Nė vienas iš mūsų neįstengia ištverti per daug realybės

Nė vienas iš mūsų neįstengia ištverti 

per daug realybės.

Nekaltas kraujas (Byla Nr. 007) / P.D. James
Vilnius : Alma littera, 2003. - 348p.

„Nekaltas kraujas“ - psichologinis detektyvinis romanas. Man pasirodė - toks lengvas ir lėtas. Ir jei imčiau kaip pagrindą, kad tai - detektyvas, tai toks nekaltas; o štai kraujas, giminės ryšio prasme - štai jis tikrai kaltas.

Kelios linijos susipina į vieną, kur visi šalutiniai keliai susikerta nepatogioje ir nejaukioje sankryžoje. Puslapiuose lyg netyčia, lyg tarp kitko pateikiamos paslaptys, apibūdinamos kaip "nereikalingos naujienos". Nenagrinėjant, be pompastikos, tyliai, ramiai… O jų - ne viena. 
"Ji nepridūrė: „Ravenoje mudu sugulėme“. Įdomu, kaip jis būtų žiūrėjęs, ką būtų sakęs, jei į jo pasitikėjimą būtų atsakiusi šiomis nereikalingomis naujienomis. Ką gi iš tikrųjų galėjo reikšti toji švelni, meili, nuostabiai natūrali sueitis? Patenkintas smalsumas, sėkmingai išlaikytas egzaminas, ceremoningai nuo kelio pašalinta kliūtis, kad juodu vėl galėtų vaidinti tėvą ir dukterį, susijaudinimas dėl incesto, legalaus ir neužkraunančio kaltės naštos, didesnės už tą, kuri juos jau slėgė". (p.347)

Filipa Palfri - įvaikinta. Jos gyvenimas įtėvių šeimoje man neatrodė laime apgaubtas. Jau nuo pat romano pradžios pateikiama, jog mergaitei suteikiamas tik išorinis dėmesys, t.y. išsilavinimas, puikus gyvenamas būstas, o jausmai, meilė - tik nereikalingas balastas, kurio ir buvo atsisakyta. Auginama šaltai emocijų prasme, mergaitė tampa lyg užsigrūdinusi visoms ją ketinančioms aplankyti negandoms:
„Ištvėrusi pirmuosius septynerius savo gyvenimo metus, pakels ir tai. Ir galų gale, ji nori tapti rašytoja. Kažkas yra pasakęs, kad menininkas nuo pat gimimo turi be perstojo kentėti ir nepalūžti. Ji nepalūš. Kiti palūš, bet ne ji. Šią atšiaurią širdį patikimiau už spygliuotą vielą visada saugos kūnas ir skarmalai.“ (p.312)

Filipa sužino apie savo tikrąją mamą ir nusprendžia ją pažinti geriau. Puikiausia proga pažinčiai - kartu pagyventi kai tik jos mama bus paleista iš kalėjimo. Už nužudymą. Jaunos mergaitės nužudymą. Nužudytos tam, kad tai vargšelei nereiktų skųstis savo sugadintu, išniekintu gyvenimu, nes jos vyras, kuris kalėjime mirė, ją išprievartavo.
„ - Jis nenorėjo jos skriausti.
- Tikrai? Tai ko jis norėjo?
- Pasišnekėti, gal. Pabučiuoti. Pamyluoti. Aš nežinau. Bet jis tikrai neketino jos išprievartauti. Jis buvo švelnus, drovus, silpnas. Manau, kad kaip tik todėl jį traukė vaikai. Maniau, kad būdama stipri galiu jam padėti. Bet jis nenorėjo jėgos. Jis neįstengė jos nugalėti. Jį traukė vaikiškumas, pažeidžiamumas. Žinai, jis nesukėlė jai skausmo, fizinio skausmo. Techniškai tai buvo išprievartavimas, bet jis nebuvo žiaurus. Manau, kad jei nebūčiau jos nužudžiusi, ji ir jos tėvai vėliau būtų galėję priekaištauti, kad jos sugriovė jau gyvenimą, kaltinti jį dėl to, kad ji negalės būti laiminga ištekėjusi. […] Nepalikau jai gyvenimo, kuris būtų buvęs sugadintas. Aš jam neatleidžiu, bet tu neturėtum įsivaizduoti visko blogiau, negu buvo iš tikrųjų.“ (p. 95-96)

"-Tu supranti, ką aš padariau ir kodėl buvai įvaikinta?
-Nesuprantu, bet žinau. Mano tėvas išprievartavo mergaitę, o tu ją nužudei." (p.90)

Tačiau dukrai tai ne kliūtis ieškoti savęs susipažįstant, susidraugaujant su savo tikrąją, biologine mama, bei iš naujo sukuriant tarpusavio santykius.
„Jos jausmai svyravo tarp susijaudinimo ir supratimo. Tai buvo euforija, kuri nepasidavė raminama proto. Tikriausiai tai yra pasitenkinimas. Pagaliau žinau, kas esu. Jau žinau blogiausia, sužinosiu ir geriausia.“ (p. 92)

Besirutuliojant įvykiams vis labiau atrodo, jog viskas šios mergaitės gyvenime apgaubta netiesos: ir įvaikinimas, ir tikrųjų tėvų gyvenimas, ir mamos išpažintis, …
"Ar tai, ką padariau tau, sunkiau atleisti nei tai, ką padariau tam vaikui?" - kartais vienas paprastutis klausimas atskleidžia visą mūsų požiūrį į gyvenimą!

Viena romano linija - Filipos ir jos įtėvių; kita - Filipos tėvų trumpa gyvenimo atkarpa, kuri pateikiama kaip prievartautojo ir žudikės iš gailesčio aukai arba gailesčio savo pačios vyro, dėl ko ji ir pasmaugia mergaitę. Šis jos pasiteisinimas - žiaurus, beprotiškas ir nesuvokiamas.
Dar viena linija - tai nužudytosios tėvo pažadas savo žmonai atkeršyti už jų dukters nužudymą tuo pačiu - nužudyti žudikę. Štai čia ir detektyvas. Tik šio vargšo tėvo, kuris visomis išgalėmis stengiasi tapti žudiku, yra labiausiai gaila.
„Pagaliau grįžęs namo nuėjo į miegamąjį ir išbandė žudymo įrankius. Jis ilgai žiūrėjo į savo atspindį ilgame spintos veidrodyje.[…] Kažkas čia buvo ne taip, jis netgi atrodė graudokai. Drabužiai buvo kaip reikia ir peilis blykčiojo aštriais ašmenimis gana kraupiai; bet akys iš veidrodžio jo žvilgsnį pasitiko su tokiu švelniu, beveik skausmingu ryžtu, kad priminė ne budelio, o aukos akis.“

Nejauku suprasti, jog ir įgimta išorė šio tėvo nelepino, o dar likimas, suteikęs tiek skausmo niekaip nepagrąžina jo gyvenimo.
"Jei Julija būtų mirusi nuo ligos ar žuvusi avarijoje, dabar būtų galėjęs apie ją galvoti liūdnai. Bet iš dalies suprasdamas mirtį ir susitaikydamas su ja. O dabar dukters atminimas išniekintas pykčio, gašlumo sukelto siaubo ir neapykantos. Visus atsiminimus apie ją vaikystėje užgožė ir iškraipė siaubas ir žeminanti, baisi baigtis. Žudikė atėmė iš jo netgi įprastą duoklę, kurią visuomenė moka savo mirusiesiems. Jis tai retai prisimindavo, nes tai prisiminti buvo itin skaudu. Jei juos abu būtų pakorę, ar būtų tai išlaisvinę jo mintis, ar mirties baimę būtų perkėlę į aukštesnį lygmenį?" (p.262)

„Ji juokėsi. Julija buvo negyva, negyva Meivis, o ši moteris juokėsi. Skeisą sukrėtė ne pyktis, kurį jis būtų galėjęs iškęsti, bet siaubingas sielvartas. Julija pūva kape. Jos gyvenimas buvo užsmaugtas beveik nė neprasidėjęs. O ši moteris juokėsi visa gerkle vidury šviesios dienos. Jis jau neturėjo savo vaiko. O jos duktė gyva, sveika ir pribloškiamai graži lyg vampyrė, mintanti Julijos krauju. Jiedvi vaikštinėja sau laisvos. O jis sliūkina iš paskos tarytum valkataujantis šuo.“ (p. 261)

Būsimam žudikui labai praverčia kelios dar iš vaikystės jį lydinčios „smulkmenos“: šachmatai ir nusikaltimai - smulkios vagystės. Viskas jo galvoje yra suplanuota, o tai, ko trūksta iki plano įgyvendinimo - pamažu, apgalvotai, o kartais - atsitiktinai, susidėlioja į vietas. Ir netgi žmogžudystė, kuri turėtų būti viso šio detektyvo atomazga, susidėlioja savaime, tam tikra prasme - patogiai. Tačiau ar gali būti nuodėmė, žmogžudystė, jos planavimas būti patogi sąžinei?  

„Yra tiek gudrybių, tiek būdų, padedančių atsikratyti kaltės. Kada nors ir jūs rasite savąjį.“ (p.348)

Nekaltu krauju aplaistytos mintys:
Niekas taip neapsvaigina ego, kaip žinojimas, kad gali dovanoti džiaugsmą. Tai visų sėkmingų vedybų pagrindas. Kitas asmuo, žinoma, turi sugebėti priimti laimę, o šie sugebėjimai yra kur kas retesni, nei visi įsivaizduoja. (p. 304)

Tyrą vaiko pasaulį užgožusios suaugusiųjų piktžolės

Tyrą vaiko pasaulį užgožusios suaugusiųjų piktžolės 

Gėlių kalba / Vanessa Diffenbaugh.

 Vilnius: Alma littera, 2012.332 p.

 Gal ir tas, kuris pats augo netrokštamas, nemylimas, prie nieko neprisirišęs, 

- gal ir tas gali skleisti meilę kaip ir visi kiti. (320p.)

Gyvenimo piktžoles dar labiau brandino savo šaknis mažoje ir trapioje mergaitės širdyje, kai suaugusieji savo veiksmais tik dar labiau skatino nepasitikėjimą jais, bei kurstė nepasitikėjimą  ir abejojimą savimi...

Knyga apie besislepiančią nuo pasaulio Viktoriją, kuri savo gyvenimą praleido vaikų namuose. Kiek įtėvių gali turėti vienas vaikas? Įtėviai vienas po kito atsisako mergaitės. Mergaitė yra nesugyvenama, ne tokia kokios jie tikėjosi. „Sunkus“ vaikas  - taip apibūdinama Viktorija. O nuo ko ji tapo tokia -  niekas nesiaiškina, niekam neįdomu. Svarbu dar iki dešimties metų ją kam nors „iškišti“, t. y. surasti jai įtėvius, nes, jei jos niekas nepriims, tai ir jos socialinė darbuotoja bus tokia pati netikusi, kaip ir mergaitė. Tai – tik pareiga, tai tik gailestis, o ne meilė...

Dar nesulaukusi dešimties Viktorija jau žino ką padaryti, kaip elgtis, kad įtėviai jos atsisakytų. Atrodytų – visų globos namų vaikų svajonė turėtų būti persikelti į šeimą, į savus namus. Tačiau ši mergaitė to nenori. Ji visomis išgalėmis slepiasi nuo pasaulio, nuo dėmesio, nuo žmonių, o ypatingai – nuo prisilietimų: „Vaikystėje aš vemdavau nuo žmonių artumo: nuo prisilietimo arba grėsmės, kad kas prisilies. Užtekdavo, kad įtėviai palinkę virš manęs imtų grūsti neklusnias rankas į rankoves, kad mokytojos plėšdamos man nuo galvos kepurę pernelyg ilgai užlaikytų pirštus mano susivėlusiuose plaukuose, - ir pilve prasidėdavo nevaldomi spazmai.“ (188p.) Jau nuo pat mažumės jai tiesiog įdiegta, jog ji – nenorimas vaikas, nemylima, nepageidaujama. Tuo tikėdama taip ir subrandino save, tokia ir tapo. Tokia ji išorėje – kieta, šiurkšti, grubi, o viduje, kaip ir visos gyvos būtybės: trokšta šiltų jausmų, trokšta įsikniaubti kam į petį ir būti guodžiama, trokšta mylėti ir būti mylima.

Tokios patirties turintis vaikas – ypač  stiprus: tokį sunkų, nepavydėtiną gyvenimą gyvena, išgyvena ir sugeba nenužmogėti. Savaip... Įsitraukus į kiautą, ir tik didelių pastangų dėka po truputį iš jo išlenda ir ima pasitikėti pasauliu. Pamatyti „spalvotą“ gyvenimą, išreikšti jausmus padeda gėlių kalbos žinojimas.

"Neapykanta gali būti ir aistringa, ir šalta; gali kilti iš nepatikimo, bet gali ir iš baimės. 

Jei aiškiai man pasakytum, ką jauti, padėčiau tau rasti tinkamą gėlę, kuria perduotum 

savo žinią." (88p.)

 Mergaitė tiek pripratusi slėpti, neparodyti savo jausmų, kad ir gėlėmis išsakyti jausmai prieinami ne visiems, o tik tokią pat kalbą išmanantiems žmonėms. Ši knyga man tik patvirtino mintį, jog kiekvienam žmogui šiame pasaulyje yra tik jam vienam skirta „antroji obuolio puselė“. Viktorijos sutiktas mylimasis savo jausmus atskleidė ir josios pažino tik gėlių kalbos dėka. "Net ryto vėsoje kakta rasojo nuo prakaito, o aš pati buvau sustirusi nuo susižavėjimo, labiau primenančio siaubą. Metų metus mano gėlės su žinia buvo sėkmingai ignoruojamos, ir toks bendravimo būdas man buvo patogus. Aistra, ryšys, nesutikimas ar atmetimas – nieko negalėjai ištarti žodžiais, kad nesulauktum atsako. Bet vienintelė amalo šakelė viską pakeitė – jeigu davėjas išties supranta jo reikšmę." (68p.) Taip pat – dėka begalinio kantrumo. Keistokas vyro vaidmuo šiame meilės romane. Vyras man pasirodė toks tylus, išlaikytas, ramus, nuolankus, be galo kantrus. Gyvenimą priimantis kaip būtinybę, visiškai neskubantis kažko keisti, o išlaukiantis savo „progos“.... Tiesiog priima tai, kas likimo jam priskirta, emocijas rodydamas vienu gėlės stiebeliu ar visa puokšte....

Nors skelbiama, jog ši knyga – 2011-ųjų metų „Džeinė Eir“, Ch. Bronte papasakota meilės istorija man žymiai įtaigesnė ir įsimintinesnė.

Šiame gėlių kalbos internetiniame puslapyje galite išsirinkti iš kelių siūlomų e-atviručių su gėlėmis, kurių reikšmės yra pateiktos (anglų k.), ir užrašę keletą žodžių nusiųsti kitam.

Gėlėmis perteiktos mintys: 

Dabar aš suaugusi ir mano ateities viltys paprastos: būti vienai ir kad mane suptų gėlės. Dabar atrodė, kad pagaliau gausiu ko noriu. (26p.)

Ankstyvais rytais galvodavau, į kurį vaiką būčiau buvusi panašiausia, jeigu būčiau turėjusi mamą, kuri kas rytą būtų vedusi mane į mokyklą. Įsivaizduodavau save klusnią, o ne užsispyrusią, greitą šypsotis, o ne paniurusią. Kažin, svarstydavau, ar vis tiek taip pat mylėčiau gėles, vis tiek trokščiau vienatvės? Neatsakomi klausimai verpetais sukdavosi kaip vanduo aplink šaknis laukinių pelargonijų, kurias aš dažnai ir gausiai laistydavau. (30p.)

Mano geriausios draugės dukra / Dorothy Koomson

„Geriausia, ką galėjau – pasiskaityti, kaip padėti vaikams apsiprasti su mirtimi, bet apsiskaitymas ne tas pat, kas patirtis, o aš jos neturėjau. Nė viename straipsnyje neaiškinama, ką daryti ūmių prisiminimų akimirkomis. Kai linksminiesi užsimiršusi, kad mamos, geriausios draugės, jau nebėra. Nė viename iš jų nepatariama, kaip suderinti dvejopas emocijas – kaltę ir apmaudą. Kaltę, kad minutei užmiršai įvykusį siaubingą dalyką ir mažumėlę pasidžiaugei, ir apmaudą, kad mylimas žmogus tave paliko. Dar didesnę kaltę, kad jauti tą apmaudą. Ir dar didesnį apmaudą dėl tos kaltės. Spiralė, kurios aš niekaip negalėjau išnarplioti, tarsi klampočiau kelio purvynu – žinai kad kelias yra, bet niekur taip ir nepasistumi. Apie šituos jausmus galėjau galvoti kiek panorėjusi, bet man trūko žodžių nupasakoti juos Tiganai. Nežinojau, kaip jai paaiškinti, kad šitie jausmai- normalūs, kad ji gali jausti ir pyktį, ir liūdesį, ir sumišimą, ir nuoskaudą. Ir kad, nepaisant mus supančio skausmo, liūdėti dvidešimt keturias valandas per parą nėra būtinybės, galima ir pasijuokti.“

Meilės trikampis čia įgauna kitą „kampą“, kiek kitokią išraišką, kitokį požiūrį. Ar tikrai tai – trikampis – sprendžiama per visus knygos puslapius, sprendžiama, diskutuojama ir bandoma atleisti, priimti, susitaikyti... O situaciją sunkina tai, jog maža, miela gyvybinga ir nuostabiai graži mergytė gimsta po vienos nakties – berods nereikšmingo nuotykio su geriausios draugės sužadėtiniu... Tačiau apie šios mergytės „kilmę“ težino tik pati mama, šios paslapties neišduoda nei draugei, nei vaikelio tėčiui. Apipina tai pasakojimais apie „kažką, kažkur“ irgi nereikšmingą. Nei vienam iš jų toji naktis nebuvo ypatinga, nebuvo kupina jausmų, tiesiog akimirkos aistra ir nusivylimo, nevilties vakaras, bandant pasislėpt nuo per sunkių minčių, ar tiesiog susiklosčius aplinkybėms, suvedusioms juos į vieną naktį.