2012-07-03

Vaikui, kuris kitados buvo suaugęs žmogus arba 53 sutaupytos gyvenimo minutės. Mažasis princas / Antuanas De Sent-Egziuperi


Vaikiškas naivumas suaugusiojo akimis… ar suaugusiojo pragmatizmas vaiko akimis? Ar suaugęs - jau nebe vaikas? Ar vaikas – ne suaugusiojo pumpuras???
Ar suaugusiesiems sunku su vaikais, ar – atvirkščiai?
Ar klausimus užduoda tik vaikai, o į juos atsako – tik suaugusieji?
Ar vaikai ir suaugusieji gyvena tame pačiame pasaulyje?

Gyvenimo situacijos, kurias stengiamės pas(nus)lėpti, arba užsimerkti ir nematyti,  apvilktos pasakos forma tik tam, kad skaitančiam, suaugusiu save laikančiam žmogui, nebūtų taip gėda… Nes bet kokiu atveju šis kūrinys skirtas nebe vaikui… 
Prijaukinimo, bičiuliavimosi, atsakingumo vadovėlis….

Nedidukėje knygelėje mažojo princo siluetu užkoduotas dar ir dabar mus supantis pasaulis, kuriame:
vienišas vaikas (Princas sau, Princas artimiesiems, tačiau – visgi – vienišas pasaulyje);
atsitiktinis vaiko palydovas lakūnas;
pasipūtęs raudono veido ponas (ar tu, pažvelgęs į veidrodį ar vaikui į akis esi matęs šį raudonveidį?);
karalius;
tuščiagarbis;
girtuoklis;
biznierius;
žibintininkas;
geografas;
(planeta Žemė);
prekiautojas;
iešmininkas;
lapė;
gyvatė;
neišnaikinti baobabai;

ir … rožė… ta, vienintelė; dėl kurios ir sukasi mūsų planeta…
…. ….
daug keistų,
tikrai keistų,
tikrai labai keistų,
tikrai kažkokių ypatingų suaugusiųjų žmonių…
… ….
ir dar – daug klausimų;
mažai atsakymų….

Ar jau visi gyvenimiškieji vaidmenys išvardinti? Ar viskas?
Ne… dar daug kas paslėpta tarp eilučių, tarp taiklių, naivių, nepatogių klausimų, gėrio ir blogio, įgavusio baobabų pavidalą, sėklų, tarp vaikiško naivumo, tačiau nebe vaikiškos gyvenimo patirties…


Princo mintys:

… skiriu vaikui, kuris kitados buvo suaugęs žmogus.

Suaugusieji niekada nieko nesupranta patys, ir vaikams tikras vargas, kad turi jiems vis aiškinti ir aiškinti.

Deja, bet: „Nosies tiesumu toli nenueisi...“

Suaugę žmonės mėgsta skaitmenis. Jei kalbate, kad turite naują draugą, jie niekada nesiteirauja, kas svarbiausia. Niekuomet nesako: "O koks jo balsas? Ką jis labiausiai mėgsta žaisti? Ar jis renka peteliškes?" Jie klausia: "Kiek jam metų? Ar daug jis turi brolių? Koks jo svoris? Kiek uždirba jo tėvas?" Tik tada jiems atrodo, kad šį tą apie jį žino. Jeigu suaugusiems sakote: "Mačiau gražų rausvų plytų namą su snapučiais palangėse ir balandžiais ant stogo...",- jie neįstengia įsivaizduoti to namo. Jiems reikia sakyti šitaip: "Mačiau namą, kuris kainuoja šimtą tūkstančių frankų." Tada jie sušuks: "Koks gražus namas!"

Vaikai turi būti labai atlaidūs suaugusiems.

Tačiau aš, deja, nesugebu matyti avių pro dėžės sieneles. Gal aš jau truputį toks kaip suaugusieji. Matyt, apsenau.

Vadinasi, iš gerų žolių - geros sėklos, iš blogų žolių - blogos sėklos. Tačiau sėklos - nematomos. Jos miega įgludusios žemėje, ligi kuri nors įsimano pabusti. Tada ji pasirąžo ir droviai išleidžia link saulės žavų nekaltą daigelį. Jeigu tai būna ridikėlio arba rožės daigas, jis gali sau augti kaip tinkamas. Tačiau jei išdygsta piktžolė, reikia jos daigą išrauti tuojau, kai tik gali jį pažinti. O mažojo princo planetoje buvo baisiai netikusių sėklų... baobabo sėklų. Jomis buvo užteršta visa planetos dirva. Na, o baobabu, jeigu per vėlai imsi jį tvarkyti, niekada nenusikratysi. Jei apkeroja visą planetą. Perveria ją kiaurai savo šaknimis. O jei planeta per maža ir baobabų priauga per daug, ji nuo jų suskyla.

Vienintelė tavo pramoga ilgai tebuvo saulėlydžių švelnumas.
- Vieną dieną mačiau saulę leidžiantis keturiasdešimt tris kartus!

- Aš žinau planetą, kurioje yra vienas toks tamsiai raudono veido ponas. Jis niekada nepauostė jokios gėlės. Niekada nepasižiūrėjo į žvaigždę. Niekada nieko nemylėjo. Niekada nieko daugiau nedarė, tik dėliojo vienus skaitmenis prie kitų. Ir visą dieną jis kartoja kaip ir tu: "Aš - rimtas žmogus! Aš - rimtas žmogus!" Ir pučiasi iš puikybės. Bet tai ne žmogus, tai kažkoks grybas!
 
- Jei kas myli gėlę, kuri yra tik viena tokia milijonų milijonuose žvaigždžių, tai to užtenka, kad jaustųsi laimingas, kai į jas žiūri. Jis taria sau: "Ten kažkur yra mano gėlė..." Bet jei avis suėda gėlę, tai jam atrodo, lyg staiga visos žvaigždės užgeso! Ir tu sakai, kad tai nesvarbu!

Ašarų šalis - tokia paslaptinga.   

Mažasis princas, matydamas, kaip kraunasi milžiniškas pumpuras, aiškiai nujautė, kad čia pasirodys koks stebuklingas regėjimas, tačiau gėlė, pasislėpusi žaliame savo būste, vis nebaigė gražintis. Ji kruopščiai rinkosi spalvas. Ji rengėsi pamažu, derino vieną prie kito savo vainiklapius. Nenorėjo pasirodyti visa susiglamžiusi kaip aguona. Norėjo atsiskleisti visu savo grožiu. O, taip! Ji buvo didelė koketė! Todėl paslaptingas jos tualetas truko dienų dienas.

Jei aš įsakyčiau generolui pavirsti jūros paukščiu ir jei generolas manęs nepaklausytų, tai kaltas būtų ne generolas. Kaltas būčiau aš (karalius).

Iš kiekvieno padaro reikia reikalauti tai, ką jis gali duoti. Autoritetas remiasi visų pirma protu.
 
Teisti pačiam save - kur kas sunkiau negu teisti kitą. Jei sugebėsi gerai save teisti, tas rodys, kad esi tikras išminčius.
 
- Ką jūs man patariate aplankyti?- paklausė jis.
- Planetą Žemę,- atsakė geografas.- Ji turi gerą vardą...

Žemė - ne bet kokia planeta! Joje yra šimtas vienuolika karalių (įskaitant, žinoma, ir negrų karaliukus), septyni tūkstančiai geografų, devyni šimtai tūkstančių biznierių, septyni su puse milijono girtuoklių, trys šimtai vienuolika milijonų tuščiagarbių - maždaug apie du milijardus suaugusių žmonių. Kad galėtume įsivaizduoti, kokio didumo yra žemė, pasakysiu, jog, prieš išrandant elektrą, jos visuose šešiuose žemynuose reikėjo laikyti ištisą armiją žibintininkų - keturis šimtus šešiasdešimt du tūkstančius penkis šimtus vienuolika.

- O kur žmonės?- pasiteiravo pagaliau mažasis princas.- Šioje dykumoje jautiesi truputį vienišas...
- Tarp žmonių irgi jautiesi vienišas,- tarė gyvatė.
 
Žmones blaško vėjas. Jie neturi šaknų, todėl jiems baisiai negerai.

Tu man dar esi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių kitų berniukų. Ir tu man nereikalingas. Ir aš tau nereikalinga. Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje.

Pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji.

Susipažinti gali tik su tais dalykais, kuriuos prisijaukini. Žmonės neturi laiko ko nors pažinti. Jie nusiperka viską jau gatavą iš prekybininkų. Bet kadangi nėra prekybininkų, iš kurių būtų galima nusipirkti draugų, tai draugų žmonės ir neturi.

Aš į tave žiūrėsiu akies krašteliu, ir tu nieko nesakysi. Kalba - nesusipratimų šaltinis.

- Geriau būtų buvę ateiti tą pat valandą,- tarė lapė.- Jei tu ateidinėsi, pavyzdžiui, ketvirtą valandą popiet, tai jau nuo trečios valandos aš imsiu jaustis laiminga. Kuo toliau, tuo laimingesnė aš jausiuos. Ketvirtą valandą jau pradėsiu jaudintis ir nerimauti: sužinosiu, kiek atsieina laimė! Jei tu ateidinėsi bet kada, tai niekad nežinosiu, kada man pasipuošti širdį.

Štai kokia mano paslaptis. Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.
 
Niekuomet niekam nepatinka ten, kur jis yra.

Tik vaikai žino, ko jiems reikia.
 
Kodėl tu jas pardavinėji?- paklausė mažasis princas.
- Jos sutaupo labai daug laiko,- atsakė prekiautojas.- Žinovai apskaičiavo. Per savaitę susitaupo penkiasdešimt trys minutės.
- Ir ką žmonės daro su tom penkiasdešimt trim minutėm?
- Daro, ką tik nori...
"Jeigu aš,- tarė sau mažasis princas,- turėčiau penkiasdešimt tris minutes laisvo laiko, tai nueičiau pamažu prie šaltinio..."

Gerai, kad turėjai bičiulį, net jeigu mirsi.

Vanduo gali būti gerai ir širdžiai...

Žvaigždės gražios todėl, kad kiekvienoje yra gėlė, kurios nematyti.

Aš visada mėgau dykumą. Atsisėdi ant smėlio kopos. Nieko nematai. Nieko negirdi. Ir vis dėlto kažkas spinduliuoja tyloje...
- Dykumą pagražina tai,- tarė mažasis princas,- kad joje kažkur slypi šulinys...

Aš taip jaudinuosi, žiūrėdamas į užmigusį mažąjį princą, todėl, kad jis - ištikimas kažkokiai gėlei, kad net
miegant lyg žibinto šviesa jame spinduliuoja rožės paveikslas..

Skridinys sucypė, kaip cypia senas vėjarodis, kada vėjas būna ilgai miegojęs.
- Girdi,- tarė mažasis princas,- mes pažadinome šulinį, ir jis dainuoja...
 
Šis vanduo buvo daugiau nei gėrimas. Jį pagimdė kelionė po žvaigždėmis, skridinio daina, mano rankų pastangos. Jis buvo geras širdžiai kaip dovana. Kai buvau mažas berniukas, žėrinti Kalėdų eglutė, vidurnakčio pamaldų muzika, romios šypsenos irgi šitaip nuskaidrindavo mano gaunamą kalėdinę dovaną.
 
Tavo planetos žmonės,- tarė mažasis princas,- augina penkis tūkstančius rožių tame pačiame darže ir neranda jame, ko ieško...
- Neranda...- patvirtinau.
- O juk tai, ko ieško, būtų galima rasti vienoje rožėje arba truputėlyje vandens...

Bet akys yra aklos. Reikia ieškoti širdimi.

Kai leidiesi prisijaukinamas, gali tekti ir trupučiuką paverkti...

Liūdesys visada praeina

Truputį atrodys, kad mirštu.

Gyvatės piktos. Tokia gali įgelti vien iš malonumo.

Pažvelkite į dangų. Paklauskite save: suėdė avis gėlę ar nesuėdė? Ir pamatysite, kaip viskas pasikeičia... Ir joks suaugęs žmogus niekad nesupras, jog tai taip svarbu!

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

papasakok ką manai...