Seniai prarasta / Harlan Coben

Tobuli herojai gyvena netobulame, baisių apgalvotų nusikaltimų pasaulyje.

Tobuli pagrindiniai veikėjai nes: ištreniruoti kūnai, puiki išvaizda, aštrūs protai, greita reakcija, puikūs gerai apmokami darbai, ištikimi draugai, ilgalaikė jausminga meilė.

Netobulas pasaulis: terorizmas, grupuotės, šaltakraujės žudynės, žudikais auginami vaikai.

Tobulas siužetas: gražūs + protingi + ištreniruoti veikėjai + truputis humoro + intrigos + detektyvo detalių + meilės + išsiskyrimo + heroizmo + gaudynės/muštynės + laiminga pabaiga.....

Tiesiog saldus, lengvas „skaitalas“ vasaros pradžiai.... Blogiausia tai, kad perskaitei ir nieko nieko neužsiliko...

Kad jau nebūtų taip visai „nieko nieko“, kelios citatos:

Smurtas plinta ir sulaukia atgarsio. Jis aidi ir, rodos, niekada nenutyla. 

Nelabai sugebu išlaikyti moteris, moku tik jas prisiviliot.

.... ligoninės pusryčiai priminė kažką panašaus į tai, ką beždžionės mėto į žmones zoologijos sode. 

Protas gali būti gana paikas ir užsispyręs.

Logika niekada nebūna linijinė. Ji šokinėja pirmyn, atgal, atsimuša į sienas, staiga pasisuka ir pasiklysta aplinkkeliuose. Katalizatoriumi gali tapti bet kas – paprastai kas nors, nesusijęs su turima užduotimi, ir, žiūrėk, tavo mintys jau skrieja netikėta kryptimi – kryptimi, kuri neišvengiamai veda į sprendimą, prie kurio niekada nebūtų atvedęs linijinis mąstymas.

Baltoji gėlelė ir paslaptingoji vėduoklė / Lisa See

Tai nėra išgalvotas romanas, vien autorės fantazijos, knyga - tai autorės širdies išjausta istorija apie tai, ką ji patyrė ir sužinojo keliaudama ir domėdamasi XIX a. kinų kultūra, tradicijomis, kinų  moterų gyvenimu. Tai -  žiauri knyga nuo pat pirmų puslapių.
Tiesiog neįmanoma ramiai galvoti, kad posakis „grožis reikalauja aukų” kai kuriose tradicijose yra neatsiejamas nuo gyvenimo, kad tai, kas gražu ir kas - ne, nulemta kultūros, o moterų kančia (fizinė ir dvasinė) - gyvenimo esmė:
„Tikrosios moters gyvenime viskas turi būti gražu, - kalė mama man į galvą. - Jei nori būti graži, kentėk. Tik kančia gali pelnyti ramybę”.

Tobulos kinės moters pėdos ilgis neturėjo viršyti 7 centimetrų, tad motinos nuo vaikystės savo dukroms rišdavo, t. y. tvarstydavo ir spausdavo, pėdutes. Tokios kojos buvo laikomos erotiškomis, jos bū­davo vadinamos „auksinėmis lelijomis”, nes jų forma priminė lelijos žiedą, jas matyti galėjo tik moters vyras.

„Pėdos dydis turėjo nulemti mano vedybas. Mano mažos kojytės turėjo įrodyti būsimiems vyro tėvams, kad esu drausminga ir galiu iškęsti gimdymo skausmus bei pakelti įvairius gyvenimo sunkumus. Mano mažos kojytės turėjo visiems paliudyti, jog esu paklusni savo šeimai, ypač motinai, tai turėjo padaryti įspūdį mano būsimai anytai.”

„Ji [mama] mane mokė pakelti viską - ne tik fizinį kojų rišimo bei vaikų gimdymo skausmą, bet ir daug didesnę širdies, proto bei sielos kančią”.
 

Kabulo kregždės / Yasmina Khadra

Patraukė nuostabiai vaizdžiu aplinkos aprašymu. Apima nustebimas, kai po vaizdingų, neįprastų ar net neįtikėtinų apibūdinimų, palyginimų, žodžių junginių,  išaiškėja, jog taip nuostabiai aprašoma vieta yra… dykinė - tuščia vieta, nederlinga žemė, „plikuma”, visiška lyguma.

„Aplinkui - neregėta dykynė. Atrodo, ji apsinuogino vien tam, kad pabrėžtų pakrikimą, apėmusį žmones, įspraustus tarp žvirgždo ir pragariškos kaitros. Daiktais teikęsi prasikalti reti žalumos ruoželiai nežada prasiskleisti; jų sudegusios žolės sutrupa net nuo menkiausio virpesio. Upės, tos gigantiškos bevandenės hidros, nyksta savo sujauktose vagose, be suakmenėjusių vidurių, daugiau neturėdamos ko pasiūlyti karščio dievams.”

 „Toli toli, prie pat horizonto, viesulas kėtoja klostuotą apdarą lyg transo apimtas raganius, šokantis traukulin­gą šokį. Jo isterija neįstengia net nupurtyti dulkių nuo dviejų sukalkėjusių palmių, styrančių danguje it pakaruo­klio rankos. Nežmoniškas karštis sugėrė menkučius oro dvelktelėjimus, kuriuos traukdamasi užmiršo pasiimti su­triuškinta naktis.”

Kuprotojo banginio dainos / J. Picoult

Apie nemylimus mylimuosius… ar mylimus nemylimuosius… ir apie tuos gyvenimo vienintelius, tas obuolio puseles, kuriuos sutinkame per vėlai, ne tuo metu, per trumpam laikui ir apskritai ne toj vietoj. Kai (ne tuo laiku?) išsipildo gyvenimo svajonė apie žmogų, kurį suprantame iš žvilgsnio, iš veido išraiškos, kurį jaučiame ir būdami kitam pasaulio krašte, kurio nepamiršime net ir labai to norėdami… Kai meilė drasko širdį, kai reikia rinktis tarp to, ką turi, ką esi pasirinkus, kam jauti atsakomybę, kam esi pasižadėjęs ir tarp tos vienos vienintelės meilės, kuri praturtina tave nauju jausmu ir tuoj pat išplėšia gabalėlį tavo esybės, dalį gyvenimo… Kai norisi užmiršti savo oficialųjį išrinktąjį, beja,  apie kurį visi tik svajoja… 

kai  negali gyventi turėdama prisiminimus, ir kai tave žudo būtinybė juos užgniaužti, pamiršti….

Bandant prisišaukt pavasarį

Man patinka....

• kai ryte pirma mintis pažadina šypseną visai dienai;
• kai neerzina tai, kai niekaip nenusprendžiu, kuom užsiimti. Nes minčių ką nuveikti, ir norų, ir jėgų – tiek daug;
• kai viskas klostosi taip lengvai, kai nieko neveikiu;
• kai nepriekaištauju sąžinei, kad ji nepriekaištauja tam, kad vartausi lovoj ir stengiuos pačiupti beišnykstantį sapną. Ir kai delne lieka tik jo spalvotas prisiminimas, kurio dėka žinau, jog diena bus puiki;
• kai geros mintys yra per lėtos, kad išnyktų netgi mano išsiblaškymo ir melancholiškos dienos draugystėje;
• kai maloni tyla susideda iš paukščio čiulbėjimo už lango;
• kai uoslė įsitempia iš malonumo, kad tuoj pajus dievišką jazminų kvapą;
• kai lietus, besivejantis saulę, nepažadina ašarų mano akyse;
• kai šypsausi, kad verkiu; kai malonios mintys apgaubia, net tada, kai liūdžiu;
• kai galiu pajusti, kad pasodintos mėtos kvepia citrinomis. Ir kai pasisotinu ir atsigaivinu vandeniu su šiuo kvapniuoju lapeliu. O kavos aromato atsiminimas neblaško nei patenkintų skonio receptorių, nei minčių. Kai  dar tiksliai nežinau – ar jau pabudau, ar dar sapne sėdžiu ant mėtinio debesies;
• kai žinau, jog iškeptas pyragas bus tobulas šiai dienai;
• kai gyvenu dabar, šią minutę. Ir kai leidžiu sekundėms gyventi savo ritmu; kai nei maldauju jų, kad paskubėtų, nei meldžiu, kad sustotų. Tiesiog kai žinau, kad ši nepakartojama akimirka jau tęsiasi visą rytą ir tuoj pavirs nepakartojama diena, ir vakaru, ir naktimi. Kurios detalių rytoj galbūt neatsiminsiu, bet tikrai širdy turėsiu taupyklę tokių dienų jausmams;
• saulės spinduliai, vaikščiodami aplink akis, palieka savo takelius, dėl kurių nesijaudinu, net kai žinau, jog jie vadinas „raukšlėmis“; nesislepiu po saulės akiniais. Nes noriu, kad mano blakstienos šoktų su saulės zuikučiais, kutenančiais raukšles;
• kai nesuerzina dar viena atsiradusi strazdana, nes saulė nusišypso man pritardama, jog tai – jos glamonės man;
• kai minčių tiek daug, kad jos tiesiog išnyksta rūke;
• kai įsiaudrinusios, bet lėtai slenkančios mintys sustabdo sekundėje vos juntamus drugelio sparnų prisilietimus;
• kai vasara aplenkia pavasarį; kai medžiai lenktyniauja kas pirmesnis išskleis pumpurą. Kai apsvaigusios nuo žiemos tingumo kamanės vėžliuku skrenda link geltonos dėmės pievoje ir kaip joms palengvėja neapsirikus, jog tai ir yra pienė;
• kai žibutės pražydi man dar nespėjus suvokti šilumos;
• kai pati vis dar ieškau užuovėjos nuo nenoriai besitraukiančios žiemos pėdsakų;
• kai svajoju apie tai, ko dar nėra, bet tikrai žinau, kad bus greit; ir net jei tas „greit“ – truks metus, porą ar ilgiau, - manęs tai negąsdina, esu susikaupus laukimui; nes turiu prisiminimus apie tobulas dienas, jausmus, šypseną ir ... kvapą;
• kai suvokiu, kad subrendau gyvenimui, kad galiu pati auginti iš mažų malonumų smiltelių tobulą gyvenimo perlą.... tobulai baltą... arba – juodą.... nesvarbu, nes jis bus mano, išgyventas, išjaustas, nepamainomas, daug atsparesnis nei aš pati;
• kai mintys dėliojasi lyg abėcėlėje turėdamos savo nepajudinamą tvarką; kai jų tvarkos neišderina ilgos pauzės, nes užsižiūriu kažkur į tolį, o iš tiesų  - tai į daugybę „kažko“, neapčiuopiamo, nematomo, nepažįstamo; mintys tiesiog lenktyniauja su debesimis lėtumu;
• kai nebaisu atgniaužti saują ir paleisti mintis byrėti pro pirštus, nes tikrai žinau, kad energijos, kantrybės joms surinkti – užteks. Kai žinau, kad nesijausiu kalta, jei jas surinkti man kažkas padės.
• ir galiausiai leidžiu savo mintims byrėti į nepakartojamą šlapio smėlio varvekliukų  pilį;
• leidžiu širdim regėti ašaromis aprėmintą gyvenimo paveikslą.



Veidmainių sala / Ken McMclure

„Nuodėmė ir ją lydinti sąžinės graužatis - nesustojantis gyvenimo ratas“

Turbūt kiekvienas, kuris bent kiek susidūręs su liga savo artimiausioje aplinkoje, su ligonio slaugymu ir jo kančių mažinimu, su begalinėmis pastangomis jam padėti, turėtų jaustis gyvenąs už realaus pasaulio ribų. Nes realybėje žmonių kančia, sukelta nepagydomos ligos - puikus pasipelnymo šaltinis. O mokslininkai, kurie dirba ir pluša eikvodami savo asmeninį gyvenimą kitų labui - utopinės būtybės, realiųjų pasaulio valdovų nesuvokiamos.Ar nuodėmė tai, jog galimybė sukurti vaistą nuo šiuo metu vis dar neišgydomos ligos (vėžio) yra, tačiau kliūtis tam - tik farmacijos bendrovių požiūris į savo darbo esmę: „kaip ir kiekvienos komercinės įmonės, jų verslas - uždirbti pinigų, kad akcininkai būtų laimingi”, o ne gydyti ir tuo labiau - išgydyti baisiąsias ligas.Mokslininkai dalinasi atradimais vieni su kitais bendros pažangos labui, tačiau farmacijos įmonės netrokšta dalytis ta informacija, kuri, jų nuomone, gali būti naudinga jų konkurentams.„Jeigu bus galima išgydyti vėžį, ką darys šią ligą tyrinėjantys mokslininkai? Tūkstančiai žmonių liks be darbo.” [...] „Deja, jie negydo ligos. Jie tik pratęsia jos trukmę. Jie leidžia pacientams ilgiau kentėti”.

Tragiškai pasibaigiantis kūrinys lyg dilgteli į širdį - kiek verta kiekvieno žmogaus gyvybė: ir tų, kurie serga nepagydoma liga, ir tų, kurie stengiasi išgydyti pastaruosius, ir tų, kurie pelnosi iš vaistų pardavimo. „Visi aplinkui trokšta, kad vienintelis likęs mano grupės narys niekada nebūtų gimęs. Tik todėl, kad jis atrado metodą, galbūt galintį išgydyti vėžį”.

                                                                 Iš Autoriaus žodžio:

„Veidmainių sala” yra grožinės literatūros kūrinys, tačiau remiasi mano paties patirtimi iš tų laikų, kai buvau mokslininkas ir dirbau mikrobų genetikos srityje. [...] Tikėjausi, kad šis naujas metodas leis išgydyti nuolatos pasikartojančią [...] infekciją. [...] Naiviai galvojau, kad senąjį antibiotiką gaminusi bendrovė nesitvers džiaugsmu. Bet jos vadovai nenorėjo nė girdėti apie mano atradimą.

Išgirdau ir daug ciniškesnę nuomonę, kad lėtinės ligos neša milžiniškus pelnus farmacijos pramonei, kur kas didesnius, negu tokios, kurias galima išgydyti. Nusivylęs komerciniu farmacijos įmonės požiūriu, kreipiausi į universitetui priklausančią organizaciją, kurios tikslas - tarpininkauti tarp mokslo ir verslo pasaulių. Iš pradžių tos organizacijos darbuotojai buvo nusiteikę labai džiugiai, tačiau jų užsidegimas išblėso, sužinojus, kad į mano naują gydymo metodą neįeina jokių naujų preparatų, kuriuos jie galėtų užpatentuoti.

Per visą laiką niekas nė akimirkos nesusimąstė, kad ligos išgydymas jau savaime yra puiki idėja, visi, į kuriuos kreipiausi, rūpinosi tik vienu - ar galės iš to uždirbti pinigų. Tvirtindamas, kad paprasčiausiai trokštu, jog gydytojai mano atradimą išbandytų praktikoje, visų akyse tapau trenktu, dramblio kaulo bokšte sėdinčiu akademiku, kuris nesupranta „realaus pasaulio”.

"Vanduo drambliams" Sara Gruen

                                                                   Nors knyga turėjo padėti pamilti cirką, deja, tik pagilino jo nemėgimą... Nepatinka cirkas, nepatinka jo šurmulys, jo keliamos tariamos linksmybės, nepatinka dryžuotos palapinės, per garsiai grojančios karuselės, galvą svaiginantis chaosas, siūlomi skanėstai, išsišiepę linksminantys lankytojus, bet patys visiškai nepatiriantys linksmumo klounai, nepatinka juntamas gyvūnų kvapas ir ore sklandantis jų liūdesys sumišęs su baime, o gal ir neapykanta.... Vaikystėje teko lankytis tik kartą... Nežinau kodėl, bet ne tik kad nesužavėjo, bet tiesiog tai buvo vieta, kur jau net vaikas būdama žinojau, jog grįžti nenorėsiu.  Ir negaliu pasakyt kas būtent taip nepatiko... Cirkas man kelia chaoso, nerimo ir baimės jausmus... Tiesiog – tai ne „mano“ vieta...   

Knyga ne tiek apie cirką, įspūdinguosius jo šou dalies milžiniškas audros debesų spalvos pabaisas – dramblius, bet apie savotišką gyvenimo patirtį, matuojamą plieninių bėgių sijomis,  apie neišvengiamą, nepalenkiamą ir neperkalbamą senatvę. Apie apleidžiančias jėgas, apie lėtėjančio proto ir silpstančio kūno kovą su nugyvento gyvenimo prisiminimais. Apie, berods amžinas, sielvartą keliančias mintis, kurios net senatvinei užmarščiai nepavaldžios. Apie tyrus, bet sumišusius ir nepažįstamus jausmus moteriai. Meilę gyvūnui, kuris savo emocijas perteikia ilgomis blakstienomis ir milžiniškomis ausimis ir, kuris likimo išdaigos dėka, supranta tavo gimtąją kalbą. Apie nesuvokiamą gyvenimo lemties neteisybę, kurią privalai besąlygiškai priimti. Apie sukurtą šeimą, kurią tvirtai laikai mirksinčių atminties blyksniais kertelėje ir suvokimą, jog savo vaikams senatvėje tapai pareiga.

Dryžuotos palapinės viduje vykstantis spektaklis, kuris tik dar labiau audrina prisiminimus – dabartinis tavo tikslas, kurio siekimą skaičiuoji mažais, tačiau milžiniškų jėgų iš senatve apimto kūno reikalaujančiais vaikštynės žingsniukais. Ir milžiniškas pasididžiavimas savimi apima, kai ne tik pasiekei tikslą, bet dar gavai ir „desertą“ – radai žmogų, kuriam tavo vulkanu besiliejančios mintys apie sukauptą patirtį kelia smalsumo bei nuostabos emocijas... Kai suvoki, jog likusiai gyvenimo kelio atkarpai įveikti nekliudys nei pavargęs kūnas, nei sutrūkinėjęs protas. Kai supranti, kad savo gyvenimo spektaklio pabaigoje esi laimingas, nes jis toks, kokį pats sau surežisavai...