... tau truputį vėžys…

 ... tau truputį vėžys…

Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos
John Green. - Vilnius : Alma littera, 

2013. - 268p. 

Neprisimenu kada tiek verkiau skaitydama knygą. 

Knyga - New York Times bestseleris, žurnalo redaktorių buvo pavadinta „velniškai arti genialumo“. 

„… žmonių paliekamos žymės dažnai esti randai.“ (p. 265) 

Pasakojama paauglių, susitikusių vėžio paramos grupėje, trumpo gyvenimo, bet Gyvenimo Su Vėžiu, istorija. Pagrindinė autoriaus mintis kuriant knygą, buvo parodyti kaip  elgiamės su kitais, kai esame išsigandę, kaip baimė įtakoja žmoniškumą kitų atžvilgiu.

Nors romane stengiamasi fizinį skausmą, širdies skausmus, ligas, nusivylimus, mirties alsavimą į akis, pateikti per juokus, man nebuvo linksma. Man buvo liūdna ir skaudu. Skaudu, kad iš tiesų daug žmonių, kurių kūnas savyje augina (lyg augintinį) vėžį, sielomis yra daug stipresni ir už sveikiausius žmones. Juokingas liūdnos istorijos pasakojimo variantas… Tik juokingas – ne toks, kad juoktumeis, o toks, kad verktumei šypseną pamatęs ten, kur tikėtis – mažai dingsčių... O ir pajuokavimai – tai lyg lazda, kuria stengiame atsiremti begriūdami, lyg gelbėjimosi ratas skęstančiajam. Turbūt žiauriausias, skausmingiausias knygoje yra tas juokas pro ašaras, tas bandymas paversti ligą juokais, apgauti ateitį šmaikštumu, o mirtį - šypsniu…. Bet iš tiesų – tai savotiškas bandymas apsaugoti artimuosius – kad tik jie nematytų tavęs verkiančio, kenčiančio, sielvartaujančio. Apsaugoti mylimus žmones, sergantiesiems vėžiu yra tokia svarbi pareiga, jog jie geriau pasirenka vienatvę, pasirenka nebendravimą, uždarumą, kad tik kuo mažiau žmonių liktų įskaudinti. Saugo aplinkinius nuo savęs lyg nuo oru plintančios užkrečiamos ligos; ligos, kuri užkrečia skausmu ir neviltimi, bei nusivylimu. 

Tačiau – Meilei ir Vėžys ne Kliūtis! Tai įrodo romano jaunuoliai, susipažinę palaikymo grupėje, esančioje pačiame Jėzaus Širdyje Tiesiogine Prasme. Kai  užtikrinto veikimo Granata įsimyli kitą Granatą; kai žiūrėti į lubas sukastais dantimis reiškia stiprybę; kai, už parankės vesdamas apakusį draugą gali pasijusti sveikiausiu žmogumi tarp aplinkinių; kai suorganizuoti savo paties laidotuvių repeticiją yra visai nebloga mintis; kai drąsinančiai mirštančiam draugui sakai, kad: „Aš ir nelaikau tavęs mirštančiuoju. Tik manau, kad tau truputį vėžys.“ (p. 189);  kai Viltis – tai tik žodžiais aprengta Mirtis…

 Gaunančiųjų Vėžininko Privilegijas, mintys:

„Pasaulyje tik vienas dalykas bjauresnis už mirtį nuo vėžio, kai tau šešiolika, - ogi turėti vaiką, kuris miršta nuo vėžio.“ (p. 15)

„Šį rytą nuvažiavau į kliniką ir chirurgui sakau, kad verčiau būsiu kurčias negu aklas. O tas sako: „Nieko neišeis“, tada aš jam sakau: „Cha, suprantu, kad nieko neišeis, bet noriu paaiškinti, jog mieliau būčiau kurčias, o ne aklas, jei turėčiau galimybę rinktis, bet, kaip suprantu, neturiu“, tada jis sako: „Ką gi, gera žinia tai, jog nebūsi kurčias“, aš jam į tai: „Dėkui už paaiškinimą, kad nuo akies vėžio neapkursiu. Man labai pasisekė, jog mane teiksis operuoti toks proto bokštas kaip jūs.“ (p. 21)

„Yra keletas būdų, kaip tiesiogiai neklausiant nustatyti apytikslę išgyvenimo perspektyvą. Aš pasinaudojau tradiciniu:

-          Mokyklą lankai?

Paprastai tėvai pasiima vaiką iš mokyklos, jeigu mano, kad jis tuoj mirs.“ (p. 28)

„Pagaliau su plaučių uždegimu atsidūriau intensyviosios slaugos skyriuje, klūpodama prie lovos, mama klausė: „Nejau išeini, vaikeli?“, aš atsakiau: „Taip“, o tėtis ne tiek lūžtančiu, kiek jau nulūžusius balsu vis kartojo, kaip mane myli, aš jam kartojau, kad irgi myliu, tada visi susitvėrėme rankomis, bet aš vis nepajėgiau įkvėpti, plaučiai beviltiškai švokštė, tempė mane iš lovos ieškoti padėties, kuri jiems padėtų įtraukti oro, man buvo gėda dėl tos tėvų nevilties, šlykštu, kad jie paprasčiausiai manęs nepaleidžia, ir aš prisimenu, kaip mama kalbėjo, jog bus gerai, aš pasveiksiu, o tėtis taip stengėsi nekūkčioti, kad kai sukūkčiodavo, žemė sudrebėdavo. Dar prisimenu kaip troškau nepabusti.“ (p. 29)

„Liga atstumia. Aš tai sužinojau seniai…“ (p. 38) 

„Heizele, šiandien tavo trisdešimt trečias pusgimtadienis!“ (p.41)

„Bet vis tiek nerimavau. Man patiko būti žmogumi. Norėjau juo ir likti. Nerimas – dar vienas šalutinis mirimo poveikis.“ (p. 63)

„… bet tarp autoriaus ir skaitytojo esama nerašytos sutarties, todėl man atrodo, kad nebaigdamas knygos jis tą sutartį sulaužo.“ (p64)

„Man atėjo į galvą, kad tėvai neturi pinigų tik per mane. Aš išsunkiau šeimos santaupas priemokomis už falanksiforą, o mama negali dirbti, nes visu etatu pluša pagal kitą profesiją – Tupinėti Aplink Mane. Nenorėjau jų dar labiau klampinti į skolas.“ (p. 75)

„Tėtis mano vėžį suprato kaip ir aš: miglotai ir paviršutiniškai, šitaip žmonės supranta elektros grandinę ir vandenyno potvynius bei atoslūgius. Tačiau mano mama apie paauglių diferencijuotą skydliaukės karcinomą išmanė daugiau už onkologus.“ (p. 85)

„Įtikinėjau save, kad įsivaizduodama metastazę smegenyse ar petyje niekaip nepaveiksiu organizme besirutuliojančios neregimos tikrovės, todėl visos tokios mintys tėra beprasmės akimirkos gyvenime, kurį ir sudaro aiškiai ribota tokių akimirkų aibė. Aš net mėginau įsikalbėti, kad šiandien geriausia mano gyvenimo diena.“ (p. 90)

 „… skausmas yra bukas ir netikslus diagnostikos instrumentas.“ (p. 90)

„Aš esu. Esu kaip granata, mama. Esu granata ir kada nors sprogsiu, todėl norėčiau, kad būtų kuo mažiau aukų, aišku? […]

Aš granata. Noriu tik pasitraukti nuo žmonių, skaityti knygas, mąstyti irt būti su jumis. Nes nieko negaliu padaryti, kad nesužeisčiau jūsų , jūs per daug arti… Man nėra depresijos. Man nereikia daugiau bendrauti. Ir aš negaliu būti normalia paaugle, nes esu granata.“ (p.92)

„Tu nesi granata, tik ne mums. Heizele, mums liūdna galvoti apie tavo mirtį, tačiau tu nesi granata. Esi stebuklas. Negali to suprasti, brangioji, nes nesi turėjusi vaiko, kuris užaugo nuostabia skaitytoja, turinčia papildomą hobį – žiūrėti siaubingus televizijos šou, bet džiaugsmas, kurį mums teiki, yra nepalyginti didesnis už skausmą dėl tavo ligos.“ (p. 95)

„įsivaizdavau jį savo laidotuvėse“ (p. 94)

„… bet negailestinga tiesa buvo tokia: jie gal ir džiaugiasi tebeturėdami mane, bet aš esu pagrindinė tėvų kančių priežastis.“ (p 106)

„… už kelias sveikas dienas atiduočiau visas man likusias nesveikas.“ (109)

„…aš gyvenu su vėžiu, o ne mirštu nuo jo; nevalia jam leisti manęs nužudyti anksčiau, negu iš tikrųjų nužudys….“ (p. 110)

„Jam skaitant aš įsimylėjau taip, kaip žmogus užmiega: pamažu, paskui staigiai– ir  viskas.“ (p. 113)

„Manau, šiame pasaulyje galima pasirinkti, kaip pasakoti liūdną istoriją, ir mes pasirinkome juokingą variantą…“ (p. 182)

„Didelį gyvenimo tarpsnį stengiausi neverkti matant mane mylintiems žmonėms, taigi supratau, ką Ogastas daro. Sukandi dantis. Pakeli akis. Pasakai sau, kad, jeigu jie pamatys tave verkiant, jiems bus skaudu, tu tapsi jų gyvenime nesibaigiančiu Liūdnumu, o tau nevalia tapti vien tik liūdnumu, todėl pasižadi neverkti ir visa tai galvoji žiūrėdamas į lubas, tada nuryji seilę, nors gerklė nenori susiverti, žiūri į tave mylintį žmogų ir šypsaisi.“ (186)

Irgi, mat karas. Su kuo gi kariauju? Su vėžiu. O kas yra mano vėžys? Mano vėžys – tai aš pats. Augliai susideda iš manęs. Susideda iš manęs, lygiai kaip mano smegenys ir širdis susideda iš manęs. Šis karas pilietinis, Heizele Greise, ir laimėtojas jau nulemtas.“ (p.188)

„Aš ir nelaikau tavęs mirštančiuoju. Tik manau, kad tau truputį vėžys.“ (p. 189)

„Aš neturiu laiko draugauti su mergaite. Visą dieną dirbu savo darbą – Mokausi Būti Aklas.“ (p.196)

[..]

„Padėjau jam atsistoti, padaviau ranką Aizekui ir ėmiau jį vesti pro baldus, staiga kas žingsnį kliūvančius, ir pirmą kartą per kelerius metus suvokiau esanti sveikiausias žmogus šiame kambaryje.“ (p. 196)

Memorialinė ligoninė: „Sandėliavimo paslaugų firma. Priešlaikinės mirties namai.“ (p. 200)

„Noriu dalyvauti savo laidotuvėse.[…]

Tikiuosi apsilankyti jose kaip dvasia, tačiau dėl visa ko pamaniau… Na, nenorėjau tavęs pakišti, bet šiandien ėmiau ir pamaniau, kad galėčiau surengti lyg ir laidotuvių repeticiją, tada nutariau, nes esu neblogai nusiteikęs, nelaukti geresnės progos.“ (p220)

„… laidotuvės skirtos gyviesiems…“ (p. 234)

„ – Gal norėtum su grupe pasidalyti prisiminimais apie Ogastą?

-    Patrikai, aš norėčiau mirti. Ar tau kada nors užeina noras mirti?

-   Taip, - atsakė Patrikas be būdingos pauzės. – Taip, žinoma. Tai kodėl nemiršti?“ (p.251)

Daugiau apie autorių: 

http://johngreenbooks.com/ ; 

http://johngreenreview.com/ ; 

http://litreactor.com/columns/ya-superstar-john-green