Tūkstančio ir vienos nakties šalyje.
Kelionė pas Maroko pasakotojus / Tahir Shah
[„Kalifo rūmų“ autorius]
Apleistieji Kalifo rūmai tampa išpuoselėtais, kuo atidžiausiai, iš mozaikos
gabalėlių surinktais, vis dar džinų apsuptais rūmais. O Kasablanka, Marokas
tampa tikraisiais namais. Tačiau autoriui turėti rūmus – nepakanka; tam, kad
rūmai taptų namais, jam tiesiog būtina pajusti ir priimti savyje pačią Maroko
sielą, gyventi šios šalies dvasia, bei suvokti save, suprasti savo būtį,
gyvenimo prasmę šioje žemėje, šiame gyvenime. O tai pasiekti stengiasi
pasinerdamas į šios šalies tikrąją išmintį, tikrąją vertybę – pasakas ir
istorijas. Taip autorius pradeda ilgąją gyvenimo kelionę – nuo vieno pasakotojo
prie kito, nuo šio – link kito, tol… kol pagaliau atras pasaką, glūdinčią jo
širdyje, kurios išgirsti neįmanoma, kurią surasti galima tik „žiūrint
užmerktomis akimis“…
Pasakos čia tapatinamos su istorijomis… Jos čia nėra tik vaikams skirti pasakojimai. Kiekvienas
žmogus turi surasti savyje tą vienintelę, tik jam vienam skirtą ir tik jam
vienam reikšmę atskleidusią pasaką…. Tą, kuri jam padės gyventi, padės
susivokti, kai labiausiai to reikės. Rodos,
kad visas marokiečių gyvenimo tikslas ir yra – susirasti savo pasaką – savo
antrąją sielos puselę. Rodos tai, ką galėtume pavadinti avantiūrizmu – autoriui
yra aiškumo, ramybės ir savęs siekimas…
Be to – pasakos – tai ne būdas pabėgti nuo realybės ar užsimiršimas
dabartyje, jos skirtos kad maksimaliai
galėtum panaudoti savo proto galias!
Tiesiog stebuklinga knyga, kuria skaitai ir nesuvoki – ar čia pasaka,
ar – reali autoriaus gyvenimo istorija? Negali būti! Šiais laikais žmonės
gyvena rūmuose? Rūmuose, kuriuose savo teisių reikalauja Džinai? Šalyje,
kurioje svarbu lyg iš mozaikos dalelių susikurti savo spalvingą gyvenimą…
Skaitai ir nežinai – jei tai realu - juoktis, ar pavydėti žmonėms, tokiems
nuoširdiems, tokiems naiviems (?), tokiems paslaptingiems … tokiems TIKRIEMS… Kiekvieną
ketvirtadienį, toje pačioje vietoje, sekantiems tą pačią pasaką… Ir kiekvieną
ketvirtadienį tai pačiai pasakai atsiranda klausytojų. Šie ketvirtadieniai –
tarsi stebuklinga knyga, kuri neturi popierinio pavidalo, tačiau turi ilgesnę
išliekamąją vertę – tradicija perduodama iš lūpų į lūpas, iš širdies į širdį –
tūkstančius ir dar vienus metus…
Tai knyga, į kurią pasinėrus visiškai nesinori sulaukt pabaigos… galėtų
tęsti ir tęstis… kaip pasaka, kartojama daug kartų… Ir neužtenka išmokti
mintinai, reikia, kad ji įaugtų į kaulus…
Paslaptingieji pastebėjimai:
