. Buvo nuostabu. Bet baisu. Kaip galėjau taip gerai jaustis? Juk ką tik apgavau savo vyrą. Vadinasi, ir savo dukrą.

Kažin ar skruzdėlės serga diabetu?

Tą akimirką suvokiau, kad ir skruzdėlės turi širdį.

Ji yra tiksliai už užpakalinių kojų, storojoje užpakalinėje dalyje.

 Jos balsas ne tik galėjo prikelti iš numirusių, jos balsas galėjo priversti  numirėlius daryti rytinę mankštą.

Sužinoti, kad esi  miręs, yra smūgis. Bet kai tą žino ir kiti, tai tampa negailestinga tikrove. Čia panašiai kaip su didele pigmentine dėme ant šlaunies. Pats jos buvimas jau savaime nėra gražu, bet tikrai šlykšti ji tampa tada, kai besimylint ją pamato meilužis. Skirtumas tik tas, kad mirtis kur kas bjauresnis dalykas nei pigmentinė dėmė.

Toks jau tas Aleksas. Garbingas, tiesus, sąžiningas, rūpestingas – tiesiog geras žmogus, bet su savo moralinėmis vertybėmis galintis kaip reikiant pagadinti nervus.

Parodyk man inteligentišką, išvaizdų ir padorų vyrą, ir aš tau parodysiu aštuntąjį pasaulio stebuklą.

Turint skruzdėlės skonį valgyti pyragą buvo su niekuo nepalyginamas pojūčių fejerverkas. Geriau už bet kokį orgazmą…

Būti suvalgytai Ninos – dar kvailesnė mirtis nei būti užmuštai praustuvės iš rusų kosminės stoties.

 - Kad ir kokia būtų jūsų bėda, madam, mes rasime išeitį.

Toks atsakymas tebuvo „Neturiu nė menkiausio supratimo“ švelnesnis variantas.

Kaip ir bet kurioje didelėje įmonėje – sveiką protą nustelbia vidinė hierarchija.

Dabar mano širdis ne spurdėjo, o šokinėjo ant batuto.

Kažkas patraukė batutą man iš po širdies.

Ir mano širdis – žlegt – nudribo ant grindų prie patraukto batuto.

Tęsinys, kuris niekada ilgai nesitęsia.

Yra gerai kvepiančių vyrų. Yra fantastiškai kvepiančių vyrų. Ir yra Aleksas.

Iš nevilties kartais pradedi net sportuoti.

Pamoka tokia: kai esi mirusi, turi palikti gyvuosius ramybėje.

Praleidau gyvenimą veltui.

Kai tai supratau, pokštelėjo.

Na, iš tiesų gal ir nepokštelėjo – bet kaip apibūdinti garsą, kai plyšta širdis?

Gal geriausia bus pasakyti, jog tai pats baisiausias garsas pasaulyje.

O paskui ir baisiausias skausmas.

Mirtinas skausmas.

Atsitiktinumų būna kelių rūšių: atsitiktinumai, kurie atrodo kaip katastrofa, bet paskui išeina į gerą. Atsitiktinumai, kurie atrodo kaip kažkas gera, bet baigiasi katastrofa. Ir tokie atsitiktinumai, kai nepaprastai ilgai stovi su atvipusiu žandikauliu.

Sakai taip entuziastingai, kaip valiumo negavęs narkomanas.

Vaikai – kaip Italijos įstaigos: jei ko nors iš jų reikia, turi papirkti.