Šokoladas / Joanne Harris [2012 Knygų iššūkis]
Tiek svajojau, tiek seilę
varvinau dėl šios knygos… o pasirodo – per daug tikėjausi.
Vis neapleido jausmas, ar tik aš
čia nežaidžiu žaidimo „rask 10 skirtumų“
nuo anksčiau skaitytos ir taip patikusios, taip skaniai susivalgiusios
knygos „Ledinukų bateliai“. Visgi
tikėjausi kažko dar stipresnio, skanesnio, ir nesitikėjau, kad tai tebus tas
pats šokoladas, tik įvyniotas į kitą pavadinimą… . Gal gi tikrai neįmanoma
pakartoti pirminio įspūdžio? O gaila…
Kaip pati autorė yra teigusi apie
šią knygą – tai „pieniškas šokoladas‘, o „lediniai bateliai“ buvo netgi 70-ties
procentų, matyt, šis procentų skirtumas ir paveikė skaitymo malonumą.
Visgi knyga nėra neįdomi! Veiksmas vyksta pakankamai lėtai, tvarkingai, apskaičiuotai, apgaubtas įvairių
šokoladinių gėrybių kvapais, skanumynų grožiais, kurių net nematant užsinori ir
pavydi veikėjų liežuviams pojūčių. Man pasirodė, kad autorė turi talentą bet
kokią situaciją prilyginti maisto ragavimui :)
Knygoje dvelkia tas pats neramus
vėjas, kyla ta pati kažko artėjančio
nuojauta, kažko laukimas,
paslaptingas tamsusis vyras kelia neaiškią baimę. Susipina neįprasta draugystė.
Taip pat nuostabus mamos ir josios „svetimšalės“ mažosios dukters ryšys. Kartojasi
ir raudonas akcentas – nuo raudonų batelių čia jie „persikraustė“ į
besiplaikstantį raudoną sijoną.
Nuostabiai subtiliai atskleistas
ir pagrindinės veikėjos, vietos pasaulyje, ir, matyt, savo gyvenime
nerandančios, gebėjimas žmones paveikti per jų skonių receptorius: ji tiesiog
puikiai nujaučia jų silpnybes, akimirksniu suvokia kokio skonio šokoladą, su
kokiais prieskoniais jiems pasiūlyt, kad suminkštint, pradžiugint ar pavergt
širdis, nuvyti liūdesį ar sustiprinti valią, padėti apsispręsti. O dar tie
nuostabūs, aplinkinius gluminantys, bet tuo tik dar labiau viliojantys
šokoladinių gėrybių pavadinimai! Tarp nuolatinio šokolado formavimo, gaminimo,
įsiterpusi naujų narių įsiliejimo į seną bendruomenę problema. Naujai atvykusi
moteris su vaiku – tiesiog nėra priimama į saviškių tarpą. Paprasčiausia dėl
to, jog ji nusižengia jų susikurtoms gyvenimo taisyklėms, „peržengia jų
nubrėžtą liniją“, yra ne tokia kaip jie,
drįsta tūrėti ir reikšti savo kitonišką požiūrį į pasaulį, yra ryški ir matoma,
netgi - drįsta neit į bažnyčią!
Ryškus „kiaulės“ tūnojimo
kiekviename žmoguje vaizdavimas: net ir kunigo siela, pasirodo neišvengiamai
yra aptaškyta „kiaulės purvais“. O tai, kad nesilankai bažnyčioje – nereiškia,
jog savo sieloje nesi pasistatęs savosios, kurioje tyliai kalbiesi su savo Dievu, kurioje sugebi išlaikyti tikėjimą ir
viltį ateitimi, kurioje semiesi stiprybės, kurioje taip pat skamba varpai,
Besidomėdama šokoladine autore,
aptikau įrašą, kuriame J. Harris
atskleidžia savo 101-ą tiesą: pasirodo, ji nėra tokia didelė šokolado mėgėja,
kokia jos romanų skaitytojams galėtų pasirodyti :) Ji yra
prisidėjusi prie dviejų kulinarių knygų parašymo. Autorė, nemėgsta kavos,
tačiau dievina kofeiną; yra apsėsta muzikinio teatro spektaklių; visą laiką
norėjusi „pakeliauti“ po kosmosą; o vonioje ji skaito S. Kingą ir vis dar laukia audiencijos pas Popiežių! Kartą ji pietavo su Ray‘jumi Brabury ir buvo
taip susijaudinusi, kad negalėjo ištarti nei žodžio, o dar ir apsipylė ašaromis!
O žinote kokią pravardę ji turėjo mokykloje? Ji buvo tiesiog „varlė“!
Per metus yra išleidžiama po
vieną jos knygą, tačiau tai nereiškia, kad ji per metus parašo po knygą. Be to –
jos knygos nėra leidžiamos pagal jų parašymo eiliškumą.
Jai visai nepatinka Johnny
Depp‘as, filmavęsis pagal jos romaną kurtame filme „Šokoladas“; J. Harris
prisimena, kaip labai nejaukiai pasijuto, kai J. Depp‘as jai pasakė tai žinąs :)
Jos hobiai tiesiog neeiliniai:
vagiliauti, prašinėti, dykinėti, ką nors brązginti, vilioti dvasininkus, bei
tiesiog ardyti nusistovėjusias sistemas. Taip pat jai patinka gluminti,
maištauti, kerėti. Tik tokia spalvinga asmenybė ir gali taip užburiančiai
sudėlioti savo romanų herojų gyvenimus!
Šokoladinės mintys:
