Ar baisūs dalykai, įvilkti į gražius žodžius nuo to tampa geresni?

Snieguolės 
A.D. Miller. - Vilnius : Metodika, 2012. 

Autorius, dirbęs užsienio korespondentu Rusijoje, šią knygą apibūdina kaip „moralinis trileris“. Tai  - moralinio degradavimo istorija. Kai žinai, kad esi traukiamas į nusikalstamą veiklą, tačiau vis randi kuom pasiteisinti ar nerandi laiko, noro analizuoti kaip to atsisakyti. Tiesiog – priimtinas būdas plaukti pasroviui, priimant tai, kaip šiokį tokį patogumą.

Kažkas vyksta… vyksta.. vyksta…. Jauti, kad tas kažkas – negeras, nelegalus, bet natūralus Rusijoje. Žinai tai, nes tarp to viso nuobodaus vyksmo lyg deimančiukai šaltame sniege suspindi „nacionaliniai Rusijos ypatumai“, kurie kartais sukrečia, kartais – sukelia šypsnį. Nors daugiausia – sukrečia: savo taikliu tiesumu, kuris šiaip, žmogiškąja prasme turėtų žeisti, tačiau visgi suvoki, jog šiuolaikiniame pasaulyje, o tuo labiau – aprašomojoje Rusijoje – tai natūralus gyvenimo būdas ir natūralios išgyvenimo pamokos. Tiesiog – prisitaikai, nes kito kelio nėra… Arba – bėgi į salas, kurortus, ir pamiršti savo kilmę… O tai – argi įmanoma?

Persiskaitė knyga ir nieko ypatingo neįvyko. Tik tie Rusų gyvenimo perliukai, kurie tikrai pelenais sužiba, pakelia skaitymo nuotaiką, ar suteikė energijos ją toliau skaityti. Ir taip lygioj vietoj išsivysto apgaulė, kurią suvoki, tačiau norėjosi bent jau atomazgos kažkokios „uch“, tačiau – viskas ištirpo kaip aprašomas sniegas, kaip kaustantį šaltį pakeitė vasaros tvankuma, ir atrodo viskas savaime vyksta, viskas taip, kaip ir turi pasaulis suktis. Tik tiek, kad sužinai „tikrąją“ sniego reikšmę Rusijoje … 

Rusijos "ypatumai":

Kartais viskas atrodydavo nešvaru, tarsi teisėtas pinigų plovimas. 

 

Valkatos ant suoliukų gulėjo pabarstyti sniegu, tarsi druska paskaninta mėsa ant mėsininko stalo.

 

Dauguma turėjo savotišką automatišką tautinį išdidumą, nors patys tik ir siekė nešdintis iš ten po velnių ir patraukti į Los Andželą arba Žydrąją Pakrantę. 

 

Dar neišrastas dokumentas, kurio Rusijoje negalėtum nupirkti. 

 

Toks oras Maskvoje verčia norėti, kad dangus imtų ir baigtų savo darbą, kaip mirčiai pasmerktas kalinys nekantraudamas žvelgia į giljotinos ašmenis.

 

Pinigai Maskvoje turėjo savus ypatingus įpročius. Pinigai žinojo, kad bet kurią akimirką kas nors Kremliuje gali nuspręsti juos atsiimti. Jie nesiilsėjo gerdami kavą arba vaikštinėdami su triračiais vaikų vežimėliais Haid parke, kaip daro pinigai Londone. Maskvos pinigai emigravo į Kaimanų salas, vilas Kep Fera arba bet kur kitur, kur rastų šiltus namus ir nesulauktų klausimų. Dar pinigai kuo pastebimiau susidegindavo, srūdavo į šampanu pripildytas sūkurines vonias ir skraidydavo asmeniniais sraigtasparniais. Pinigams ypač patikdavo aukščiausios klasės automobilių salonai Kutuzovo prospekte, pakeliui į karo muziejų ir Pergalės parką…

 

Mes jautėmės tik vargšai. Ir sušalę. Žmonės kartojo: laisvės valgyti negalime.

 

Mes vienas kitą išnaudojome. Kitaip tariant, buvome draugai.

 

Turi pamiršti moralumą, kitaip tau galas.

 

Nusikaltimai, verslas, politika, šnipinėjimas – įprasta rusiška karuselė.

 

Avėjo septynių su puse centimetrų aukščio kulnus, kuriuos apsiavė po pamainos, ir su kuriais kažkaip sugebėjo eiti sniegu kaip Jėzus vandeniu. Jos žiemos sukibimas buvo tobulas.

 

Universalūs kvepalai – skirti kvėpintis arba gerti.

 

Rusai padarys tai, kas neįmanoma: tai, ko, tavo nuomone, negali padaryti, tai, apie ką net nepamanei. Jie padegs Maskvą artinantis prancūzams arba nuodys vienas kitą užsienio miestuose. Jie padarys, o paskui elgsis tarsi nieko nebūtų nutikę. O jei pakankamai ilgai gyvensi Rusijoje, elgsiesi taip pat.  

 

Savižudybė. Valdytojas nusišovė į galvą – du kartus.

 

[Maskvoje yra vyno butelių, kainuojančių daugiau nei žmogus]

 

Rusiškas tostas – kitokio gyvenimo svajonė skysčio pavidalu.

 

 

 

 

„Sutvarkyta“ 2012-ųjų kasdienybė arba: su šypsena iš virtuvės

Smulkutė besišypsanti šviesiaplaukė tamsiaakė.... Pleputė, geros nuotaikos nešiotoja ir užkrėtėja... Ir daug visokių kitų epitetų – pačių pačiausių – galima priskirti šiai kulinarei – autorei – rašytojai... Susitikimas knygyne, bei antrojo kalendoriaus pristatymas paliko malonius ir tik teigiamus įspūdžius.

Tiesiog šnekanti, be surepetuotų „pastraipų“, „įžangų“ ar skambių frazių... Berianti žodžius lyg prieskonius į sriubą. Tyliai, ramiai pasakojanti lyg susirinkusiems pažįstamiems. Ar pažįstu Beata? Ne. Bet ir – taip, aš ją žinau: iš knygų, iš televizijos laidų, dar atsimenu iš anksčiau, kai televizijoje „vaidendavosi“ (gerąja prasme)... Ir džiaugiuosi, kad nedingo, kad vėl atsirado; kad yra kupina energijos daryti, veikti, gaminti ir savo patirtį ir patyrimus virtuvėje, beigi – gyvenime, žavingai perduoti kitiems.

Jos nuoširdumas – tiesiog pakeri. Kartais bepasakojant ji nutyla, lyg gaudydama kokią mintį ar prisiminimą, o gal kokią „fix“ „idėją“ netikėtai užklupusią, stengiasi „nepaleisti vėjais“...

Tarp į susitikimą atskubėjusiųjų klausinėtojų nebuvo daug ir nebuvo labai aktyvių. Tačiau paklausta Beata dažniausiai atsakė „tiesiai – per aplinkui“, bet klausimo esmės nepamiršdavo – atsakymas būdavo paslėptas lyg puraus keksiuko vidurėlyje – pačiam skonio receptorių sudirginimui; šiuo atveju – smalsumui patenkinti tekdavo palaukt „įžanginių“ istorijų.

Beatos patiekalų pateikimas atspindi jos prigimtį: ji negali atskleisti recepto nepagrąžindama jo savais „gyvenimiškais“ „receptais“... Kiekvienam jos patiekalui svorį ir vertę suteikia jo atsiradimo, gimimo, ragavimo aplinkybės, jo tinkamumo vartoti ar dovanoti nusakymas gražiomis preliudijomis.

Nesulaukusi kitų metų jau išžiūrinėjau, ištyrinėjau, pastabomis bent kiek pamarginau naująjį kalendorių... Neišvėriau tiesiog laukti sausio.... O štai dar tolimojo 2012-ųjų gruodžio neįprastasis tortas jau mintyse ant šiųmetinio Kalėdų stalo...

Ir netik receptų saviems pietums radau, bet ir Beatos „„skanaus“ gyvenimo perliukais“ pasimaloninau kelis savo vakarus. Ir ateičiai jų savo mintyse „prismaigsčiau“ J

„Bekeliaujant“ per dar neatėjusių metų mėnesius, sužinojau kur slypi Beatos laimė: visai ne saldainiuose ir ne gėlių puokštėse! Bei kad „niekas taip gerai neveikia sielos ir nesugrąžina vidinės ramybės, kaip sutvarkytos spintos ir išplautos grindys“ – pirmyn su šypsena „kuoptis“ ir tvarkyti sielos „reikalų“ J  Ar pomidorai verti pagarbos? Yra kai kas, specialiai sukurtas, jiems pagerbti! Jei ketinate imtis kokios seniai išsvajotos naujos veiklos – prisijunkite prie Beatos ir veikime kartu rugsėjį – juk kartu pradėjus ir einasi smagiau, ir kliūtys įveikiamos lengviau.... Be to, Beatos kalendorius turi ir pasiūlymų kuom išvaryti nekviestai užklupusį liūdesį lapkritį, bei ką daryti, kad gyvenimas iš karto pagerėtų. O jei turit „slaptą“ svajonę patekti pas Beatą į svečius ar būti pakviesti pietums – greičiausiai to tikėtis galite spalį! Štai jums ir metų prognozė J