Grįžus atgal į žmonių pasaulį sunkiausia iš naujo mokytis emocijų

Tapau tiltu tarp gamtos ir žmonių pasaulių. Prisitaikiau prie abiejų, bet nepriklausiau nė vienam. Pusė mano širdies gyveno su laukiniais vilkais, o kita pusė - su šeima.

Jei nemokate skaičiuoti, paaiškinu: niekas negali išgyventi su puse širdies. (p. 356)

 Vienišas vilkas / Jodi Picoult.

 Vilnius : Alma littera, 2014. - 385p.

 Labai subtiliai, o tuo pačiu - jautriai ir užburiančiai pasakojama apie vilkus ir žmones. Žmones tarp vilkų. Vilkus su žmonėmis. Gaujas ir šeimas, ir suteikiamas progas, ir sunkius sprendimus. Pasitikėjimą ir randus. Apie jėgą ir jos nepanaudojimą. Tiesą ir pusiau tiesą. Chaosą, hierarchiją ir tvarką. Apie tai, kai du skirtingi požiūriai savaip teisūs ir neteisūs tuo pat metu. Apie žmogų, kuriam labiau, nei jo paties šeima, rūpi vilkų gauja. Apie vyrą, nepajėgų gyventi žmonių pasaulyje. O galiausiai - ir vilkų taip pat. Apie tai, kad vidurio tarp dviejų pasaulių - nėra. Apie vaikus, kurie savo širdies skaudulius užslėpę gyliai savyje nuo kitų, o ir nuo savęs stumia kuo toliau. Apie tai, kaip vieno žmogaus poelgis lyg domino kauliukas gali versti kitų žmonių likimus. Galiausiai vėl - apie vilkus, ir tokius stebuklus, kai: „jis mokė vilkus būti laukinius, o jie daug kuo jį mokė būti žmogumi.“ (p. 373) Apie slidžią giją tarp genijaus ir pamišėlio.

Intriguoja tai, jog knygos herojus turi savo realų prototipą - žmogų, kuris tikrai gyveno su vilkais, ir kuris konsultavo, teikė žinių autorei. Tad galėsim jaustis ne puikiai praleidę laiką su knyga, bet ir praplėtę savo žinias apie gyvūnų pasaulį.

Beje, paklausta apie atsidūrimą panašioje situacijoje, kai esi priklausomas tik nuo tavo gyvybę palaikančių aparatų, J. Picoult teigė, jog, tol, kol ji galės rašyti, kad ir su liežuviu, tol, kol jos vaizduotė turės galimybę pasireikšti - tol jai bus gerai. („My take on it is, if I can type with my tongue, I’m good. As long as I have an outlet for my imagination, I like the idea of sticking around.“ http://www.jodipicoult.com/lone-wolf.html )

  

Daugiau apie žmones, gyvenančius su vilkais, bei Shaun Ellis, kuris konsultavo J. Picoult rašant šią knygą:

http://www.thewolfcentre.co.uk/

Gaujos išmintis:

Tikroji vilko galia slypi ne grėsminguose jo nasruose, kurie sukanda maždaug šimto penkių kilogramų kvadratiniam centimetrui spaudimu. Tikroji vilko galia yra ir toji jėga, ir žinojimas, kada ja nesinaudoti. (p.60)

Aukščiausią padėtį gaujoje užimantis vilkas nėra tas, kuris griebiasi žiaurios jėgos. Jis - tas, kuris gali ja pasinaudoti, bet nesistengia to daryti. (p. 251)

Ėjau kokias šešias ar septynias dienas mėgindamas rasti kelią atgalios pas žmoniją. Kone visą laiką verkiau, suvokęs savo vilkų šeimos netektį. Žinojau, kad jie išgyvens be manęs. Tik abejojau, ar aš įstengsiu gyventi be jų. (p.294)

Autorė, kurios knygas skaitau ir skaitysiu, bet jų nepirksiu

J. Picoult knygos sudomina, įtraukia, neleidžia ramiai miegoti, dirgina mintis, tačiau – giliai širdyje leidžia atsikvėpti, kad nesu asmeniškai toje situacijoje, kad galiu būti dėkinga likimui, jog tai matau tik iš skaitytojo pusės (neapleidžia sąžinės graužatis dėl tokių minčių, tačiau, taip yra...) Ir nepaisant visų šios autorės knygų populiarumo, sudominimo – aš jų nesiryžčiau pirkti. Įskaitant tai, kad paprastai knygas perku kaip dovaną kitiems, - labai abejoju, ar išdrįsčiau ją dovanoti kitam žmogui. Paskolinti paskaityti – taip, bet – ne dovanoti. Gal todėl, kad abejoju ar galėčiau kurią nors J. Picoult knygą skaityti antrą kartą... Suprantu, kad gal žmonėms, esantiems, papuolusiems į vieną iš aprašomų situacijų, gal kartais ir būtų vertinga paskaityti šios autorės knygas, kad pagelbėti sau vien jau ta mintim, kad yra daugiau panašių žmonių, kuriems taip pat sunku susitaikyti, susitvardyti ir apskritai – išgyventi.... Kad gal rastų bendraminčių, rastų idėjų kaip išsivaduoti iš sudėtingos situacijos, ar – rastų paguodą... Tačiau visgi, vis vien manau, jog nedrįsčiau jų pirkti, o tuo labiau – dovanoti...

Kaip ir visos šios autorės knygos – skaudžios, sunkios ir daugumai neįprastos socialinės tematikos, knyga „Namų taisyklės“ – tokia pati. Kartais pagalvoju iš kur ji tiek randa idėjų savo knygoms. Ir kaip ji pati ištveria visas tas beprotiškai sunkias, sudėtingas situacijas?

Nepasakyčiau, jog pastaroji knyga buvo labai stipri. Situacija ypatinga, paliečiamos kelios temos, įpintos į pagrindinės rėmus. Knygos struktūra – jau įprasta šiai autorei: tą pačią situaciją savo lūpomis atskleidžia skirtingi veikėjai. Ir tai, manau, labai naudinga – tiesiog į aplinką, veiksmus, poelgius ir pan. pažvelgti kito akimis. Čia tam, kad neskubėtume  teisti, smerkti ar apskritai spręsti apie kitą asmenį. Šioje knygoje labai aiškiai tai perteikiam kai fiziškas autisto vaiko įniršio raminimas kitiems atrodo jo žalojimas, ir kai aplinkiniai,  tie – „geriau viską žinantys, išmanantys“ – puola vaiko gelbėti įskųsdami policijai motiną engėją. Žinoma, yra ir kita šios situacijos pusė – jei aplinkiniai visai nereaguotų – ar tai būtų todėl, kad jiems nesvarbu, kad „jų tai neliečia“? Situacijos, kai nori padėti, bet nesi užtikrintas už žinomų pagalbos būdų teisingumą, bei jų veiksmingumą.