Tūkstančio kojyčių miškas

Tūkstančio kojyčių miškas

Aklas instinktas 

[kraują stingdantis psichologinis trileris]

Andreas Winkelmann. - Vilnius : Metodika, 2011. - 335 p.

[2013 Knygų iššūkis]

Vietomis – ne tiek baisu, kiek šlykštu, o ir šiurpuliukai nuo „tūkstančio kojyčių“ tikrai vaizduotės sukelti buvo. Kraują stingdyt galima vien pagalvojus, jog kažkam pagrobti mergaitę (kuri ir šiaip jau likimo yra nuskriausta: akla ir dar gyvenanti vaikų globos namuose, t.y. neturi tėvų) – vienintelis būdas pajusti pasididžiavimą savimi. Ne vien tik pagrobti, bet ir viską detaliai apmąstyti, tam ruoštis, kauptis:

„Dar šiek tiek pasiruoš, o tada jau bus pasirengęs medžioklei. Medžioklė dabar buvo kaip tik tai, ko jam reikėjo. […]

Jis jautėsi gerai!

Stiprus ir negailestingas!

Kaip didieji gamtos medžiotojai, kurie nežinojo užuojautos, nejautė jos net sau.“ (272 psl.)

Atseit „esu stiprus“, tačiau – iš tiesų – stiprumas tik prieš fiziškai ir psichologiškai žymiai silpnesnę, jaunesnę, bei mažiau gyvenimiškos patirties turinčią mergaitę. Psichiškai nesveikas, psichopatas pagrindinis herojus, save įvardijantis „medžiotoju“… mažų aklų mergaičių medžiotoju…

„Pagavęs ją, jis turėjo iš tiesų nepaprastai gražų egzempliorių, dailesnį nei pirmoji, ta buvo grubesnė ir ne tokia patraukli. Jis džiaugėsi laiku, kurį praleis su ja, jau dabar vaizdavosi, kaip ji judės pamiške, kaip bėgs, ginsis ir vis tiek taps auka.“ (65 psl.)

Kraupumas tame ir yra – suaugusio vyro psichiškai nesveikame gyvenimo būde.

„Jis mokėsi daugelį metų, kad galėtų jausti ir mąstyti taip, kaip jo aukos. Jei panorėdavo, tapdavo toks pat aklas kaip ir jos.“ (273 psl.)

Kraupu, jog psichopato nesugauna specialiai paruošti žmonės; nesugauna dešimtmečiais...

Kraupu, jog tai, ką ketina atlikti būsimai pagrobtai mergaitei, nėra vien fantazijos, o išpildoma realiame gyvenime; netgi ir „treniruojamasi“ su pelytėmis.

Ir kraupu, ir žiauru yra tai, jog tokie veiksmai gali virsti netgi rutina, jau pabodusiais veiksmai, ar netgi – įgūdžiais. Tai lyg koks paprastas veiksmas, be kurio neišgyventum, kaip valgyti ar miegoti…:

„Kai šalindavo joms akis, ilgainiui jo veiksmuose susiformavo tam tikra rutina ir įgūdžiai.“ (32 psl.)

Knygoje paliečiamos kelios pusės: psichopato ir truputį parodoma jo šeima, jausmai savo tėvams, santykiai su motina ir tėvu, kas gali leisti nuspėti kodėl tampama tokiu žiauriu, tokiu psichopatu, ar netgi gal tai yra savotiškas kerštas savo netobulai vaikystei… Taip pat kaip vaikystėje (vėlgi vaikystės traumos) patirtas siaubas gali nulemti visą gyvenimą: netgi tai, jog, boksininkas, pasirodo treniruojasi vien tik tam, jog kada nors atkeršytų savo sesers skriaudėjui. Ir tai, jog laikas negydo žaizdų, tik neapykanta kaupiasi proporcingai nugyventiems metams…:

„Didžiausia gyvenimo klaida jį persekios amžinai. Pabėgti nebuvo kur, ir ši našta kai kada buvo pakankamai sunki, kad trukdytų jo sielai kvėpuoti.“ (16 psl.)

Ir trečioji pusė – kaip jaučia gyvenimą, kaip jaučia aplinką nematantieji vaikai.

„Jai nereikėjo jo pamatyti, kad tai žinotų, nes jautė jį esant. Aiškiai jautė, kaip prieš tai saugi ir tvarkinga aplinka pakito: tarsi kažkas neapsakomai blogo būtų prasibrovęs į jos pasaulį ir vien savo buvimu sukėlęs chaosą. Nebylūs judesiai už jos ore sukėlė mažus, banguotus virpesius, mažyčiai jos kaklo plaukeliai pasistojo piestu ir ėmė vibruoti.“ (7 psl.)

Na, o romantika kvepėjusieji jausmai knygoje taip ir neužsiliepsnojo…

 

Ar baisūs dalykai, įvilkti į gražius žodžius nuo to tampa geresni?

Snieguolės 
A.D. Miller. - Vilnius : Metodika, 2012. 

Autorius, dirbęs užsienio korespondentu Rusijoje, šią knygą apibūdina kaip „moralinis trileris“. Tai  - moralinio degradavimo istorija. Kai žinai, kad esi traukiamas į nusikalstamą veiklą, tačiau vis randi kuom pasiteisinti ar nerandi laiko, noro analizuoti kaip to atsisakyti. Tiesiog – priimtinas būdas plaukti pasroviui, priimant tai, kaip šiokį tokį patogumą.

Kažkas vyksta… vyksta.. vyksta…. Jauti, kad tas kažkas – negeras, nelegalus, bet natūralus Rusijoje. Žinai tai, nes tarp to viso nuobodaus vyksmo lyg deimančiukai šaltame sniege suspindi „nacionaliniai Rusijos ypatumai“, kurie kartais sukrečia, kartais – sukelia šypsnį. Nors daugiausia – sukrečia: savo taikliu tiesumu, kuris šiaip, žmogiškąja prasme turėtų žeisti, tačiau visgi suvoki, jog šiuolaikiniame pasaulyje, o tuo labiau – aprašomojoje Rusijoje – tai natūralus gyvenimo būdas ir natūralios išgyvenimo pamokos. Tiesiog – prisitaikai, nes kito kelio nėra… Arba – bėgi į salas, kurortus, ir pamiršti savo kilmę… O tai – argi įmanoma?

Persiskaitė knyga ir nieko ypatingo neįvyko. Tik tie Rusų gyvenimo perliukai, kurie tikrai pelenais sužiba, pakelia skaitymo nuotaiką, ar suteikė energijos ją toliau skaityti. Ir taip lygioj vietoj išsivysto apgaulė, kurią suvoki, tačiau norėjosi bent jau atomazgos kažkokios „uch“, tačiau – viskas ištirpo kaip aprašomas sniegas, kaip kaustantį šaltį pakeitė vasaros tvankuma, ir atrodo viskas savaime vyksta, viskas taip, kaip ir turi pasaulis suktis. Tik tiek, kad sužinai „tikrąją“ sniego reikšmę Rusijoje … 

Rusijos "ypatumai":

Kartais viskas atrodydavo nešvaru, tarsi teisėtas pinigų plovimas. 

 

Valkatos ant suoliukų gulėjo pabarstyti sniegu, tarsi druska paskaninta mėsa ant mėsininko stalo.

 

Dauguma turėjo savotišką automatišką tautinį išdidumą, nors patys tik ir siekė nešdintis iš ten po velnių ir patraukti į Los Andželą arba Žydrąją Pakrantę. 

 

Dar neišrastas dokumentas, kurio Rusijoje negalėtum nupirkti. 

 

Toks oras Maskvoje verčia norėti, kad dangus imtų ir baigtų savo darbą, kaip mirčiai pasmerktas kalinys nekantraudamas žvelgia į giljotinos ašmenis.

 

Pinigai Maskvoje turėjo savus ypatingus įpročius. Pinigai žinojo, kad bet kurią akimirką kas nors Kremliuje gali nuspręsti juos atsiimti. Jie nesiilsėjo gerdami kavą arba vaikštinėdami su triračiais vaikų vežimėliais Haid parke, kaip daro pinigai Londone. Maskvos pinigai emigravo į Kaimanų salas, vilas Kep Fera arba bet kur kitur, kur rastų šiltus namus ir nesulauktų klausimų. Dar pinigai kuo pastebimiau susidegindavo, srūdavo į šampanu pripildytas sūkurines vonias ir skraidydavo asmeniniais sraigtasparniais. Pinigams ypač patikdavo aukščiausios klasės automobilių salonai Kutuzovo prospekte, pakeliui į karo muziejų ir Pergalės parką…

 

Mes jautėmės tik vargšai. Ir sušalę. Žmonės kartojo: laisvės valgyti negalime.

 

Mes vienas kitą išnaudojome. Kitaip tariant, buvome draugai.

 

Turi pamiršti moralumą, kitaip tau galas.

 

Nusikaltimai, verslas, politika, šnipinėjimas – įprasta rusiška karuselė.

 

Avėjo septynių su puse centimetrų aukščio kulnus, kuriuos apsiavė po pamainos, ir su kuriais kažkaip sugebėjo eiti sniegu kaip Jėzus vandeniu. Jos žiemos sukibimas buvo tobulas.

 

Universalūs kvepalai – skirti kvėpintis arba gerti.

 

Rusai padarys tai, kas neįmanoma: tai, ko, tavo nuomone, negali padaryti, tai, apie ką net nepamanei. Jie padegs Maskvą artinantis prancūzams arba nuodys vienas kitą užsienio miestuose. Jie padarys, o paskui elgsis tarsi nieko nebūtų nutikę. O jei pakankamai ilgai gyvensi Rusijoje, elgsiesi taip pat.  

 

Savižudybė. Valdytojas nusišovė į galvą – du kartus.

 

[Maskvoje yra vyno butelių, kainuojančių daugiau nei žmogus]

 

Rusiškas tostas – kitokio gyvenimo svajonė skysčio pavidalu.