Jei tu būtum našlaitis, ką pasirinktum: našlaitį ar abortą?

Jei tu būtum našlaitis, ką pasirinktum: 

našlaitį ar abortą?

Sidro namų taisyklės 

 John Irving. - Vilnius : Alma littera, [2005]. - 758p.

[2013 Knygų iššūkis]

Sidro namų taisyklės – tos, kurių niekas neskaito, nors kasmet jos bus pakabinamos, perrašomos. Tai taisyklės, kurioms lemta būti laužomoms...

Knyga daugiau apie  išgyvenimo taisykles... Apie išgyvenimą būnant lašeliu moters kūne, išgyvenimą pasirenkant sprendimą neauginti, bet gimdyti lašelį, ar jį ignoruoti ir atsisakyti; apie gyvenimą, kai esi nei našlaitis, nei aborto auka.

Apie gyvenimą, kai atlieki uždraustą Dievo darbą; apie sunkias mintis, kai tavo darbas net ir patenkindamas kitų poreikius, pageidavimus, vis vien bus savotiškos nelaimės kitam suteikimas: pasekmė arba sužalota moters dvasinė būsena ir tam tikra žmogžudystė, arba nuo pat gimimo kito pasmerkimas būti našlaičiu.... O darbas atliekamas tik su geriausiais ketinimais, ir – kuo profesionaliau...

Apie išgyvenimą būnant našlaičiu, nors ir turi bent jau mamą, apie gyvenimą, kai našlaitis esi tėvų mintyse. Apie troškimą gyventi, troškimą suteikti visavertį gyvenimą kitiems, apie seksą, kuris nieko neturi bendro su meile, apie jo pasekmes, apie tėvišką meilę nebūnant tėvu, apie meilę kurią galiausiai sunku nuslėpti, bet taip pat sunku ir pripažinti. Apie troškimą išvykti iš ten, kur yra tavo namai, apie svajones ir jų išsipildymą, ir apie tai, jog galiausiai neįmanoma toli pabėgti nuo savo šaknų, nuo tų, kurie tave užaugino...  Apie išgąstį, kai pasijunti esąs mylimas motiniška meile ne motinos....

Apie nuolatinį savęs stabdymą – veiksmuose, noruose; apie nuolatinį „palauk ir pažiūrėk, kas bus“... Apie begalinį tikėjimą ir laukimą: kažko, tikėtina – kažko geresnio.... Tačiau tuo pat metu apie vienintelį troškimą – kad gyvenimas tekėtų įprastine vaga....

Taisyklių mintys;

„Niekas negali žmonių apsaugoti. Juos galima tik mylėti.“ (p.723) 

„Ar žmogus turi jaustis kaltas, jeigu jam pasisekė?“ (p.26)

  

„Čia, Sent Klaude, - rašė Vilburis Larčas, - mes ilgainiui pamilstame tuos, su kuriais sunku.“ (p.745)

„Homeras Velzas troško šeimos, tačiau nebuvo išmokytas prisitaikyti prie gyvenimo šeimoje.“ (p.609)

„Ar įmanoma kada aiškiau pajusti meilę, - galvodavo Homeras, - negu tada, kai žadini vaiką iš ryto? Ir meilę, ir kaltę.“ (p 609)

  

„Galimybė juk ir yra viskas, ką turime, argi ne? Ir ore, ir po vandeniu, ir čia, nuo pat tos akimirkos, kai gimstame.

Arba nuo tos akimirkos, kai negimstame.“ (p.465)

„Meilė – ne ką saugesnis dalykas negu koks virusas.“ (p.512)

„Laisvė – pavojingiausia našlaičio iliuzija.“ (p.303)

„Ar tai ir yra meilė? Ar šitaip ji ateina – neleisdama žmogui pačiam nuspręsti, ar jam jos reikia?“ (p.333)
 

„Ką reikia daryti, kai atpažįsti blogį?“ (p.389)

„Kai našlaitis prislėgtas, jam noris meluoti. Meluodamas bent jau esi labai užsiėmęs, turi nuolat būti viskam pasirengęs, nes staiga pasijunti atsakingas už tai, kas nutiko dėl tavo melo. Kai meluoji, turi būti budrus, negali užsimiršti, kad tavo melas neišaiškėtų. Našlaičiai patys nepasirenka savo likimo; juos sunkiausia įtikinti, kad ir kitų žmonių gyvenimas kartais pakrypsta ne taip, kaip jie norėtų. 

Kai meluoji, manaisi galįs kai ką nulemti savo gyvenime. Našlaičius nuolat ima pagunda meluoti. Aš tai žinau, - toliau rašė daktaras Larčas. – Žinau, nes ir pats jiems meluoju. Man patinka meluoti. Kai meluoji, jautiesi apgavęs likimą – ir savo, ir visų kitų.“ (p. 433) 

 

„Tos nelaimingos moterys, kurios čia gimdo, jau būna tikrai nelengvai apsisprendusios; būtų negerai, jei vėliau jos turėtų apsispręsti dar kartą. Negana to, beveik visada reikia stengtis apsaugoti našlaičius nuo pagundos ieškoti savo biologinių tėvų; dažniausiai nieku gyvu negalima leisti, kad našlaičiai juos surastų.“ (p.127)

„… našlaičiams tokie slapti žaidimai patinka. Pavyzdžiui, vienas iš seniausių našlaičių žaidžiamų žaidimų yra be jokio pagrindo manyti, kad tėvai nori juos susigražinti – kad tėvai jų ieško.“ (p.110)

„Kartais moteris tiesiog negali prisiversti nutraukti nėštumo, ji jaučia, kad kūdikis jau yra kūdikis – nuo pat pirmos kruopelytės – ir kad ji turi jį pagimdyti, nors iš tikrųjų jo nenori ir negali juo rūpintis; tada ji ateina pas mus ir čia pagimdo savo kūdikį. Ir palieka jį mums. Ji pasikliauja mumis; tikisi, kad surasime jam namus.[…] Ji pagimdo našlaitį.“ (p.99)

„Šiems žmonėms manęs reikia, bet jie vis tiek manęs nekenčia.“ (p. 89)