"... gyvenimas per trumpas,

 kad lauktum tik saulėtų dienų..."

Moteris. Tu – mano mūza: toms, kurios kuria savo laimę ir įkvepia kitus būti laimingus 

Anželika Liauškaitė. - Kaunas : Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO], [2017]. - 173, [3] p.

 Nuostabi, žavi, jautri, nepakartojamo ramumo ir jaukumo knyga. Graži nuo pat pirmojo potyrio – nuo amerikiečių iliustratorės Jessicos Durrant kurto viršelio. Laiškuose besiliejantys sakiniai itin jausmingi, kerintys nekantriu nuoširdumu.

Nuoširdžiai tikiu, jog kiekviena knyga turi „savo“ laiką – tinkamu metu perskaityta, ji gali prikelti iš savotiško minčių, gyvenimo letargo; iš užburto niurnėjimo, nepasitenkinimo viskuo (savimi t.p.) rato; iš nepailstamo laukimo – jau rytoj, jau tuoj tuoj – tai tikrai pradėsiu gyventi; trūksta tik lašelio, tik to/ano ir jau tikrai pasieksiu savo laimės kupiną gyvenimą, o gal tiksliau – sielos būseną... ; gali sukelti ne tik minčių lietų, bet ir audrą – tokią, kuri švelniai, bet primygtinai primena, pastūmėja susiimti ir pamatyti – juk gyvenu nuostabų gyvenimą, juk esu tokia vienintelė ir todėl nepakartojama, ir mano gyvenimas nepakartojamas, nuostabus. Juk gyvenu dabar. Tereikia perrikiuoti mintis teisinga „kelio puse“.

„Tu nekopijuoji svetimų gyvenimų, tau nereikia svetimo džiaugsmo – tu pati kuri savo laimę.“ (p. 7)

Juk tikrai – kartais sunku susitaikyti su mintimi – jog pačios kuriame savo laimę, savo gyvenimą. Juk kiekvienoj iš mūsų gyvena mūza, tik reikia suteikti jai erdvės skleistis.

Knygoje sutelpa visos moterys: aistringoji ir intelektualioji, akiplėša ir kuklioji, nenustygstanti keliautoja ir namų siela. Svarbiausia – kad visos jaustų savo moteriškumą – sielos būseną, o ne išorę.

Laiškų forma parašytoje knygoje – pilna asmeniškumo, bet tokio neįkyraus, ramaus, nors ir aistringo. Kartais perskaičius sakinį kūną užlieja šiurpuliukai – nes tikrai – kažkur giliai viduj jaučiu tai, apie ką taip gražiai rašo, tačiau paslėpiau per giliai, bei nemoku taip gražiai perteikti net sau pačiai. Sakiniai tarsi pakylėti, tarsi lengva euforijos forma parašyti. Beskaitant imi jausti harmoniją su savimi, su savo mintimis, jausmais, su savo vidumi.

Knygos vidurys man pasirodė kiek atitrūkęs nuo bendro knygos stiliaus, lyg „pridurtas“. Jaučiausi kiek pasimetusi ir nusivylusi. (Išduota?) Gal per emocingai sureagavau, nes jaučiausi iki tol beskraidanti savo pačios mintyse, kurios taip nuostabiai liejosi knygos puslapiuose. Tačiau po kelių laiškų, knyga vėl „sugrįžo“ į savo formą ir vėl lepinausi jos nepakartojama minčių tėkme.
O dabar – einu į pasimatymą... su savimi. Taip, kaip kvietė autorė Anželika Liauškaitė. Kada nors, tikiuosi, eisiu į pasimatymą ir su ja. Tyliai, ramiai, tarp knygos eilučių, prie garuojančios kavos puodelio, aistringų minčių apsupty...

 "Jei viena metų dieną galėčiau sukurti pati, ar ta diena būtų verta viso gyvenimo laukimo?" 

 

Murakamiškas žodžių labirintas erdvinėje dėlionėje nužudytame laike

Murakamiškas žodžių labirintas erdvinėje dėlionėje nužudytame laike

Prisukamo paukščio kronikos / Haruki Murakami. - [Vilnius] : "Baltų lankų" leidyba, [2006]. - 671p.           

[2013 knygų iššūkis ]

Knyga arba apie metusio darbą žmogaus „nepastebimą“ nuprotėjimą, kas knygos anotacijoje įvardijama kaip „nekalti kasdieniai malonumai“, arba prikaustantį ribos tarp tikrovės ir sapno nebuvimą… „Man pasirodė, kad mano tikrovė atitrūko nuo manęs ir dabar klaidžioja kažkur netoliese. Tikiuosi, jai dar pavyks mane susirasti.“ (p.424)

Knyga apie tai, kad ir virdamas makaronus vakarienei ar eidamas į drabužių valyklą, gali pajusti dvasinius išgyvenimus.

Knyga apie bandymą susitelkti savame gyvenime, mąstymus apie realybę atsitraukus nuo jos šulinio dugne.

Knyga apie gyvenime sutiktus kažką… „Kažką“ nes neaišku – tai reali būtybė, ar ne, ir iš vis – sutiko jis juos ar ne….  

O gal tai knyga apie mylimos moters palikto vyro jausmus. Tiksliau – lengvą (?) pakvaišimą, kai gyvenimas apvirsta aukštyn kojom, kai kasdieniai dalykai įgauna kitą prasmę, kai įpratęs turėti šalia artimą, mylimą, bendrus interesus, veiklą, pomėgius – staiga jų netenki – juk tai tikra gyvenimo katastrofa! Kaip gi įmanoma susivokt savam pasaulyje???….

O gal knyga apie tai, kad kai dingsta mylimas katinas – jauti atsakomybę ir jo ieškai – ir tada viskas atrodo reikšminga ir svarbu, ir neįtikėtini dalykai, susikūrę fantazijose, nejuntamai persikelia į realybę… Kur, kaip jau turėtų būti aišku pagal skaitomo romano autoriaus pavardę, kad nebus aišku – sapnas baigiasi, ar dar ne… O ko gi daugiau tikėtis, kai jau žinai „nacionalinius Murakamio  ypatumus“? Atrodo, lyg Murakamis pakeitė termino „mistiškas“ apibūdinimą, reikšmę. Arba – įvedė savo terminą – „Murakamiškas“….

Visko  net ir per daug: meilė, mistika, spyruoklė nežinomo paukščio gerklėje, žiaurumas, žvėrys, pradingęs katinas ir kaklaraištis, bet ne abu kartu, moterys, daug moterų, ir dar daugiau jų neperprantamų problemų, Malta, ir Kreta, ir Kano, politika, plikiai, šulinys be vandens, turtuoliai, nebylys, apgamas, laiptai, dar daugiau laiptų, labirintai, ir … Cinamonas. Nors įvykių pakankamai, knyga visgi sulėtinta, lyg bėgimas sapne prie magneto limpančiais botais….

Čia tiek daug veiksmų „iš niekur“, tiek daug veikėjų, keistenybių, neramumų lyg „raibulių ant vandens“, tačiau per visą knygą taip nesulaukiau, kad tie „raibuliai“ pavirstų siautulingomis bangomis, kurioms nurimus – arba viskas paaiškėja, arba gali aiškiai matyti audros paliktus padarinius… Tačiau net ir paskutinis sakinys negali užtikrinti, jog sugrįžau į realybę…

Užstrigusi prisukamo paukščio plokštelė neužleis vietos realybei ir po paskutinio puslapio…

„Iš jo protarpiais sklinda nežinia koks mechaninis paukščio balsas, tarytum kas prisukinėtų spyruoklę. Mes jį ir vadinome prisukamu paukščiu. Šitaip jį praminė Kumiko. Nežinojome nei koks tai paukštis, nei kaip jis atrodo, tačiau tai prisukamam paukščiui buvo nė motais. Kiekvieną mielą dieną jis atskrisdavo į gretimai želiančių medžių guotą ir imdavosi prisukinėti mūsų tykaus mažyčio pasaulėlio spyruoklę.“ (p.15)

„Kai žmogus miršta, tai taip žavu.“ (p.28)

„Kaip gaila, kad neturiu skalpelio. Perpjaučiau štai čia ir pažiūrėčiau, kas viduje. Ne kas lavono viduje – ieškočiau pačios mirties gumulo.  Nė trupučio neabejoju: kažko panašaus iš tiesų esama.“ (p.28)

„… kiekvieną dieną žudau laiką. Kai neslegia būtinybė kuo nors užsiimti, mintys gali nuklysti labai toli, taip toli, kad net nebenuseksi jų iki pat galo.“ (p. 29)

 Prisukamo paukščio iščiulbėtos mintys:

„Ar žmogui iš vis įmanoma kada nors iki galo suprasti kitą žmogų?“ (p. 33)

 „Konkrečiai pavyksta kalbėti tik apie nelabai reikšmingas smulkmenas.“ (p.56)

„Niekas šitaip nesekina žmogaus kaip beprasmės pastangos.“ (p. 61)

„Žmonės – iš tiesų keisti padarai. Pakanka vos dešimt minučių ramiai pasėdėti – gali išvysti pribloškiančią pilkų spalvų paletę.“ (p. 73)

Liepsnojantis smėlis / Zoë Ferraris

[2012 Knygų iššūkis]

Pirmasis autorės romanas, 2008 laimėjęs Los Angeles Times Book Prize bei Amerikos bibliotekų asociacijos premiją. Beje, man lietuviškasis knygos pavadinimas malonesnis, nei tiesiog "Finding Nouf".
Gal per daug tikėjausi iš šios knygos, tačiau iš tiesų skaičiau ir laukiau pabaigos, tiksliau – laukiau kol perskaitysiu ir galėsiu imtis kitos knygos… Rodos, aprašoma istorija tikrai įdomi, tačiau kažko man pritrūko… Gal kažkokio tempo, gal intriga kažkur „užklimpo“ toj dykumoj, gal nesu tokia akyla, kad pastebėčiau smėlio smiltimis užpiltus pėdsakus ar nesu tokia kantri, kad išlaukčiau, kol akys apsipras su sunkiai, ar veikiau paprastam žmogui neįmanomais pastebėti pėdsakais smėlyje… Šalies papročių bei tradicijų, bendravimo ypatumų  nemažai atskleidžiama per beveik detektyvinę istoriją ir tai – bene geriausia knygos dalis man. Tačiau – tai tikrai ne ta knyga, kuri ilgam paliks pėdsakus manyje, tiesiog: papūs vėjas ir užbers jos puslapius smiltelėmis…
Knygoje aprašoma situacija – nėra vien išgalvota istorija, autorė rėmėsi sava patirtimi, gyvendama Saudo Arabijoje. Ji buvo ištekėjusi už dykumų klajoklio-beduino, turinčio arabų ir palestiniečių kraujo. Susituokusi Amerikoje, gyventi persikėlė į Saudo Arabiją, kur gyveno didelėje arabų ir palestiniečių giminėje, pirmą kartą įsileidusioje amerikietę į savo šeimą. Pati patyrė šios šalies tradicijas, griežtas šeimose vyraujančias taisykles, požiūrį moterų atžvilgiu.
Moterys, šioje šalyje, turėdamos viską (vyrų nuomone), iš tiesų – neturi nieko, ko jos pačios nori… Negelbėja jokie turtai, jokios brangenybės, papuošalai, daiktai ir panašiai, tiesiog jos gyvena be veiklos, per dienų dienas renkasi svetainėje ir .. nieko neveikia… Jos pakankamai turtingos ir joms nereikia dirbti, jos aprūpintos „viskuo“, jos per daug atribotos nuo visko – apskritai nuo aplinkinio pasaulio, viskas už jas apspręsta, suplanuota, jaunikis joms išrinktas, suderėtas, kraitis – paruoštas, pažadai – irgi pagal tradicijas visoms beveik vienodi, joms priskirtas vairuotojas, jei panorės į parduotuvę, joms priskirtas apsauginis, kuris jas saugos nuo vyrų akių už namų sienų; vienintelis jų rūpestis – ištekėti ir susilaukti vaikų. Apribojimas yra ir fizinis – jos paslepiamos už juodo „maišo“, tradicinio moterų rūbo, kuriame tik akims palikta vietos, tačiau ir akys visada turi būti nuleistos! Nevalia žiūrėti tiesiai kam į akis, o ypač – vyrui. Ir niekam nerūpi moterų mintys, norai, troškimai, gal netgi didesnės galimybės ar netgi – pasiekimai gyvenime. Labai užkliuvo knygoje apibūdinimas, kad Nufa „nebuvo eilinė pabėgusi nuotaka“. Ji – neeilinė pabėgusi… Tai reiškia, kad pabėgusių nuotakų yra daug… ir – vis daugėja. Nes jas galima pavadinti „eilinėmis“ pabėgusiomis… Tos šalies tradicijų požiūriu – tai vakarietiškojo pasaulio neigiama įtaka, neigiama ta prasme, kad moterys „užsinori“ kažko daugiau, nei ištekėti ir auginti vaikus! Ir ima ir pabėga, tačiau tai bet kokiu atveju baigiasi ne į gera pabėgusiosioms…
Tradiciniai moterų suvaržymai, rodos, vyrus turėti palikti „laisvesnius“, tačiau tos pačios tradicijos pakankamai smarkiai varžo ir vyrus: kadangi moterys, anot religijos policijos, iš prigimties yra „nešvarios“, tai vyras, pamatęs moterį be šydo, taip pat tampa nešvarus, ir jam reikia atlikti apsivalymo apeigas ir pasimelsti… Taip pat nevalia pamatyti ir moters rankų, ar kulkšnių… Ir žiūrėti tiesiai į ją – nevalia… 

Na, kaipgi išgyventi nesusipurvinus tokiame pasaulyje, kur aplink – šitiek nešvarumų?! Taip ir teka gyvenimas: vienų – slepiantis po šydu, kitų – stengiantis nepastebėti, to, kas slepiama. Tačiau ir po vienų, ir po kitų kaukėmis, t. y. po šydais ir po nuleistais žvilgsniais, ir tarp penkių dienos maldų atsisukus į Meką, vis vien kaupiasi „nepadorios“ mintys, jausmai, ar net – geismai!

Po šydais paslėptos ir maldomis „išpirktos“ mintys:

Aš, nepažinusi vyrų / Jacqualine Harpman

Knyga–metafora. Apie moteris, ieškančias, tačiau nerandančias žmonių, bei prarandančias save; kai viskas nebetenka prasmės, beprotybė užgožia likusį „viską“.

Klausimų daugiau nei atsakymų. Yra kas klausia, tačiau nėra kas galėtų atsakyti. Kaip gali klausti apie tai, ko neišmanai, ko nežinai, nesuvoki, nesi mačiusi, jautusi, ...? Kaip gali stengtis suvokti kas yra žolė, kas yra gėlės kvapas, kai iš savo gyvenimiškosios patirties žinai tik pilkas sienas ir grotas; kaip gali suprasti atsakymą į klausimą kas yra jausmai, kas yra meilė, kas yra motinystė, kai esi viena iš keturiasdešimties, tarp kurių esi mažiausiai patyrusi, mažiausiai turinti atsiminimų iš „kito gyvenimo“? Kai net nežinai koks jausmas, kai tave liečia, nes čia negalimas joks fizinis kontaktas, nei menkutis prisilietimas, kuris odą nustebintų naujais potyriais, nekalbant jau apie apsikabinimą, apie palengvėjimą, kai gali galvą padėti ant dirbtinai artimu pavertu žmogumi, tačiau vis vien vienintelio, kurį leista turėti.... "Tie patys klausimai, kartojami metų metais, savaime susidėvi."

Kabulo kregždės / Yasmina Khadra

Patraukė nuostabiai vaizdžiu aplinkos aprašymu. Apima nustebimas, kai po vaizdingų, neįprastų ar net neįtikėtinų apibūdinimų, palyginimų, žodžių junginių,  išaiškėja, jog taip nuostabiai aprašoma vieta yra… dykinė - tuščia vieta, nederlinga žemė, „plikuma”, visiška lyguma.

„Aplinkui - neregėta dykynė. Atrodo, ji apsinuogino vien tam, kad pabrėžtų pakrikimą, apėmusį žmones, įspraustus tarp žvirgždo ir pragariškos kaitros. Daiktais teikęsi prasikalti reti žalumos ruoželiai nežada prasiskleisti; jų sudegusios žolės sutrupa net nuo menkiausio virpesio. Upės, tos gigantiškos bevandenės hidros, nyksta savo sujauktose vagose, be suakmenėjusių vidurių, daugiau neturėdamos ko pasiūlyti karščio dievams.”

 „Toli toli, prie pat horizonto, viesulas kėtoja klostuotą apdarą lyg transo apimtas raganius, šokantis traukulin­gą šokį. Jo isterija neįstengia net nupurtyti dulkių nuo dviejų sukalkėjusių palmių, styrančių danguje it pakaruo­klio rankos. Nežmoniškas karštis sugėrė menkučius oro dvelktelėjimus, kuriuos traukdamasi užmiršo pasiimti su­triuškinta naktis.”