... tau truputį vėžys…
Dėl
mūsų likimo ir žvaigždės kaltos
John Green. - Vilnius : Alma littera,
John Green. - Vilnius : Alma littera,
2013. -
268p.
Neprisimenu
kada tiek verkiau skaitydama knygą.
Knyga - New
York Times bestseleris, žurnalo redaktorių buvo pavadinta „velniškai arti
genialumo“.
„… žmonių paliekamos
žymės dažnai esti randai.“ (p. 265)
Pasakojama paauglių, susitikusių vėžio paramos grupėje,
trumpo gyvenimo, bet Gyvenimo Su Vėžiu, istorija. Pagrindinė autoriaus mintis
kuriant knygą, buvo parodyti kaip elgiamės su kitais, kai esame
išsigandę, kaip baimė įtakoja žmoniškumą kitų atžvilgiu.
Nors romane
stengiamasi fizinį skausmą, širdies skausmus, ligas, nusivylimus, mirties
alsavimą į akis, pateikti per juokus, man nebuvo linksma. Man buvo liūdna ir
skaudu. Skaudu, kad iš tiesų daug žmonių, kurių kūnas savyje augina (lyg
augintinį) vėžį, sielomis yra daug stipresni ir už sveikiausius žmones.
Juokingas liūdnos istorijos pasakojimo variantas… Tik juokingas – ne toks, kad
juoktumeis, o toks, kad verktumei šypseną pamatęs ten, kur tikėtis – mažai
dingsčių... O ir pajuokavimai – tai lyg lazda, kuria stengiame atsiremti
begriūdami, lyg gelbėjimosi ratas skęstančiajam. Turbūt žiauriausias,
skausmingiausias knygoje yra tas juokas pro ašaras, tas bandymas paversti ligą
juokais, apgauti ateitį šmaikštumu, o mirtį - šypsniu…. Bet iš tiesų – tai
savotiškas bandymas apsaugoti artimuosius – kad tik jie nematytų tavęs
verkiančio, kenčiančio, sielvartaujančio. Apsaugoti mylimus žmones,
sergantiesiems vėžiu yra tokia svarbi pareiga, jog jie geriau pasirenka
vienatvę, pasirenka nebendravimą, uždarumą, kad tik kuo mažiau žmonių liktų
įskaudinti. Saugo aplinkinius nuo savęs lyg nuo oru plintančios užkrečiamos
ligos; ligos, kuri užkrečia skausmu ir neviltimi, bei nusivylimu.
Tačiau – Meilei
ir Vėžys ne Kliūtis! Tai įrodo romano jaunuoliai, susipažinę palaikymo grupėje,
esančioje pačiame Jėzaus Širdyje Tiesiogine Prasme. Kai užtikrinto
veikimo Granata įsimyli kitą Granatą; kai žiūrėti į lubas
sukastais dantimis reiškia stiprybę; kai, už parankės vesdamas apakusį draugą
gali pasijusti sveikiausiu žmogumi tarp aplinkinių; kai suorganizuoti savo
paties laidotuvių repeticiją yra visai nebloga mintis; kai drąsinančiai
mirštančiam draugui sakai, kad: „Aš ir nelaikau
tavęs mirštančiuoju. Tik manau, kad tau truputį vėžys.“ (p.
189); kai Viltis – tai tik žodžiais aprengta Mirtis…
Gaunančiųjų Vėžininko Privilegijas,
mintys:
„Pasaulyje tik vienas dalykas bjauresnis už mirtį nuo vėžio, kai tau
šešiolika, - ogi turėti vaiką, kuris miršta nuo vėžio.“ (p. 15)
„Šį rytą nuvažiavau į kliniką ir chirurgui sakau, kad verčiau būsiu kurčias
negu aklas. O tas sako: „Nieko neišeis“, tada aš jam sakau: „Cha, suprantu, kad
nieko neišeis, bet noriu paaiškinti, jog mieliau būčiau kurčias, o ne aklas,
jei turėčiau galimybę rinktis, bet, kaip suprantu, neturiu“, tada jis sako: „Ką
gi, gera žinia tai, jog nebūsi kurčias“, aš jam į tai: „Dėkui už paaiškinimą,
kad nuo akies vėžio neapkursiu. Man labai pasisekė, jog mane teiksis operuoti
toks proto bokštas kaip jūs.“ (p. 21)
„Yra keletas būdų, kaip tiesiogiai neklausiant nustatyti apytikslę
išgyvenimo perspektyvą. Aš pasinaudojau tradiciniu:
-
Mokyklą lankai?
Paprastai tėvai pasiima vaiką iš mokyklos, jeigu mano,
kad jis tuoj mirs.“ (p. 28)
„Pagaliau su plaučių uždegimu
atsidūriau intensyviosios slaugos skyriuje, klūpodama prie lovos, mama klausė:
„Nejau išeini, vaikeli?“, aš atsakiau: „Taip“, o tėtis ne tiek lūžtančiu, kiek
jau nulūžusius balsu vis kartojo, kaip mane myli, aš jam kartojau, kad irgi
myliu, tada visi susitvėrėme rankomis, bet aš vis nepajėgiau įkvėpti, plaučiai
beviltiškai švokštė, tempė mane iš lovos ieškoti padėties, kuri jiems padėtų
įtraukti oro, man buvo gėda dėl tos tėvų
nevilties, šlykštu, kad jie paprasčiausiai manęs nepaleidžia, ir aš
prisimenu, kaip mama kalbėjo, jog bus gerai, aš pasveiksiu, o tėtis taip
stengėsi nekūkčioti, kad kai sukūkčiodavo, žemė sudrebėdavo. Dar prisimenu kaip
troškau nepabusti.“ (p. 29)
„Liga atstumia. Aš tai sužinojau
seniai…“ (p. 38)
„Heizele, šiandien tavo trisdešimt
trečias pusgimtadienis!“ (p.41)
„Bet vis tiek nerimavau. Man
patiko būti žmogumi. Norėjau juo ir likti. Nerimas – dar vienas šalutinis
mirimo poveikis.“ (p. 63)
„… bet tarp autoriaus ir
skaitytojo esama nerašytos sutarties, todėl man atrodo, kad nebaigdamas knygos
jis tą sutartį sulaužo.“ (p64)
„Man atėjo į galvą, kad tėvai
neturi pinigų tik per mane. Aš išsunkiau šeimos santaupas priemokomis už
falanksiforą, o mama negali dirbti, nes visu etatu pluša pagal kitą profesiją –
Tupinėti Aplink Mane. Nenorėjau jų dar labiau klampinti į skolas.“ (p. 75)
„Tėtis mano vėžį suprato kaip ir
aš: miglotai ir paviršutiniškai, šitaip žmonės supranta elektros grandinę ir
vandenyno potvynius bei atoslūgius. Tačiau mano mama apie paauglių
diferencijuotą skydliaukės karcinomą išmanė daugiau už onkologus.“ (p. 85)
„Įtikinėjau save, kad
įsivaizduodama metastazę smegenyse ar petyje niekaip nepaveiksiu organizme
besirutuliojančios neregimos tikrovės, todėl visos tokios mintys tėra beprasmės
akimirkos gyvenime, kurį ir sudaro aiškiai ribota tokių akimirkų aibė. Aš net mėginau
įsikalbėti, kad šiandien geriausia mano gyvenimo diena.“ (p. 90)
„… skausmas yra bukas ir netikslus
diagnostikos instrumentas.“ (p. 90)
„Aš esu. Esu kaip granata, mama.
Esu granata ir kada nors sprogsiu, todėl norėčiau, kad būtų kuo mažiau aukų,
aišku? […]
Aš granata. Noriu tik pasitraukti
nuo žmonių, skaityti knygas, mąstyti irt būti su jumis. Nes nieko negaliu
padaryti, kad nesužeisčiau jūsų , jūs per daug arti… Man nėra depresijos. Man
nereikia daugiau bendrauti. Ir aš negaliu būti normalia paaugle, nes esu
granata.“ (p.92)
„Tu nesi granata, tik ne mums. Heizele, mums liūdna galvoti
apie tavo mirtį, tačiau tu nesi granata. Esi stebuklas. Negali to suprasti,
brangioji, nes nesi turėjusi vaiko, kuris užaugo nuostabia skaitytoja, turinčia
papildomą hobį – žiūrėti siaubingus televizijos šou, bet džiaugsmas, kurį mums
teiki, yra nepalyginti didesnis už skausmą dėl tavo ligos.“ (p. 95)
„įsivaizdavau jį savo laidotuvėse“ (p. 94)
„… bet negailestinga tiesa buvo tokia: jie gal ir džiaugiasi
tebeturėdami mane, bet aš esu pagrindinė tėvų kančių priežastis.“ (p 106)
„… už kelias sveikas
dienas atiduočiau visas man likusias nesveikas.“ (109)
„…aš gyvenu su vėžiu, o ne mirštu nuo jo; nevalia jam leisti
manęs nužudyti anksčiau, negu iš tikrųjų nužudys….“ (p. 110)
„Jam skaitant aš įsimylėjau taip, kaip žmogus užmiega: pamažu,
paskui staigiai– ir viskas.“ (p. 113)
„Manau, šiame pasaulyje galima pasirinkti, kaip pasakoti
liūdną istoriją, ir mes pasirinkome juokingą variantą…“ (p. 182)
„Didelį gyvenimo tarpsnį stengiausi neverkti matant mane
mylintiems žmonėms, taigi supratau, ką Ogastas daro. Sukandi dantis. Pakeli
akis. Pasakai sau, kad, jeigu jie pamatys tave verkiant, jiems bus skaudu, tu
tapsi jų gyvenime nesibaigiančiu Liūdnumu, o tau nevalia tapti vien tik
liūdnumu, todėl pasižadi neverkti ir visa tai galvoji žiūrėdamas į lubas, tada
nuryji seilę, nors gerklė nenori susiverti, žiūri į tave mylintį žmogų ir
šypsaisi.“ (186)
Irgi, mat karas. Su kuo gi kariauju? Su vėžiu. O kas yra
mano vėžys? Mano vėžys – tai aš pats. Augliai susideda iš manęs. Susideda iš
manęs, lygiai kaip mano smegenys ir širdis susideda iš manęs. Šis karas
pilietinis, Heizele Greise, ir laimėtojas jau nulemtas.“ (p.188)
„Aš ir nelaikau tavęs mirštančiuoju. Tik manau, kad tau truputį vėžys.“ (p. 189)
„Aš neturiu laiko draugauti su mergaite. Visą dieną dirbu
savo darbą – Mokausi Būti Aklas.“ (p.196)
[..]
„Padėjau jam atsistoti, padaviau ranką Aizekui ir ėmiau jį
vesti pro baldus, staiga kas žingsnį kliūvančius, ir pirmą kartą per kelerius
metus suvokiau esanti sveikiausias žmogus šiame kambaryje.“ (p. 196)
Memorialinė ligoninė: „Sandėliavimo paslaugų firma.
Priešlaikinės mirties namai.“ (p. 200)
„Noriu dalyvauti savo laidotuvėse.[…]
Tikiuosi apsilankyti jose kaip dvasia, tačiau dėl visa ko
pamaniau… Na, nenorėjau tavęs pakišti, bet šiandien ėmiau ir pamaniau, kad
galėčiau surengti lyg ir laidotuvių repeticiją, tada nutariau, nes esu neblogai
nusiteikęs, nelaukti geresnės progos.“ (p220)
„… laidotuvės skirtos gyviesiems…“ (p. 234)
„ – Gal norėtum su grupe pasidalyti prisiminimais apie
Ogastą?
-
Patrikai, aš norėčiau mirti. Ar tau kada nors
užeina noras mirti?
- Taip, -
atsakė Patrikas be būdingos pauzės. – Taip, žinoma. Tai kodėl nemiršti?“
(p.251)
Truputį vėžio turime visi - pažiūrėkite odos vezio nuotraukas - juk taip panašu į mūsų apgamus! O kas ten žino, gal ir tikrai kažkurie linkę piktybėti. Svarbu suprasti kitą. Dar svarbiau suvokti, kad esame visi vienodi. Ir tiems, kuriems vėžio - tik truputį, ir tiems, pas kuriuos - labai. Ir nelaikykime nieko mirštančiu. Net to, kuris atrodo labai arti. Tai, kas mums atrodo taip retai būna tiesa...
AtsakytiPanaikinti