"Staiga mane apėmė pyktis.
- Ko tu nori? - nervingai paklausiau.
Jis nieko neatsakė ir tai mane dar labiau supykdė. Tad neatlyžau:
- Aš tik stengiuosi kaip galėdama pagerinti mūsų gyvenimą. Jei turi tinkamesnių idėjų ar planų - prašau siūlyti. Tikiuosi, sugalvosi, kaip pačiam pralinksmėti, nes aš, nuoširdžiai sakau, nebegaliu ištverti tavo liūdnumo. Iš tikrųjų nebegaliu.
Tada jis atsimerkė.
- Aš tik noriu kavinuko, - pasakė mano mylimasis netikėtai aistringai.
- Kaip suprasti - kavinuko?
- Aš tik noriu būti namuose, gyventi saugiai vienoje vietoje su tavimi. Noriu rutinos. Turėti savo kavinuką. Noriu pabusti kiekvieną rytą tuo pačiu laiku ir pagaminti mudviem pusryčius savuose namuose, išvirti kavos savame kavinuke."
Noriu kavinuko.
Noriu dviejų tūkstančių pokalbių, praleistų prie šio kavinuko.
Noriu rūpintis nuosavu kavinuku.
Noriu puoselėti jį, nuvalyti nuo dulkių, nuplaut nuo aplinkos poveikio, noriu nušveist ji iki sielos žvilgėjimo...
Noriu berti į jį atidžiai atrinktas kruopeles pasitikėjimo, meilės ir pagarbos...
Noriu supilti vandens laisvę, sujungiančią į nuostabią ir nepakartojamą visumą tas kruopeles.
Noriu kas rytą, kasdieną, kas vakarą turėti galimybę nuostabioms akimirkoms prie savo kavinuko.
Su savo žmogumi.
