Vaikiškas naivumas suaugusiojo
akimis… ar suaugusiojo pragmatizmas vaiko akimis? Ar suaugęs - jau nebe vaikas?
Ar vaikas – ne suaugusiojo pumpuras???
Ar suaugusiesiems sunku su
vaikais, ar – atvirkščiai?
Ar klausimus užduoda tik vaikai,
o į juos atsako – tik suaugusieji?
Ar vaikai ir suaugusieji gyvena
tame pačiame pasaulyje?
Gyvenimo situacijos, kurias stengiamės
pas(nus)lėpti, arba užsimerkti ir nematyti, apvilktos pasakos forma tik tam, kad
skaitančiam, suaugusiu save laikančiam žmogui, nebūtų taip gėda… Nes bet
kokiu atveju šis kūrinys skirtas nebe vaikui…
Prijaukinimo, bičiuliavimosi,
atsakingumo vadovėlis….
Nedidukėje knygelėje mažojo
princo siluetu užkoduotas dar ir dabar mus supantis pasaulis, kuriame:
vienišas vaikas (Princas sau, Princas
artimiesiems, tačiau – visgi – vienišas pasaulyje);
atsitiktinis vaiko palydovas
lakūnas;
pasipūtęs raudono veido ponas (ar tu, pažvelgęs į veidrodį ar vaikui į akis esi matęs šį raudonveidį?);
karalius;
tuščiagarbis;
girtuoklis;
biznierius;
žibintininkas;
geografas;
(planeta Žemė);
prekiautojas;
iešmininkas;
lapė;
gyvatė;
neišnaikinti baobabai;
ir … rožė… ta, vienintelė; dėl
kurios ir sukasi mūsų planeta…
…. ….
daug keistų,
tikrai keistų,
tikrai labai keistų,
tikrai kažkokių ypatingų
suaugusiųjų žmonių…
… ….
ir dar – daug klausimų;
mažai atsakymų….
Ar jau visi gyvenimiškieji
vaidmenys išvardinti? Ar viskas?
Ne… dar daug kas paslėpta tarp
eilučių, tarp taiklių, naivių, nepatogių klausimų, gėrio ir blogio, įgavusio baobabų pavidalą, sėklų, tarp
vaikiško naivumo, tačiau nebe vaikiškos gyvenimo patirties…
Princo mintys:
… skiriu vaikui, kuris kitados
buvo suaugęs žmogus.
Suaugusieji niekada nieko
nesupranta patys, ir vaikams tikras vargas, kad turi jiems vis aiškinti ir
aiškinti.
Deja, bet: „Nosies tiesumu toli
nenueisi...“
Suaugę žmonės mėgsta skaitmenis.
Jei kalbate, kad turite naują draugą, jie niekada nesiteirauja, kas svarbiausia.
Niekuomet nesako: "O koks jo balsas? Ką jis labiausiai mėgsta žaisti? Ar
jis renka peteliškes?" Jie klausia: "Kiek jam metų? Ar daug jis turi
brolių? Koks jo svoris? Kiek uždirba jo tėvas?" Tik tada jiems atrodo, kad
šį tą apie jį žino. Jeigu suaugusiems sakote: "Mačiau gražų rausvų plytų
namą su snapučiais palangėse ir balandžiais ant stogo...",- jie neįstengia
įsivaizduoti to namo. Jiems reikia sakyti šitaip: "Mačiau namą, kuris
kainuoja šimtą tūkstančių frankų." Tada jie sušuks: "Koks gražus namas!"
Vaikai turi būti labai atlaidūs
suaugusiems.
Tačiau aš, deja, nesugebu matyti
avių pro dėžės sieneles. Gal aš jau truputį toks kaip suaugusieji. Matyt,
apsenau.
Vadinasi, iš gerų žolių - geros
sėklos, iš blogų žolių - blogos sėklos. Tačiau sėklos - nematomos. Jos miega
įgludusios žemėje, ligi kuri nors įsimano pabusti. Tada ji pasirąžo ir droviai
išleidžia link saulės žavų nekaltą daigelį. Jeigu tai būna ridikėlio arba rožės
daigas, jis gali sau augti kaip tinkamas. Tačiau jei išdygsta piktžolė, reikia
jos daigą išrauti tuojau, kai tik gali jį pažinti. O mažojo princo planetoje
buvo baisiai netikusių sėklų... baobabo sėklų. Jomis buvo užteršta visa
planetos dirva. Na, o baobabu, jeigu per vėlai imsi jį tvarkyti, niekada
nenusikratysi. Jei apkeroja visą planetą. Perveria ją kiaurai savo šaknimis. O
jei planeta per maža ir baobabų priauga per daug, ji nuo jų suskyla.
Vienintelė tavo pramoga ilgai
tebuvo saulėlydžių švelnumas.
- Vieną dieną mačiau saulę
leidžiantis keturiasdešimt tris kartus!
- Aš žinau planetą, kurioje yra
vienas toks tamsiai raudono veido ponas.
Jis niekada nepauostė jokios gėlės. Niekada nepasižiūrėjo į žvaigždę. Niekada
nieko nemylėjo. Niekada nieko daugiau nedarė, tik dėliojo vienus skaitmenis
prie kitų. Ir visą dieną jis kartoja kaip ir tu: "Aš - rimtas žmogus! Aš -
rimtas žmogus!" Ir pučiasi iš puikybės. Bet tai ne žmogus, tai kažkoks
grybas!
- Jei kas myli gėlę, kuri yra tik
viena tokia milijonų milijonuose žvaigždžių, tai to užtenka, kad jaustųsi
laimingas, kai į jas žiūri. Jis taria sau: "Ten kažkur yra mano
gėlė..." Bet jei avis suėda gėlę, tai jam atrodo, lyg staiga visos
žvaigždės užgeso! Ir tu sakai, kad tai nesvarbu!
Ašarų šalis - tokia
paslaptinga.
Mažasis princas, matydamas, kaip
kraunasi milžiniškas pumpuras, aiškiai nujautė, kad čia pasirodys koks
stebuklingas regėjimas, tačiau gėlė, pasislėpusi žaliame savo būste, vis
nebaigė gražintis. Ji kruopščiai rinkosi spalvas. Ji rengėsi pamažu, derino
vieną prie kito savo vainiklapius. Nenorėjo pasirodyti visa susiglamžiusi kaip
aguona. Norėjo atsiskleisti visu savo grožiu. O, taip! Ji buvo didelė koketė!
Todėl paslaptingas jos tualetas truko dienų dienas.
Jei aš įsakyčiau generolui pavirsti jūros paukščiu ir jei
generolas manęs nepaklausytų, tai kaltas būtų ne generolas. Kaltas būčiau
aš (karalius).
Iš kiekvieno padaro reikia
reikalauti tai, ką jis gali duoti. Autoritetas
remiasi visų pirma protu.
Teisti pačiam save - kur kas
sunkiau negu teisti kitą. Jei sugebėsi gerai save teisti, tas rodys, kad esi
tikras išminčius.
- Ką jūs man patariate
aplankyti?- paklausė jis.
- Planetą Žemę,- atsakė
geografas.- Ji turi gerą vardą...
Žemė - ne bet kokia planeta! Joje
yra šimtas vienuolika karalių (įskaitant, žinoma, ir negrų karaliukus), septyni
tūkstančiai geografų, devyni šimtai tūkstančių biznierių, septyni su puse
milijono girtuoklių, trys šimtai vienuolika milijonų tuščiagarbių - maždaug
apie du milijardus suaugusių žmonių. Kad galėtume įsivaizduoti, kokio didumo
yra žemė, pasakysiu, jog, prieš išrandant elektrą, jos visuose šešiuose
žemynuose reikėjo laikyti ištisą armiją žibintininkų - keturis šimtus
šešiasdešimt du tūkstančius penkis šimtus vienuolika.
- O kur žmonės?- pasiteiravo
pagaliau mažasis princas.- Šioje dykumoje jautiesi truputį vienišas...
- Tarp žmonių irgi jautiesi
vienišas,- tarė gyvatė.
Žmones blaško vėjas. Jie neturi
šaknų, todėl jiems baisiai negerai.
Tu man dar esi berniukas, panašus
į šimtą tūkstančių kitų berniukų. Ir tu man nereikalingas. Ir aš tau
nereikalinga. Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane
prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi
vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje.
Pasidarai amžinai atsakingas už
tą, su kuo susibičiuliauji.
Susipažinti gali tik su tais
dalykais, kuriuos prisijaukini. Žmonės neturi laiko ko nors
pažinti. Jie nusiperka viską jau gatavą iš prekybininkų. Bet kadangi nėra
prekybininkų, iš kurių būtų galima nusipirkti draugų, tai draugų žmonės ir
neturi.
Aš į tave žiūrėsiu akies
krašteliu, ir tu nieko nesakysi. Kalba - nesusipratimų šaltinis.
- Geriau būtų buvę ateiti tą pat
valandą,- tarė lapė.- Jei tu ateidinėsi, pavyzdžiui, ketvirtą valandą popiet,
tai jau nuo trečios valandos aš imsiu jaustis laiminga. Kuo toliau, tuo
laimingesnė aš jausiuos. Ketvirtą valandą jau pradėsiu jaudintis ir nerimauti:
sužinosiu, kiek atsieina laimė! Jei tu ateidinėsi bet kada, tai niekad nežinosiu, kada man pasipuošti širdį.
Štai kokia mano paslaptis. Ji
labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.
Niekuomet niekam nepatinka ten,
kur jis yra.
Tik vaikai žino, ko jiems reikia.
Kodėl tu jas pardavinėji?-
paklausė mažasis princas.
- Jos sutaupo labai daug laiko,-
atsakė prekiautojas.- Žinovai apskaičiavo. Per savaitę susitaupo penkiasdešimt
trys minutės.
- Ir ką žmonės daro su tom
penkiasdešimt trim minutėm?
- Daro, ką tik nori...
"Jeigu aš,- tarė sau mažasis
princas,- turėčiau penkiasdešimt tris minutes laisvo laiko, tai nueičiau pamažu
prie šaltinio..."
Gerai, kad turėjai bičiulį, net
jeigu mirsi.
Vanduo gali būti gerai ir
širdžiai...
Žvaigždės gražios todėl, kad
kiekvienoje yra gėlė, kurios nematyti.
Aš visada mėgau dykumą. Atsisėdi
ant smėlio kopos. Nieko nematai. Nieko negirdi. Ir vis dėlto kažkas
spinduliuoja tyloje...
- Dykumą pagražina tai,- tarė
mažasis princas,- kad joje kažkur slypi šulinys...
Aš taip jaudinuosi, žiūrėdamas į
užmigusį mažąjį princą, todėl, kad jis - ištikimas kažkokiai gėlei, kad net
miegant lyg žibinto šviesa jame spinduliuoja
rožės paveikslas..
Skridinys sucypė, kaip cypia
senas vėjarodis, kada vėjas būna ilgai miegojęs.
- Girdi,- tarė mažasis princas,-
mes pažadinome šulinį, ir jis dainuoja...
Šis vanduo buvo daugiau nei
gėrimas. Jį pagimdė kelionė po žvaigždėmis, skridinio daina, mano rankų
pastangos. Jis buvo geras širdžiai kaip dovana. Kai buvau mažas berniukas,
žėrinti Kalėdų eglutė, vidurnakčio pamaldų muzika, romios šypsenos irgi šitaip nuskaidrindavo
mano gaunamą kalėdinę dovaną.
Tavo planetos žmonės,- tarė
mažasis princas,- augina penkis tūkstančius rožių tame pačiame darže ir neranda
jame, ko ieško...
- Neranda...- patvirtinau.
- O juk tai, ko ieško, būtų
galima rasti vienoje rožėje arba truputėlyje vandens...
Bet akys yra aklos. Reikia
ieškoti širdimi.
Kai leidiesi prisijaukinamas,
gali tekti ir trupučiuką paverkti...
Liūdesys visada praeina
Truputį atrodys, kad mirštu.
Gyvatės piktos. Tokia gali įgelti
vien iš malonumo.
Pažvelkite į dangų. Paklauskite
save: suėdė avis gėlę ar nesuėdė? Ir pamatysite, kaip viskas pasikeičia... Ir
joks suaugęs žmogus niekad nesupras, jog tai taip svarbu!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
papasakok ką manai...