Laimė. Paprasta kaip stiklinė šokolado...

Šokoladas / Joanne Harris [2012 Knygų iššūkis]

 

Tiek svajojau, tiek seilę varvinau dėl šios knygos… o pasirodo – per daug tikėjausi.

Vis neapleido jausmas, ar tik aš čia nežaidžiu žaidimo „rask 10 skirtumų“  nuo anksčiau skaitytos ir taip patikusios, taip skaniai susivalgiusios knygos „Ledinukų bateliai“.  Visgi tikėjausi kažko dar stipresnio, skanesnio,  ir nesitikėjau, kad tai tebus tas pats šokoladas, tik įvyniotas į kitą pavadinimą… . Gal gi tikrai neįmanoma pakartoti pirminio įspūdžio? O gaila…

Kaip pati autorė yra teigusi apie šią knygą – tai „pieniškas šokoladas‘, o  „lediniai bateliai“ buvo netgi 70-ties procentų, matyt, šis procentų skirtumas ir paveikė skaitymo malonumą.

Visgi knyga nėra neįdomi! Veiksmas vyksta pakankamai lėtai, tvarkingai, apskaičiuotai, apgaubtas įvairių šokoladinių gėrybių kvapais, skanumynų grožiais, kurių net nematant užsinori ir pavydi veikėjų liežuviams pojūčių. Man pasirodė, kad autorė turi talentą bet kokią situaciją prilyginti maisto ragavimui :)

Knygoje dvelkia tas pats neramus vėjas, kyla ta pati kažko artėjančio nuojauta, kažko laukimas, paslaptingas tamsusis vyras kelia neaiškią baimę. Susipina neįprasta draugystė. Taip pat nuostabus mamos ir josios „svetimšalės“ mažosios dukters ryšys. Kartojasi ir raudonas akcentas – nuo raudonų batelių čia jie „persikraustė“ į besiplaikstantį raudoną sijoną.

Nuostabiai subtiliai atskleistas ir pagrindinės veikėjos, vietos pasaulyje, ir, matyt, savo gyvenime nerandančios, gebėjimas žmones paveikti per jų skonių receptorius: ji tiesiog puikiai nujaučia jų silpnybes, akimirksniu suvokia kokio skonio šokoladą, su kokiais prieskoniais jiems pasiūlyt, kad suminkštint, pradžiugint ar pavergt širdis, nuvyti liūdesį ar sustiprinti valią, padėti apsispręsti. O dar tie nuostabūs, aplinkinius gluminantys, bet tuo tik dar labiau viliojantys šokoladinių gėrybių pavadinimai! Tarp nuolatinio šokolado formavimo, gaminimo, įsiterpusi naujų narių įsiliejimo į seną bendruomenę problema. Naujai atvykusi moteris su vaiku – tiesiog nėra priimama į saviškių tarpą. Paprasčiausia dėl to, jog ji nusižengia jų susikurtoms gyvenimo taisyklėms, „peržengia jų nubrėžtą liniją“, yra ne tokia kaip jie, drįsta tūrėti ir reikšti savo kitonišką požiūrį į pasaulį, yra ryški ir matoma, netgi - drįsta  neit į bažnyčią!

Ryškus „kiaulės“ tūnojimo kiekviename žmoguje vaizdavimas: net ir kunigo siela, pasirodo neišvengiamai yra aptaškyta „kiaulės purvais“. O tai, kad nesilankai bažnyčioje – nereiškia, jog savo sieloje nesi pasistatęs savosios, kurioje tyliai kalbiesi su savo Dievu, kurioje sugebi išlaikyti tikėjimą ir viltį ateitimi, kurioje semiesi stiprybės, kurioje taip pat skamba varpai,

Besidomėdama šokoladine autore, aptikau įrašą, kuriame  J. Harris atskleidžia savo 101-ą tiesą: pasirodo, ji nėra tokia didelė šokolado mėgėja, kokia jos romanų skaitytojams galėtų pasirodyti :) Ji yra prisidėjusi prie dviejų kulinarių knygų parašymo. Autorė, nemėgsta kavos, tačiau dievina kofeiną; yra apsėsta muzikinio teatro spektaklių; visą laiką norėjusi „pakeliauti“ po kosmosą; o vonioje ji skaito S. Kingą ir vis dar laukia audiencijos pas Popiežių! Kartą ji pietavo su Ray‘jumi Brabury ir buvo taip susijaudinusi, kad negalėjo ištarti nei žodžio, o dar ir apsipylė ašaromis! O žinote kokią pravardę ji turėjo mokykloje? Ji buvo tiesiog „varlė“!

Per metus yra išleidžiama po vieną jos knygą, tačiau tai nereiškia, kad ji per metus parašo po knygą. Be to – jos knygos nėra leidžiamos pagal jų parašymo eiliškumą.

Jai visai nepatinka Johnny Depp‘as, filmavęsis pagal jos romaną kurtame filme „Šokoladas“; J. Harris prisimena, kaip labai nejaukiai pasijuto, kai J. Depp‘as jai pasakė tai žinąs :)

Jos hobiai tiesiog neeiliniai: vagiliauti, prašinėti, dykinėti, ką nors brązginti, vilioti dvasininkus, bei tiesiog ardyti nusistovėjusias sistemas. Taip pat jai patinka gluminti, maištauti, kerėti. Tik tokia spalvinga asmenybė ir gali taip užburiančiai sudėlioti savo romanų herojų gyvenimus!

 Šokoladinės mintys:

Kai ant pirštų galų ištipena vaikystė, gėlėje prie karsto numiršta bitė.... Mažmožių Dievas / Arundhati Roy

    [2012 Knygų iššūkis] 

    Absoliutaus susikaupimo, atsiribojimo nuo aplinkos, nuo buitinių minčių reikalaujanti, ketverius metus rašyta knyga. Skaitant jokio poilsio, jokio atokvėpio ar „paskraidymo padebesiais“. Taip pat, kaip ir autorei berašant (autorė neperrašinėjo savo minčių: pirmasis knygos variantas buvo vienintelis ir paskutinis), taip ir beskaitant reikia susitelkimo, o po jo – ir tam tikro atsipalaidavimo. Įkyriai zyziantis televizorius vietoj „fono“ - niekaip nepadeda protui sekti paskui akis, dėliojančias iš žodžių sakinius….
  

   Neretai teko ir pakartotinai grįžti atgal pastraipą ar net kelias, tam, kad atsekčiau susipainiojusios ar iš kažkur atklydusios „nelimpančios“ istorijos, tiksliau – minties, giją… 

Lėtai. 

       Beveik skiemenuojant (mintyse prasmę).

                 Grįžti atgal. 

                            Vėl… Iš naujo…. 

                                   „Mažmožiai“, bet sunkiai įveikiami… Gal pritrūko vidinio gebėjimo suprasti žodžiais nusakomą indišką mimiką, rankų judesiais perduodamą istoriją.
     Atskiri sakiniai. Kartais tokie trumpi. Tik vienas žodis. Bet taip taikliai pataikantis „tėkšti“ tiesą į akis (ne visuomet labai „švarią“, pageidaujamą ar gražią).

     Čia viskas turi savo vietą. Sakiniai taip pat yra ten, kur ir turi būti. Ir niekur kitur. Čia viskas pastebima. Laiku ir savoje vietoje. Netgi „nepatiklaus driežo mirktelėjimas“ nelieka nepastebėtas. O šaltos peteliškės kojytės amžiams palieka antspaudus širdyje….

     Jau nuo pat pradžių yra neslepiama, kad einama link kažko baisaus, nemielo ir nemalonaus… Ir tas laukimas, ta nuojauta lydi per visą knygą. Netektis, Siaubas ateina neįprasta forma, neįprastais žodžių junginiais: pamažu išmokstama „blizgančios laumžirgių kalbos“.

     Knyga skaitosi taip, lyg dar tik mokinčiausi kalbėti, suvokti, dėlioti mintis. Lyg staiga būtų pasibaigę visi žodžiai pasaulyje. Ir nebegaliu suprasti ką derėtų veikti su knyga, su joje įrašytais gyvenimais. Lyg tam, kad suprasčiau reiktų skaityti dar kartą. O gal ir dar vieną. O gal – susidėlioti galvoje mintinai išmoktus sakinius. Tol, kol jie patys suras sau tinkamas vietas.

     Keista knyga: nuo pradžioje visiškai nepatikusios, lėtai, per lėtai srovenančios; iki užvertus paskutinį lapą, pragraužusios manyje skylę ir jau su triukšmingu kriokliu užliejančios visas mintis…
Matyt, manieji Mažmožiai surado savo vietas pasaulyje… 

Limpančios mintys:

Mano geriausios draugės dukra / Dorothy Koomson

„Geriausia, ką galėjau – pasiskaityti, kaip padėti vaikams apsiprasti su mirtimi, bet apsiskaitymas ne tas pat, kas patirtis, o aš jos neturėjau. Nė viename straipsnyje neaiškinama, ką daryti ūmių prisiminimų akimirkomis. Kai linksminiesi užsimiršusi, kad mamos, geriausios draugės, jau nebėra. Nė viename iš jų nepatariama, kaip suderinti dvejopas emocijas – kaltę ir apmaudą. Kaltę, kad minutei užmiršai įvykusį siaubingą dalyką ir mažumėlę pasidžiaugei, ir apmaudą, kad mylimas žmogus tave paliko. Dar didesnę kaltę, kad jauti tą apmaudą. Ir dar didesnį apmaudą dėl tos kaltės. Spiralė, kurios aš niekaip negalėjau išnarplioti, tarsi klampočiau kelio purvynu – žinai kad kelias yra, bet niekur taip ir nepasistumi. Apie šituos jausmus galėjau galvoti kiek panorėjusi, bet man trūko žodžių nupasakoti juos Tiganai. Nežinojau, kaip jai paaiškinti, kad šitie jausmai- normalūs, kad ji gali jausti ir pyktį, ir liūdesį, ir sumišimą, ir nuoskaudą. Ir kad, nepaisant mus supančio skausmo, liūdėti dvidešimt keturias valandas per parą nėra būtinybės, galima ir pasijuokti.“

Meilės trikampis čia įgauna kitą „kampą“, kiek kitokią išraišką, kitokį požiūrį. Ar tikrai tai – trikampis – sprendžiama per visus knygos puslapius, sprendžiama, diskutuojama ir bandoma atleisti, priimti, susitaikyti... O situaciją sunkina tai, jog maža, miela gyvybinga ir nuostabiai graži mergytė gimsta po vienos nakties – berods nereikšmingo nuotykio su geriausios draugės sužadėtiniu... Tačiau apie šios mergytės „kilmę“ težino tik pati mama, šios paslapties neišduoda nei draugei, nei vaikelio tėčiui. Apipina tai pasakojimais apie „kažką, kažkur“ irgi nereikšmingą. Nei vienam iš jų toji naktis nebuvo ypatinga, nebuvo kupina jausmų, tiesiog akimirkos aistra ir nusivylimo, nevilties vakaras, bandant pasislėpt nuo per sunkių minčių, ar tiesiog susiklosčius aplinkybėms, suvedusioms juos į vieną naktį.