Vėlinės
A. Mickevičius [vertė Justinas
Marcinkevičius]
„Kas gi bus čia, kas gi bus čia
Naktį tamsią, naktį rūsčią?“
.... kai kiekvienais metais lankome artimųjų kapus,
kuriems uždegame žvakelę, kuriuos prisimenam ir ilgimės....
... kai širdy nerimastingai klausiam:
„Ko gi reikia tau, vėlele,
Kad dangun atrastum kelią?
Gal karštų maldų prašai?
Gal padės tau skanumynai,
Duona, vaisiai, saldumynai,
Pieno bent keli lašai?
Ko gi reikia tau, vėlele,
Kad dangun atrastum kelią?“
... kai jaučiamės lyg:
„Einu, kur neša kojos.
Pats nežinau, iš kur – iš pragaro ar rojaus.“
O ko nevalia daryti, kad išvengtume nelaimės, kas
neragaus dangaus saldybių, ką priimti į draugus – „dar geriau nei su jausmais
žmogus“, kada mergina išsikasa sau kapą, bei kodėl vėlų vakarą koplyčioje
susirinkusieji uždangsto langus, kokius perspėjimus perduos „lengvosios“ ir „sunkiosios“
vėlės, sužinosite perskaitę A.
Mickevičiaus poemą „Vėlinės“.
Ištrauka:
