„Mano mažas pasaulis, suramstytas iš baimių ir skausmo, kurį viltimis ir maldomis bandžiau išsaugoti nuo sugriuvimo, [...] subyrėjo į šipulius“
... ... ...
Keturiasdešimties su viršum metų nelaiminga, ištekėjusi, bet besijaučianti vieniša, moteris vyksta su vyru į Afriką. Ir ten netikėtai atranda savo gyvenimą, savo laimę ir.... saugumą. Knygoje aprašomas „saugumas“ man niekaip neįsivaizduojamas ir nesuvokiamas: (ar) saugu tapti 33-iąja žmona šeimynoje, kurioje tavo išrinktasis išlaiko 48 žmonas ir 76 vaikus? Kokių „galių“ (kitaip niekaip negaliu rasti paaiškinimo) turi tūrėti vyras, kad pavergtų europietę moterį, kad pavergtų taip, jog ji sutiktų gyventi hareme, dalintis (tiesiogine prasme) savo vyru, savo gyvenimu su kitomis žmonomis (kurių čia visa „armija“), susitaikyti su daugpatyste, kuri paprastai europiečių šeimose yra netoleruojama... Arba kitas klausimas – koks tada turėjo būti jos gyvenimas su savo vokiečiu vyru, kad ryžtumeis „panirti“ į tokį tolimą, sunkiai įsivaizduojamą, visiškai skirtingą gyvenimą? Ir kokį gyvenimą savo vaikams nulemia tokios mamos, kurios savo noru patekusios į haremą, gimdo vaikus, kur „nenaudinga“ dukra turi begalybę „sesių“, kai nemato savo tėčio mėnesiais, nes „tėtušis buvo visiems, bet nė vienam grynai asmeniškai. Jo gyvenimas buvo per didelis mūsų asmeninėms problemoms“, o mamas turi kelias? „Aš visada maniau, kad visos šeimos yra tokios didelės kaip mūsų. Kartais mūsų būdavo daugiau kaip šimtas. Be to, aš buvau įsitikinusi, kad kiekvienas vaikas turi po dvidešimt motinų - arba bent moterų, į kurias galėtų kreiptis „Mama". Ir kad kiekviena iš tų mamų rūpinasi visais vaikais.“... ... ...
