Įtikinėjimas / Jane
Austen.
Vilnius: Alma littera, 2011. - 226p.
Mano požiūriu
ši knyga savo laikmetį jau atgyveno. Jos, kaip romano, kuris graibstomas iš
lentynų, skolinamas, patyliukais perduodamas iš rankų į rankas, apie kurį
kuždamasi mergaitiškuose susibėgimuose, dėl kurio raustama ir aikčiojama, era
jau savo pasiekė ir spėjo nublankti. Skaičiau kaip romaną, kuris jau nėra toks labai įdomus, aktualus ir
keliantis emocijas. Tačiau, yra viena mintis, kuri mano skaitymą pavertė kiek
intriguojančiu, įdomesniu ar net privertė ieškoti gyvenimiškų atitikmenų šiomis
dienomis „rezgamuose“ romanuose (ne knyginiuose, o gyvenimiškuose). Kas yra
bendra tarp griežtomis taisyklėmis išauginto jaunimo ir tarp šiuolaikinio,
kurio, berods didžiausias tikslas – apeit, paneigti ir sunaikinti visas
taisykles, bei normas?
Kiek išvaizda,
padėtis visuomenėje buvo ir yra svarbu pasiekimams gyvenime? Kiek toks požiūris
į gyvenimą yra gajus dabar? Ar tai – atgyvena? Visgi manau, kad ne. Tik kiek
pasikeitė padėties siekimo visuomenėje būdai,
„patobulėjome“ įtakingumo, bei įtakingų partnerių paieškose, kai savo išvaizda
siekiama užkariauti tik tam tikros „rūšies“ atstovus. Rūšis ši grupuojama ir „reitinguojama“
pagal pajamas, žinomumą ir pan.... O esmė
liko ta pati....
Gera vis dėlto
žinoti, kad ne tik šiame romane, bet gal ir gyvenime tuštybę užgožia nuoširdumas,
titulą – paprastumas, pasipuikavimą
prieš kitus – jausmai, apsimestinį padorumą – emocingumas. Taip, kaip ir šio romano pagrindinių veikėjų taip
puoselėtas puikavimasis grožiu, paveldėta padėtimi visgi yra nugalimas
nuoširdaus bendravimo, emocijų, jausmų.
Keista
skaityti apie tai, kaip jauni veikėjai įpratę savo laimę sieti su įtakingumu,
kurį, jiems perduos (ar perdavė) tėvai. Pagrindinė veikėja Ana Eliot – lyg balta
varna tuščiagarbio, tik „blizgią“ išorę puoselėjančio tėvo - dvarininko šeimoje.
Išskirtine ji jaučiasi, nes nepritampa savo požiūriu į gyvenimą, gyvenimo
partnerio pasirinkimą, nes yra ne tik graži ir aikštinga „tėvelio princesė“... Kreivai
aplinkiniai, o ir artimieji į ją žiūri jau vien dėl to, jog būdama dvidešimt
septynerių dar nėra sukūrusi šeimos. Oho, kokia nelaimė moteriai, kokia gėda jos
šeimai! Kokios auklėjimo spragos! O gal kokios spragos tėvų įtakingume visuomenei?
Tikras jaunos moters (na, ne tokios jau ir jaunos tuometiniu požiūriu) gyvenimo
košmaras! J
Štai tokį „nemalonumą“ imasi „tvarkyti“
Anos artimieji, o svarbiausią vaidmenį
prisiima draugė: „… negi ji,
devyniolikmetė, susižadės su vaikinu, kuris, be gerų asmeninių savybių, neturi
daugiau nieko, ir jokių vilčių praturtėti, nebent prasigyventų iš savo labai
nepatikimos profesijos, bet ir čia jis neturi jokių pažinčių, kurios garantuotų
tolesnį kilimą tarnyboje; taip, su juo Ana tikrai prapultų, baisu apie tai net
pagalvoti! Ana Eliot, tokia jauna; ją dar mažai kas pažįsta, ir staiga
pasičiups kažkoks pašalietis, be ryšių ir be turtų; jis gi įstums ją į vargą ir
nerimą, pražudys jos jaunystę, padarys ją žeminamai priklausomą!“ (p.27)
Taip prispausta jauna, gležna ir nelabai dar tvirtai ant žemės stovinti (ne
kojų, o nuomonės turėjo prasme) Ana nutraukia sužadėtuves su visuomenėje
nereikšmingu, tačiau mylimu jūrų laivyno karininku. ..
Bet
jaudinantis romanas prarastų pusę savo grožio, jei nevirstų į pasaką laiminga
pabaiga. Pasaka, kurioje bjaurusis ančiukas – t.y. beturtis, neperspektyvusis,
neįtakingasis, bet patrauklus, ambicingas (ir paslapčia vis tik mylimas)
karininkas po ilgų septynerių metų nevirstų žavia, bei kitų panelių geidžiama
gulbe – praturtėjusiu kapitonu, vis dar patraukliu ir tiek pat ambicingu, ir
vis neatleidžiančiu mylimajai (buvusiai?) už atstūmimą...
Ar gerai tuščiagarbio
tėtušio apžiūrėtas dienos šviesoje „naujai atgimęs“ karininkas atitiks
sukurptus reikalavimus ir tiks aikštingajai dukrytei, kuri jau dabar savo
apsisprendimą pareiškia tvirtai? Ar padėtis ir gražiai skambanti pavardė pakels
dvarininko šeimos prestižą? Kas nugalės šioje padorumo, pasipuikavimo, tuštybės,
įtakingumo ir titulų svarbumo kovoje?
Ech, meilė
nugali viską... Net ir tokius „paveldėtus“, primestus gyvenimo principus. O ir
pergudrauti apsimestinį mandagumą ir rungtyniaujantį puikavimąsi tarp šeimų tik
ji viena tegali!
Įtikinanačios mintys:
… kokie nereikšmingi esame už savo artimųjų rato ribų. 40
