"... gyvenimas per trumpas,

 kad lauktum tik saulėtų dienų..."

Moteris. Tu – mano mūza: toms, kurios kuria savo laimę ir įkvepia kitus būti laimingus 

Anželika Liauškaitė. - Kaunas : Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], [2017]. - 173, [3] p.

 Nuostabi, žavi, jautri, nepakartojamo ramumo ir jaukumo knyga. Graži nuo pat pirmojo potyrio – nuo amerikiečių iliustratorės Jessicos Durrant kurto viršelio. Laiškuose besiliejantys sakiniai itin jausmingi, kerintys nekantriu nuoširdumu.

Nuoširdžiai tikiu, jog kiekviena knyga turi „savo“ laiką – tinkamu metu perskaityta, ji gali prikelti iš savotiško minčių, gyvenimo letargo; iš užburto niurnėjimo, nepasitenkinimo viskuo (savimi t.p.) rato; iš nepailstamo laukimo – jau rytoj, jau tuoj tuoj – tai tikrai pradėsiu gyventi; trūksta tik lašelio, tik to/ano ir jau tikrai pasieksiu savo laimės kupiną gyvenimą, o gal tiksliau – sielos būseną... ; gali sukelti ne tik minčių lietų, bet ir audrą – tokią, kuri švelniai, bet primygtinai primena, pastūmėja susiimti ir pamatyti – juk gyvenu nuostabų gyvenimą, juk esu tokia vienintelė ir todėl nepakartojama, ir mano gyvenimas nepakartojamas, nuostabus. Juk gyvenu dabar. Tereikia perrikiuoti mintis teisinga „kelio puse“.

„Tu nekopijuoji svetimų gyvenimų, tau nereikia svetimo džiaugsmo – tu pati kuri savo laimę.“ (p. 7)

Juk tikrai – kartais sunku susitaikyti su mintimi – jog pačios kuriame savo laimę, savo gyvenimą. Juk kiekvienoj iš mūsų gyvena mūza, tik reikia suteikti jai erdvės skleistis.

Knygoje sutelpa visos moterys: aistringoji ir intelektualioji, akiplėša ir kuklioji, nenustygstanti keliautoja ir namų siela. Svarbiausia – kad visos jaustų savo moteriškumą – sielos būseną, o ne išorę.

Laiškų forma parašytoje knygoje – pilna asmeniškumo, bet tokio neįkyraus, ramaus, nors ir aistringo. Kartais perskaičius sakinį kūną užlieja šiurpuliukai – nes tikrai – kažkur giliai viduj jaučiu tai, apie ką taip gražiai rašo, tačiau paslėpiau per giliai, bei nemoku taip gražiai perteikti net sau pačiai. Sakiniai tarsi pakylėti, tarsi lengva euforijos forma parašyti. Beskaitant imi jausti harmoniją su savimi, su savo mintimis, jausmais, su savo vidumi.

Knygos vidurys man pasirodė kiek atitrūkęs nuo bendro knygos stiliaus, lyg „pridurtas“. Jaučiausi kiek pasimetusi ir nusivylusi. (Išduota?) Gal per emocingai sureagavau, nes jaučiausi iki tol beskraidanti savo pačios mintyse, kurios taip nuostabiai liejosi knygos puslapiuose. Tačiau po kelių laiškų, knyga vėl „sugrįžo“ į savo formą ir vėl lepinausi jos nepakartojama minčių tėkme.
O dabar – einu į pasimatymą... su savimi. Taip, kaip kvietė autorė Anželika Liauškaitė. Kada nors, tikiuosi, eisiu į pasimatymą ir su ja. Tyliai, ramiai, tarp knygos eilučių, prie garuojančios kavos puodelio, aistringų minčių apsupty...

 "Jei viena metų dieną galėčiau sukurti pati, ar ta diena būtų verta viso gyvenimo laukimo?" 

 

Apkeliauti pasaulį galima geriant sode arbatą…

 [ 2012 Knygų iššūkis ]

Pienių vynas / Ray Bradbury

Pasakiškos, nostalgiškos, vasaros karščiu alsuojančios, o kartais – nuo karščio leipios laimės paieškos.

Kai gyveni ir ieškai aplink laimės; ją matai, jauti, ir tik dar labiau įsitikini, kad ji – visų skirtingai suvokiama, tačiau tai tik bendrina žmones… Ar galima sukurti laimę iš mažų dalykų? Iš kasdienos? Iš savo šiandienos potyrių? Iš rytojaus vilties? Vakarykštės praeities?

Šilta, betarpiška knyga, kurią skaityt – vienas malonumas, tokia jaukuma apima… lyg puodelis karštos žolelių arbatos, šildančios širdį, jausmus… O mintyse jau rezgu planą, kaip vasarą kaupsiuos gaminti ryškiaspalvių žiedų vyną. Tam, kad užkonservuočiau savo prisiminimus. Kai kartu su knygos eilutėmis nejučia pradedi kurti savo laimės mašiną ir pajunti, jog iš tiesų – tai ją jau turi! Ir nereikia jos toli ieškoti. Ji – čia pat, visai šalia.

Apima jausmas, jog skaitai pasaką – ne vien turiniu, bet žodžiais…. Ir mintyse vėlgi bandau susidėlioti savo laimingąją gyvenimo pasaką iš atsiminimų: ryškių, kuriuos bet kada turiu „po ranka“, ir tų, kurie kirba atminties kamputyje ir tik telaukia, kol juos iš ten su nostalgija pasiimsiu… Iš atsiminimų, kuriuos saugau lyg stebuklingoj skrynelėj po užraktu, ir tų, kuriuos paleidžiu vėjais, kad visiems į ausį sušnibždėtų po mielą asmeninį prisiminimą…

 

Vasarom kvepiančios mintys:

... yra dienų, sudėtų vien iš kvapų: visą pasaulį gali įkvėpti ir iškvėpti....

....aplinkui zvimbė bitės, - visai ne bitės, o tiesiog pasaulis tyliai murkuoja sau po nosimi.

Pienių vynas – sugauta ir užkimšta buteliuose vasara. 

Juk miestas galų gale tėra didžiulis, audrų nuterliotas laivas, pilnas be paliovos plušančių žmonių.

Kai per karštas oras liūdesys tiesiog gali pražudyti… žudantis liūdesys įsismarkauja esant ypač karštam orui…

gal ji [laimė] turi tilpti kišenėje? O gal tave patį nešioti savo kišenėje? „Vieną dalyką žinau tvirtai [...] ji turi spindėti!