Tyrą vaiko pasaulį užgožusios suaugusiųjų piktžolės
Vilnius:
Alma littera, 2012.332 p.
Gal ir tas, kuris pats augo netrokštamas, nemylimas, prie
nieko neprisirišęs,
- gal ir tas gali skleisti meilę kaip ir visi kiti. (320p.)
Gyvenimo piktžoles dar labiau brandino savo šaknis mažoje ir
trapioje mergaitės širdyje, kai suaugusieji savo veiksmais tik dar labiau
skatino nepasitikėjimą jais, bei kurstė nepasitikėjimą ir abejojimą savimi...
Knyga apie besislepiančią nuo pasaulio Viktoriją, kuri savo
gyvenimą praleido vaikų namuose. Kiek įtėvių gali turėti vienas vaikas? Įtėviai
vienas po kito atsisako mergaitės. Mergaitė yra nesugyvenama, ne tokia kokios
jie tikėjosi. „Sunkus“ vaikas - taip apibūdinama
Viktorija. O nuo ko ji tapo tokia -
niekas nesiaiškina, niekam neįdomu. Svarbu dar iki dešimties metų ją kam
nors „iškišti“, t. y. surasti jai įtėvius, nes, jei jos niekas nepriims, tai ir
jos socialinė darbuotoja bus tokia pati netikusi, kaip ir mergaitė. Tai – tik
pareiga, tai tik gailestis, o ne meilė...
Dar nesulaukusi dešimties Viktorija jau žino ką padaryti,
kaip elgtis, kad įtėviai jos atsisakytų. Atrodytų – visų globos namų vaikų
svajonė turėtų būti persikelti į šeimą, į savus namus. Tačiau ši mergaitė to
nenori. Ji visomis išgalėmis slepiasi nuo pasaulio, nuo dėmesio, nuo žmonių, o
ypatingai – nuo prisilietimų: „Vaikystėje aš vemdavau nuo žmonių artumo: nuo
prisilietimo arba grėsmės, kad kas prisilies. Užtekdavo, kad įtėviai palinkę
virš manęs imtų grūsti neklusnias rankas į rankoves, kad mokytojos plėšdamos
man nuo galvos kepurę pernelyg ilgai užlaikytų pirštus mano susivėlusiuose
plaukuose, - ir pilve prasidėdavo nevaldomi spazmai.“ (188p.) Jau nuo pat
mažumės jai tiesiog įdiegta, jog ji – nenorimas vaikas, nemylima,
nepageidaujama. Tuo tikėdama taip ir subrandino save, tokia ir tapo. Tokia ji
išorėje – kieta, šiurkšti, grubi, o viduje, kaip ir visos gyvos būtybės:
trokšta šiltų jausmų, trokšta įsikniaubti kam į petį ir būti guodžiama, trokšta
mylėti ir būti mylima.
Tokios patirties turintis vaikas – ypač stiprus: tokį sunkų, nepavydėtiną gyvenimą
gyvena, išgyvena ir sugeba nenužmogėti. Savaip... Įsitraukus į kiautą, ir tik
didelių pastangų dėka po truputį iš jo išlenda ir ima pasitikėti pasauliu. Pamatyti
„spalvotą“ gyvenimą, išreikšti jausmus padeda gėlių kalbos žinojimas.
"Neapykanta gali būti ir aistringa, ir šalta; gali kilti iš
nepatikimo, bet gali ir iš baimės.
Jei aiškiai man pasakytum, ką jauti,
padėčiau tau rasti tinkamą gėlę, kuria perduotum
savo žinią." (88p.)
Mergaitė
tiek pripratusi slėpti, neparodyti savo jausmų, kad ir gėlėmis išsakyti jausmai
prieinami ne visiems, o tik tokią pat kalbą išmanantiems žmonėms. Ši knyga man
tik patvirtino mintį, jog kiekvienam žmogui šiame pasaulyje yra tik jam vienam
skirta „antroji obuolio puselė“. Viktorijos sutiktas mylimasis savo jausmus atskleidė
ir josios pažino tik gėlių kalbos dėka. "Net ryto vėsoje kakta rasojo nuo prakaito, o aš pati buvau
sustirusi nuo susižavėjimo, labiau primenančio siaubą. Metų metus mano gėlės su
žinia buvo sėkmingai ignoruojamos, ir toks bendravimo būdas man buvo patogus.
Aistra, ryšys, nesutikimas ar atmetimas – nieko negalėjai ištarti žodžiais, kad
nesulauktum atsako. Bet vienintelė amalo šakelė viską pakeitė – jeigu davėjas
išties supranta jo reikšmę." (68p.) Taip pat – dėka begalinio kantrumo. Keistokas vyro
vaidmuo šiame meilės romane. Vyras man pasirodė toks tylus, išlaikytas, ramus,
nuolankus, be galo kantrus. Gyvenimą priimantis kaip būtinybę, visiškai
neskubantis kažko keisti, o išlaukiantis savo „progos“.... Tiesiog priima tai,
kas likimo jam priskirta, emocijas rodydamas vienu gėlės stiebeliu ar visa puokšte....
Nors skelbiama, jog ši knyga – 2011-ųjų metų „Džeinė Eir“, Ch.
Bronte papasakota meilės istorija man žymiai įtaigesnė ir įsimintinesnė.
Šiame gėlių kalbos internetiniame
puslapyje galite išsirinkti iš kelių siūlomų e-atviručių su gėlėmis, kurių
reikšmės yra pateiktos (anglų k.), ir užrašę keletą žodžių nusiųsti kitam.
Gėlėmis perteiktos mintys:
Dabar aš suaugusi ir mano ateities viltys paprastos: būti
vienai ir kad mane suptų gėlės. Dabar atrodė, kad pagaliau gausiu ko noriu.
(26p.)
Ankstyvais rytais galvodavau, į kurį vaiką būčiau buvusi
panašiausia, jeigu būčiau turėjusi mamą, kuri kas rytą būtų vedusi mane į
mokyklą. Įsivaizduodavau save klusnią, o ne užsispyrusią, greitą šypsotis, o ne
paniurusią. Kažin, svarstydavau, ar vis tiek taip pat mylėčiau gėles, vis tiek
trokščiau vienatvės? Neatsakomi klausimai verpetais sukdavosi kaip vanduo
aplink šaknis laukinių pelargonijų, kurias aš dažnai ir gausiai laistydavau.
(30p.)