Pasiruoškit evakuoti sielą.... Kas blogiau – pragaras ar niekas?

Kovos klubas  / Chuck Palahniuk

Vilnius: Tyto alba, 2001. 230p. 

Pasiruoškit evakuoti sielą

Kas blogiau – pragaras ar niekas?

Ko gailiesi nepadaręs prieš mirtį? 

Kai nežinai ko nori, galiausiai darai tai, ko nenori

[2013 knygų iššūkis] 

 

Knyga sunki. Ir purvina. Ir kruvina. Ir brutali. Ir netramdomai agresyvi.

Ir visą tai jauti kone fiziškai, jau nekalbant apie emocijas knygos skaitymo metu... O ir po perskaitymo norisi kažko gaivaus, šviesaus, ar į ramų horizontą akis paganyti, kad nusipurtytum visus tuos priskretusius negatyvius jausmus, mintis... Turbūt galima pasitikrinti savo nervus, šaltakraujiškumą – ištempsi knygą iki paskutinio sakinio ar ne...

Kova, tiksliau – muštynės tarp vyrų, prilyginama psichoterapijai. Ar fiziškai išliejant savo emocijas kitam į veidą tėra vienintelis kelias pagydyt savo sielą? Ar tada, kai nosis ir šonkauliai yra sulaužyti, kai veidrodyje neatpažįsti pats savo veido, kai kraujai taškosi – ar tada širdis tampa ramesnė? Ar reikia būti mirštančiu, kad sulauktum iš kitų dėmesio? Ar sukurti kažką gero įmanoma tik prieš tai sugriovus tai, kas jau yra sukurta? Ir dar viena knygoje paliesta skaudi tema - ar moterų išauginti berniukai tampa nepilnaverčiais vyrais?

Satyrinis siaubo romanas, parašytas iš nusivylimo.... Ar pats nusivylimas nėra negatyvus jausmas? Pasipiktinimas prieš pačią satyrą? O kova – kas tai: žmogaus silpnybė ar yda? Ar tai, kad nebijai stoti į kovą, negalvoji apie tai, kas bus po jos, terodo kad nebijai pašaipų, bei kad neesi silpnas ir gebi kovoti su trūkumais (savo ar visuomenės)?

 „Kovos klubas“ autoriui gimė po to, kai jo knyga „Nematomi monstrai“ nebuvo leidėjų priimta, palaiminta išvysti šviesą. Tada Charles Michael Palahniuk nusprendė kaip atsaką leidėjams parašyti tokią knygą, dėl kurios išleidimo net jis pats abejotų... Ironiška – Kovos klubas buvo priimtas išleidimui!

Pirmoji kovos klubo taisyklė – nekalbėti apie kovos klubą. Antroji – tokia pati.

Papasakoti apie šią knygą  man be galo sunku. Man ji kėlė daugiau klausimų, nei atsakymų.

"Po kovos viskas likdavo neišspręsta, bet tai nebebūdavo svarbu" (57p.)  - tokia gyvenimo filosofija mane tik dar labiau baugina ir neramina.

Galbūt kiekvienas beskaitant pasiims iš jos tai, kas jam aktualu, tai, ko jam tą gyvenimo akimirką prireiks, ir galbūt kiekvienas beskaitantis supras ją vis kitaip: pasipriešinimą prieš visuomenę, prieš normalumą; kaip stipriausiųjų išlikimo kovą; kaip vadovėlį kaip pasigaminti sprogmenis ar muilą; kaip kliedesius; kaip psichoterapijos kryptį; kaip realybę, ar kaip sapnus, nežinant kada esi jau prabudęs...

Kumščiais paskelbtos mintys:

Senas posakis: visuomet nužudai tą, kurį myli, - savaime suprantama, tiesa, jei skaitytum ir iš kito galo. (11p.)

Verkti lengva, kai suvoki, kad kiekvienas, kurį myli, tave atstums arba mirs. Laikui išrikiavus visus ilga eile, kiekvieno galimybė išgyventi lygi nuliui. (15p.)

Pažvelgęs į sudaužytą, persirpusį vaisių, kuriuo virto mano veidas, galėjai pamanyti, kad aš jau nebegyvas. (17p.)

Taip jau būna, kai kankina nemiga. Kaip blyšku viskas atrodo – tik kopijų kopijos kopija. Nemiga atriboja: tu negali nieko paliesti, ir tavęs paliesti niekas negali. (20p.)

Tuo metu visi esam užsiėmę: sūpuojam savo sielos kūdikius. (22p.)

Netekti bet kokios vilties reiškė laisvę.

... viena minutė tobulybės verta tavo pastangų. Akimirka – tai daugiausia, ko galima tikėtis iš tobulybės. (33p.)

Lengviausias / Rasa Aškinytė

Galėčiau cypti iš malonumo skaitydama šią knygą. Ir nors autorė sako, jog „dabar tokie laikai, kad nežinai, liūdėt ar džiaugtis, todėl nedarai nei to, nei to“, džiaugiuosi už šią knygą, už tai, kad pasitaikė proga ją perskaityti.

Necypiu, bet užtat – skraidau. Emocijos skraido padebesiais ir kelia mane aukštyn paskui save (lyg iš arbatos reklamos J ) Taip! Aš skraidau. Ir net nebandykit manęs nuleist ant žemės! Ir netrukdykit: aš s k a i t a u, manęs dabar nėra! Išėjau skaitymo atostogų! Nors šios „atostogos“ pakankamai greit baigėsi, jaučiuos labai puikiai jas išnaudojusi. Vat, pasirodo, kiek man tereikia iki pilno atsipalaidavimo ir „kaifo“ pajautimo - dienos su puikia knyga.  

Labiausiai patraukė šiurpas, kai perskaičiau neilgą pastraipą knygos viršelyje apie autorę:

„Kartą rašytoja augino dvi papūgas. Vienai susirgus ji taip susinervino,

kad „dar čia visokios papūgos ims mirinėti“, 

ir išmetė tąją pro langą, lauk.“

Štai tokia autorė Rasa Aškinytė! Man tiek žinoti neužtenka, reikia daugiau „istorijų“ apie ją. Tiesiog neįmanoma misija perskaityti štai tokias emocijų išraiškas ir „neužsikabinti“! Žinant, jog autorė išleidusi filosofijos, etikos vadovėlius ir netgi vaikišką knygą, perskaičius šį romaną imi ieškoti sąsajų vaikiškomis akimis žvelgiant į pasaulį, kai moralė ir etika perteikiama filosofijos dėsniais….

Patiko visi knygos „Arba“, patiko dauguma sakinių, ėjusių prieš „arba“…. Tokia lyg tyčia suskaidyta visumą vėliau taip pat tyčia ir sujungiama tais mielais „arba“…
Patiko ir Blanka (-Tomas) (kurios, iš tikrųjų nėra, kaip ji prisiminusi pasakė), kuri yra laiminga, nes taip tiesiog nusprendė! Pasirodo, net ir spintos tamsumoje galima sugebėti būti laimingam…

Autorė pristato šią knygą:

http://www.youtube.com/watch?v=Pl-ZgjzHyLU

R. Aškinytės svarbiausių dešimt principų,  rašant romaną „Lengviausias“:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-06-07-rasa-askinyte-desimt-budu-parasyti-romana-ir-tukstanciai-budu-ji-suprasti/64097

 Arba mintys, arba tai, kas užkliuvo: