Sunki, slegianti, ap(pa)kvaišusi, šokiruojanti, nuodėminga, chaotiška, apsirijusi vaistais bei atsiduodanti degėsiais knyga išverčia nematomus monstrus tiesiai prieš skaitytoją ant skaitomų puslapių. Pasiteisina perspėjimas, jog pasakojimas šokinės, nuoseklumą teks „gaudyti“ ir rankiotis pačiam skaitytojui. Gal reiktų dar ir perspėjimo dėl galimo šalutinio knygos poveikio smegenims, mintims, požiūriui ar šiaip – perspėjimo jautrių minčių skaitytojams... Tiesiog – išankstinio paruošimo galimam šokui suvokus savuosius slepiamus monstrus, ar „mandagiai“, „patogiai“ nepastebimus šalia esančiuosius...
Baisios, nemalonios ir bjaurios žaizdos čia pateikiamos su pasimėgavimu, pasididžiavimu skaitytojui. Ir nors pagrindinio „veikėjo“ dalią čia demonstruoja subjaurotas, negyjantis ir galiausiai - negydomas veidas, žaizdos čia ne vien išorinės. „Kai nerandame, ko nekęsti, imame nekęsti savęs.“
Kai turime viską, ko norėjome ir netgi dar daugiau – pradedame išsidirbinėti sugalvodami vis drastiškesnių gyvenimo patirčių; su pasimėgavimu imame žaisti žmogiškosiomis galimybėmis, bandome save mazochistų kailyje. „Troškau išbandyti save, pažiūrėti, ar susitvarkysiu. Troškau išsprogdinti savo komforto ribas.“ Tik kad sprogdinamės iš vidaus: sprogdiname savo fizinį kūną, siekdami, kad sprogimo banga pasiektų ir sudrebintų sielos pamatus.
