2011-06-14

Už auksinių grotų. Aš gimiau hareme / Choga Regina Egbeme


Mano mažas pasaulis, suramstytas iš baimių ir skausmo, kurį viltimis ir maldomis bandžiau išsaugoti nuo sugriuvimo, [...] subyrėjo į šipulius
...   ...   ...  
Keturiasdešimties su viršum metų nelaiminga, ištekėjusi, bet besijaučianti vieniša, moteris vyksta su vyru į Afriką. Ir ten netikėtai atranda savo gyvenimą, savo laimę ir.... saugumą. Knygoje aprašomas „saugumas“ man niekaip neįsivaizduojamas ir nesuvokiamas: (ar) saugu tapti 33-iąja žmona šeimynoje, kurioje tavo išrinktasis išlaiko 48 žmonas ir 76 vaikus? Kokių „galių“ (kitaip niekaip negaliu rasti paaiškinimo) turi tūrėti vyras, kad pavergtų europietę moterį, kad pavergtų taip, jog ji sutiktų gyventi hareme, dalintis (tiesiogine prasme) savo vyru, savo gyvenimu su kitomis žmonomis (kurių čia visa „armija“), susitaikyti su daugpatyste, kuri paprastai europiečių šeimose yra netoleruojama... Arba kitas klausimas – koks tada turėjo būti jos gyvenimas su savo vokiečiu vyru, kad ryžtumeis „panirti“ į tokį tolimą, sunkiai įsivaizduojamą, visiškai skirtingą gyvenimą? Ir kokį gyvenimą savo vaikams nulemia tokios mamos, kurios savo noru patekusios į haremą, gimdo vaikus, kur „nenaudinga“ dukra turi begalybę „sesių“, kai nemato savo tėčio mėnesiais, nes „tėtušis buvo visiems, bet nė vienam grynai asmeniškai. Jo gyvenimas buvo per didelis mūsų asmeninėms problemoms“, o mamas turi kelias? „Aš visada maniau, kad visos šeimos yra tokios didelės kaip mūsų. Kartais mūsų būdavo daugiau kaip šimtas. Be to, aš buvau įsitikinusi, kad kiekvienas vaikas turi po dvidešimt motinų - arba bent moterų, į kurias galėtų kreiptis „Mama". Ir kad kiekviena iš tų mamų rūpinasi visais vaikais.“
Čia gyvenančiosioms moterims haremas atstoja taikos tvirtovę, kur žmogaus rūpesčiams nėra vietos.
Svarbiausias bei didžiausias haremo gyventojų pliusas, kad „čia niekas nežinojo, ką reiškia vienatvė, čia vyravo tarpusavio pagalba ir supratimas. [...] Jauki haremo, kuriame aš gimiau, atmosfera ir harmoninga jo bendruomenė labai priklausė nuo mano tėvo asmenybės ir didžia dalimi nuo abiejų pirmųjų jo žmonų. Tėtušis Davidas visada kreipė dėmesį į tai, kad su kiekviena jo queens - karalienių, taip jis vadindavo savo žmonas - būtų elgiamasi vienodai.“
Nežinau, kaip įmanoma su beveik 50-čia savo žmonų, savo išrinktųjų, mylimųjų, geidžiamųjų ir taip norisi pasakyt „vienintelių“, elgtis vienodai... Bet, matyt (o ir ačiū Dievui), to ir nesuprasiu...
Haremo žmonos vykdo tam tikrą jų vyro sumanytą gyvenimiškąjį tikslą – gimdo jam vaikus, kurie savo ruožtu turėjo didinti šią šeimą ir pasaulyje skleisti tėtušio Davido mintis. Sūnūs turi prisidėti prie to, kad būtų platinama tėvo krikščionybės interpretacija.
O be to, tarpusavio supratimas ir pagalba tarp žmonų labiausia čia „kvepia“ konkurencija. O kaip gi kitaip patekti pas savo išrinktąjį-vienintelį, jei visos kitos tavo vyro žmonos ( J ) atrodo visiškai kaip tu, tiesiog – kaip dvynės (tiksliau kaip daugiau nei dvidešimt dvynių...) – nes apranga, išvaizda, elgsena visoms privaloma vienoda, tad tenka gerokai „padirbėti“ norint atkreipti į save dėmesį ir kaip nors „apeiti“ taisykles, t. y. pagreitinti savo lankymosi pas teisėtą vyrą eilę...
Hareme galiojo ir daugiau taisyklių, kurios buvimą moterimi aiškina kaip paklusnumą, savų interesų atsisakymą ir vaikų (aišku - berniukų, mergaitės nei vertinamos, nei reikalingos) gimdymą. Apie moterų teises nėra nei kalbos. Mergaitės likimą nusprendžia tėvas savo nuožiūra, jokio pasirinkimo, jokių galimybių pareikšti savo požiūrį, nuomonę, tuo labiau išsakyti savo pageidavimus. Ir dažniausiai šis „saugus“ gyvenimas tarp didelės šeimynos, už grotuotų namo langų, visiškai sužeidžia mergaitės gyvenimą ją per prievartą ištekinant...
Kad ir kur tai bebūtų, tačiau namai yra ten, kur gimei ir užaugai. Ta aplinka, kurioje esi įpratęs, žmonės, su kuriais esi susigyvenęs, kuriuos pažįsti nuo kūdikystės, kuriais rūpiniesi, bei kuriems tu rūpi. Haremas šiame romane - „viena didelė šeima“, kur visi (tiksliau – visos) gyvena savo noru! Tas „savo noru“ tai labiau dėl to, jog čia gimusios, užaugusios mergaitės neįsivaizduoja, jog už šių haremo sienų egzistuoja kitas pasaulis, kitoks gyvenimas, neįsivaizduojama, jog moteris gali būti nepriklausoma, gali būti savo gyvenimo šeimininke.
Tarp aukštų sienų buvo mūsų pasaulis. Tuomet to pasaulio man visiškai pakako.[...] Perbėgti į kitą pusę ir pažiūrėti, kas ten galėtų būti, aš niekada nenorėjau..“
Tai tiesiog įprastas gyvenimas (gal kiek mažesniame plote - tiek, kiek apima haremo namai, kurie įvardijami „pasauliu“), kai nėra reikalo domėtis aplinka, o ypač tuo, kas dedas „kitame“ pasaulyje; o be to, praeina nemažai suaugusiojo gyvenimo, kol šis sužino, jog apskritai egzistuoja „kitas“ gyvenimas už haremo sienų.
Kad mūsų kambarių langai buvo su grotomis, man atrodė savaime suprantamas dalykas“.
Haremo gyventojoms buvo įdiegta, jog „už sienos mieste viešpatauja egoizmas, gadinąs žmonėms gyvenimus“, nuo ko jos turi saugotis. Ir per laiką čia gyvenusios moterys ėmė tiesiog bijoti „ano“ gyvenimo. „Turėjo praeiti daug laiko, kol aš sužinojau, kad tikrasis pasaulis - ne toks. Mano tėvas buvo mums sukūręs iliuzinį pasaulį, bet šis mūsų rojus, deja, kaipmat sudužo už aukštų baltų sienų“ ...
Aš žinojau: moteris gali daugiau - ne vien paklusti“.... Štai apie ką šis pasakojimas...
Apie gimusią, vaikystę ir jaunystę hareme praleidusią Chogą Reginą. Apie jos mamos konfliktą su pačia savimi – ar būti tokiai, kokios iš tavęs reikalaujama, t. y. stebėti iš šalies savo dukters nelaimingą ir dar labiau griaunamą gyvenimą ar sulaužyti haremo įstatymus, pasipriešinti tvarkai, tradicijai, kai žinai, jog tai – nebus nei lengva, nei garantuotai sėkminga.


1 komentaras:

  1. Verta paskaityti :) sia knyga as turiu ir jau ne pirma karta skaitau, nes tikrai gera, verta demesio knyga ;)

    AtsakytiPanaikinti

papasakok ką manai...