Ironija: atsidurti kitoje intelekto tvoros pusėje.

 [2013 Knygų iššūkis]

Gėlės Aldžernonui 

Daniel Keyes

((Kaunas: Trigrama, 2009, 357 p

Nuo pat vaikystės Čarlis prisimena troškęs būti protingu. Tai – protiškai atsilikusio vaiko, dabar – jaunuolio svajonė. Svajonė, kuri tampa realybe. Ilgai triūsę, ieškoję metodo, išbandę jį su peliuku, kurio vardas ir paminėtas knygos pavadinime – Aldžernonu,  mokslininkai pasiūlo vienintelę ir pirmąją galimybę išbandyti jų sukurtą poveikį intelektui. Pakankamai paprastos operacijos dėka niujorkietis Čarlis tikisi patirti visus gyvenimo malonumus, staiga tapęs protingu.

Būti protingu – gera, malonu. Tačiau…. Įgytas protas nėra tolygus jausmų stabilumui, emocijų išraiškos, bendravimo gebėjimui. Žmogus, per trumpiausią laiką tapęs protingiausiu, nesugeba suvaldyti ne tik savo emocijų, tačiau, didžiausią problemą kelia jo aplinka: pažįstami, bendradarbiai, tie patys mokslininkai. Buvę artimieji – ignoruoja, jaučia priešiškumą, bei… mirtinai jo bijo. Ir protas to paveikti negali. Net ir būdamas protingas, Čarlis jaučia, jog vis dar yra pagrindinis „atrakcionas“ net ir mokslininkų suvažiavime.

Ar žemo intelekto žmogus tampa žmogumi tik tapęs protingesniu? Ar tai, jog mes nežinome kas vyksta jo viduje, ką iš tiesų jis jaučia, ko trokšta, ir kodėl elgiasi būtent taip, daro jį žemesniu individu už „protinguosius“? Ar reikia įtikinėti (tyrinėti), jog ir žemo IQ žmonės turi savo jausmus, prisiminimus, tėvus, gyvenimą. Ar šie dalykai įgyjami tik su protu?

Knygoje per vieną žmogų, vieno žmogaus troškimą ir jo svajonės išsipildymą, parodomi keletas aspektų: proto galia asmeniniam gyvenimui patobulinti,  galia jausmų išraiškai, visuomenės požiūris į menko proto asmenis, bendravimas darbinėje, asmeninėje aplinkoje su tokiu asmeniu, menko proto žmonių poreikiai (draugystei, bendravimui su priešingos lyties atstovais), šeimos santykiai – tėvų požiūris į savo apsigimėlį vaiką…. Būtent bendravimas su tėvais man paliko liūdniausią įspūdį: kai Čarlis nori susitikti savo tėvus, kurie jo atsisakė, ir jiems pasirodyti, jog pagaliau tapo toks, kokio jie norėjo, staiga tapo neįveikiama misija. Kartais skausminga suvokti, jog būti protingu yra per sunku.

Kas atsitinka, kai staiga viskas apsiverčia: menko proto asmuo tampa protingesnis už visus mus, kurie jo gailėjo, kurie tyčiojosi, kurie dėjosi jo draugais? Ar didžioji – protingoji (dabar buvusi protingoji) žmonijos dalis gebės priimti tokius pokyčius? Klausimą galima paversti visiška katastrofa – įsivaizduokite savo jausmus, jei staiga sliekai (arba … (vieta fantazijai)) pasiskelbtų protingesniais už Homo sapiens.

"Moksliniame" labirinte surinktos mintys:

Kaip keista: dori, supratingi žmonės, kurie nežemintų žmogaus, gimusio be rankų, kojų ar akių, nė kiek nesusimąstydami tyčiojasi iš žmogaus, kuris gimė menko proto. (p.231- 232)

 

Tokią daugybę dalykų sužinojau, tiek kalbų išmokau, bet visa, ką įstengiau pasakyti jai, stovinčiai prieangyje ir spoksančiai į mane, buvo „Maaam“. Lyg koks alkanas ėriukas prie tešmens. (p. 301)

Dabar suprantu: viena iš svarbių priežasčių studijuoti koledže ir gauti išsilavinimą yra ta, kad sužinotum, jog tai, kuo tikėjai visą gyvenimą, yra netiesa, ir kad viskas nėra taip, kaip atrodo iš pažiūros. (p. 86)

Net fantazijos pasaulyje turi būti taisyklių. (p. 93)

 

Aš sumišęs. Nesusigaudau ką žinau. (p. 93)

Turėk kantrybės. Nepamiršk: per kelias savaites tu pasiekei tiek, kiek kiti per visą gyvenimą. Tu nelyginant didžiulė kempinė, gerianti į save žinias. Netrukus tu imsi įžvelgti ryšius tarp visa ko, pamatysi, kaip tarpusavyje susiję atskirų mokslų pasauliai. (p.94)

Tartum vis iš naujo žiūrėtum siaubo filmą ir niekada netaptum atsparus baimei

 Tartum vis iš naujo žiūrėtum siaubo filmą ir niekada netaptum atsparus baimei

Į tamsiausią kampą / Elizabeth Haynes

Kaunas: Jotema, 2012. 414 p.

400 puslapių be atokvėpio.... Iš pradžių – palengva įsibėgėjant, o toliau – lyg nuo kalniuko su sugedusiais stabdžiais. O jausmas kad nebeužtenka sėdėti prie vairo – mašiną valdau nebe aš. Baigtis neišvengiama, tik tesinori kuo greičiau pasiekti papėdę... Ir beveik nebesvarbu kas ir kaip – svarbu kad baigtųsi...

Istorija pasakojama tada ir dabar principu. Įvykiai pamažu artėja vienas prie kito. Artėja taip, jog pagaliau turėjau atidžiau stebėti datas.

Kiek galime pasitikėti artimu, mylimu? Kiek aistra mus valdo? Kam teikiame pirmenybę – meilei ar aistrai, nepaisant savinaikos? Kiek moteris gali pakęsti prievartą? „Klausiau savęs, ką jis toliau darys. Šiuo metu jau maniau, kad negalima vis dar jo bijoti. Skaudindavo mane taip dažnai, kad šis kartas buvo beveik įprastas įvykis. Jis darėsi vis išradingesnis ir surasdavo naujų būdų, kaip mane žeminti.“ (293 p.) Kai mylimas vyras pirmą kartą panaudoja jėgą, tai yra toleruojama kaip tam tikra grubaus sekso forma. Tačiau po truputį tokie potyriai perauga iš mielo ir abiems priimtino (ar – pakenčiamo moteriškajai pusei) žaidimo, ir tampa smurtu. Tačiau ar šioje situacijoje nėra kalta pati moteris? Jei buvo galima smurtauti-prievartauti vieną kartą, tai kodėl vyras jau nebegali dar ir dar ir dar kartą? Ir kodėl galima pateisinti prievartą alkoholio kiekiu kraujyje, o kai kraujas nebėra „atskiestas“ šiais „laipsniais“, tik tada pradedama įžvelgti tendenciją smurtauti ir dar su pasimėgavimu: „O dar blogiau, kad nuo jo neatsidavė alkoholiu. Šįsyk nė nebuvo girtas, net neturėjo tokio pasiteisinimo.“ (314 p.) Ar nereikėtų tokiems sekso aistruoliams jau iš pat pradžių parodyti ribas, bei kas yra toleruojama ir .... bėgti kuo toliau ir neatsigręžti?

Pasakojama istorija moters, kuri kenčia nuo mylimo vyro. Dėl meilės iš jos pusės man nėra labai aišku: iš kai kurių epizodų knygoje labiau panašu tik į aistrą, į sekso partnerio troškimą. O juk meilė – tai ir bendravimas, ne vien lova. O bendravimo forma tarp šių žmonių jau beveik nuo pradžių yra ne kokia – savininkiškas vyras visiškai kontroliuoja moterį. Iš pradžių gal tai priimama kaip pavydas, nenorėjimas „dalintis“ sava moterimi su kitais ar pan., tačiau netrukus tai perauga į gąsdinančią fanatišką viso gyvenimo kontrolę su agresija ir smurtu. „Jis visada klausia, ar ketinu būti kur nors ne savo vietoje, ar man yra kokie nors posėdžiai – žino mano darbo grafiką geriau už mane pačią.  [....] Jis tiksliai žino, kiek mano automobilis nuvažiavęs kilometrų ir kiek mylių yra nuo namų iki darbo ir atgal. Man nevalia nukrypti nuo maršruto. [...] Nemėginau dėl nieko jam pasipriešinti. Žinau, kad tai negerai. Žinau, kad jis visiškai mane kontroliuoja. Faktas, jog visa tai žinau – tai mano asmeninis savotiškas maištas. Jis nežino kas dedasi mano galvoje. Nežino, kad aš ieškau progos pabėgti ar kad suprantu, jog galiu pamėginti tik kartą. Jis mane užmuš, žinau, kad užmuš, jeigu tą dalyką sugadinsiu.“ (274-275 p.)

Stengiamasi atskleisti kodėl moterys nepalieka smurtaujančių mylimųjų. Tokios situacijos visuomet būna sudėtingos. O šioje viską apsunkina smurtautojo profesija bei jo sugebėjimas žavėti aplinkinius. Žavėti tiek, kad net nuoširdžiausios aukos draugės nebetiki šio romano heroje: „Ar žinote, kas buvo užvis blogiausia? Ne sėdėti ten, tame kambaryje, ir laukti, kol jisai sugrįš ir mane nužudys. Ne tai, kad mane mušė, ne skausmas, net ne tai, kad prievartavo. O tai, kad po to niekas, net geriausia draugė manimi netikėjo.“ (238 p.)

Būti su mylimu smurtautuoju – pavojinga gyvybei, nebūti – nepavyksta;  

išeiti – neįmanoma,  pabėgti – rizikinga. 

Likę randai sieloje visiškai tapatūs randams, paliktiems ant kūno. Moteris galiausiai pasiekia tokią stadija, kai jau nebesvarbu fizinė ir psichinė kančia, kai padėtis yra tokia bloga, jog suvokimas, kad gali būti nužudyta – vos ne geriausia išeitis iš šio gyvenimo aukos rolėje: „Keisčiausias dalykas: nors širdis daužėsi, nors pykino ir svaigo galva, jaučiausi keistai rami. Atpažinau tą jausmą: tai – siaubinga neišvengiamybė. Lygiai taip pat jaučiausi, kai jis pastarąjį kartą rengėsi mane nužudyti.“ (390 p.)

 

Manau, jog autorė, dirbanti policijos surinktos informacijos analitike, galėtų parašyti dar ne vieną panašią istoriją, paimtą iš realių šeimų, realių santykių, užfiksuotų policijos protokoluose... Ir dėl to belieka tik apgailestauti: kad ir kokia knyga įdomi bebūtų – romano įkvėpimo šaltinis visiškai nepateisinamas realioje visuomenėje, kurioje gyvenu aš, kurioje gyveni tu, kurioje gyvena šalia esantis žmogus... Ir nėra visiškai jokių garantijų kuris iš šios trijulės bus auka, kuris – užpuolikas, o kuris – angelas sargas... 

 

Tamsių kampų mintys:

"Visada maniau, kad moterys, kurios skriaudžiamos nenutraukia artimų ryšių, tikriausiai kvailos. Galų gale juk turi ateiti akimirka, suvokimas, kad viskas pakrypo blogai ir kad tu staiga pradedi bijoti būti su savo partneriu – ir kad tikrai atėjo laikas jį palikti. Išeiti ir neatsigręžti atgal, visada taip maniau. Kodėl turėtum pasilikti? Be to, per televiziją mačiau moteris, duodančias interviu žurnalams, sakančias tokius dalykus: „Tai nėra taip paprasta“, ir visada manydavau: taip, tai yra visai paprasta – tiesiog pasitraukti, tiesiog išeiti.

Ir be tos suvokimo akimirkos, akimirkos, kuri man jau praėjo, dar atsirado naujas suvokimas: išeiti – vis dėlto ne toks paprastas pasirinkimas. Aš tai išmėginau ir padariau klaidą, pasikviesdama jį atgal. Tai, kad buvau vis dar įsimylėjusi jį, tą švelnią, pažeidžiamą dalį, tebūnančią kažkur giliai jo viduje, reiškė tik ne visą tiesą: taip pat slėgė siaubinga baimė dėl to, ką Li galėtų padaryti, jeigu kuo nors jį išprovokuočiau.

Kalbėti jau reikia nebe apie išėjimą. Kalbėti reikia apie pabėgimą.

Apie išsigelbėjimą." (235-236 p.)

" .... saga yra tik saga. Ji nieko nereiškia. Pasaulis pilnas raudonų daiktų...."  (299p.)

"Norėčiau atsikratyti to jausmo. Ne baimės, kad kurią nors dieną jis galėtų ateiti manęs – tuo neabejoju. Ne jeigu jis sužinos kur aš esu, o kada." (302 p.)

  

apglėbti mintis apie tave...

Įsimylėjėlių žodynas 

David Levithan. - Vilnius : Vaga, 2012.

Įsimylėjėlių, o ne Meilės ar mylinčiųjų žodynas. Nes meilei apibūdinti trūksta viso pasaulio kalbų žodžių… Prie žodžio „meilė“ puikuojasi sakinys „Nė nebandysiu“.

Autorius daug mieliau kalba apie knygas, nei apie save patį. Ši knyga yra apie suaugusiuosius, tačiau tai nereiškia, jog ji yra skirta suaugusiesiems. Nes paskirti knygą kažkam, rašytojo nuomone, yra savivalė. Šis „žodynas“ atsirado tada, kai viena istorija buvo baigta, o  autorius nebežinojo apie ką daugiau berašyti.  Atsitiktinai (ar – laimei) ant rašytojo stalo gulėjo dovanota knyga „Žodžiai, kuriuos reikia žinoti“, dėl jos ir kilo mintis parašyti knyga, kurioje istorija skleistųsi panaudojant vieną žodį kiekviename knygos lape.

Kad ir kokia knygos atsiradimo istorija bebūtų, pati knyga – tiesiog nuostabi! Pasirodo, visai nėra būtina prirašyti žodžių nuo lapo viršaus iki apačios, nuo paraštės iki kitos… Visai nebūtina užpildyti popierių margais raidžių labirintais. Tereikia sugebėjimo situaciją apibūdinti vienu vieninteliu taikliu žodžiu, o jam į draugiją prilieti taiklų sakinį. Tebūnie kai kur ir pastraipa. Tačiau sakinių – tiksliai tik tiek, kiek reikia. Ir – nei vienu ne daugiau! Ir – ne mažiau.

Buvo gera skaityti. Miela. Ir kartais – taip artima. O kartais – netikėtai taiklu. Pasakyta kaip nurėžta. Ir nėra ko daugiau pridurti. Tiesiog, tai, kas slypi daugiau – jauti. Ir kiekvienas, paskaitęs – jaus savaip, tik taip, kiek pats yra išgyvenęs, kiek pats yra išjautęs, kiek pats yra išsakęs…. Gal kartais ir sukirba mintis, ar padoru žavėtis meilės istorija, kuri iš tiesų yra išsiskyrimo istorija? Tačiau taip subtiliai papasakota (netgi ne „parašyta“, šis žodis sugriautų visą paprastumo stebuklą) istorija tiesiog neįmanoma nesižavėti. Knyga nuglunda kažkur sąmonėj, tyliai, be jokių „fanfarų“, „fejerverkų“ apsigyvena širdyje, o jausmus lyg pradedi matyti tekant kita vaga, nors kryptis – ta pati.

Kažkaip net prisibijau ką nors daugiau rašyti apie šią knygą: bijau, kad nesugadinčiau jos, nesugadinčiau savo pačios minčių, nesugadinčiau žodžių trapumo… Nesinori sugriauti tos ypatingos akimirkos, prilygstančios kelioms akimirkoms iki nuskambėsiant pirmajai melodijos natai… Lai taip ir pasilieka – pažįstama ir artima, trapu ir miela, subtilu ir svajinga.

 Žodynėlis:

Abstrakcija

Lieka tik apglėbti mintis apie tave.

Atvirai

Vynas sėdo į mano mintis.

Himnas

Tada pauzė. Aš vis dar baiminausi kiekvieno mūsų pokalbio plyšio, bijojau, kad štai ir ji, akimirka, kai nebeturime ką vienas kitam pasakyti.

Įsiskolinimas

Žiauriausia, kad jaučiausi taip, lyg suklydęs būčiau aš, nes tavimi pasitikėjau.

Neilgai

Greičiausiai, nebuvo konkretaus įvykio. Tik nuolatinis neilgai trukus kaupimas.