Tartum vis iš naujo žiūrėtum siaubo filmą ir niekada netaptum atsparus baimei

 Tartum vis iš naujo žiūrėtum siaubo filmą ir niekada netaptum atsparus baimei

Į tamsiausią kampą / Elizabeth Haynes

Kaunas: Jotema, 2012. 414 p.

400 puslapių be atokvėpio.... Iš pradžių – palengva įsibėgėjant, o toliau – lyg nuo kalniuko su sugedusiais stabdžiais. O jausmas kad nebeužtenka sėdėti prie vairo – mašiną valdau nebe aš. Baigtis neišvengiama, tik tesinori kuo greičiau pasiekti papėdę... Ir beveik nebesvarbu kas ir kaip – svarbu kad baigtųsi...

Istorija pasakojama tada ir dabar principu. Įvykiai pamažu artėja vienas prie kito. Artėja taip, jog pagaliau turėjau atidžiau stebėti datas.

Kiek galime pasitikėti artimu, mylimu? Kiek aistra mus valdo? Kam teikiame pirmenybę – meilei ar aistrai, nepaisant savinaikos? Kiek moteris gali pakęsti prievartą? „Klausiau savęs, ką jis toliau darys. Šiuo metu jau maniau, kad negalima vis dar jo bijoti. Skaudindavo mane taip dažnai, kad šis kartas buvo beveik įprastas įvykis. Jis darėsi vis išradingesnis ir surasdavo naujų būdų, kaip mane žeminti.“ (293 p.) Kai mylimas vyras pirmą kartą panaudoja jėgą, tai yra toleruojama kaip tam tikra grubaus sekso forma. Tačiau po truputį tokie potyriai perauga iš mielo ir abiems priimtino (ar – pakenčiamo moteriškajai pusei) žaidimo, ir tampa smurtu. Tačiau ar šioje situacijoje nėra kalta pati moteris? Jei buvo galima smurtauti-prievartauti vieną kartą, tai kodėl vyras jau nebegali dar ir dar ir dar kartą? Ir kodėl galima pateisinti prievartą alkoholio kiekiu kraujyje, o kai kraujas nebėra „atskiestas“ šiais „laipsniais“, tik tada pradedama įžvelgti tendenciją smurtauti ir dar su pasimėgavimu: „O dar blogiau, kad nuo jo neatsidavė alkoholiu. Šįsyk nė nebuvo girtas, net neturėjo tokio pasiteisinimo.“ (314 p.) Ar nereikėtų tokiems sekso aistruoliams jau iš pat pradžių parodyti ribas, bei kas yra toleruojama ir .... bėgti kuo toliau ir neatsigręžti?

Pasakojama istorija moters, kuri kenčia nuo mylimo vyro. Dėl meilės iš jos pusės man nėra labai aišku: iš kai kurių epizodų knygoje labiau panašu tik į aistrą, į sekso partnerio troškimą. O juk meilė – tai ir bendravimas, ne vien lova. O bendravimo forma tarp šių žmonių jau beveik nuo pradžių yra ne kokia – savininkiškas vyras visiškai kontroliuoja moterį. Iš pradžių gal tai priimama kaip pavydas, nenorėjimas „dalintis“ sava moterimi su kitais ar pan., tačiau netrukus tai perauga į gąsdinančią fanatišką viso gyvenimo kontrolę su agresija ir smurtu. „Jis visada klausia, ar ketinu būti kur nors ne savo vietoje, ar man yra kokie nors posėdžiai – žino mano darbo grafiką geriau už mane pačią.  [....] Jis tiksliai žino, kiek mano automobilis nuvažiavęs kilometrų ir kiek mylių yra nuo namų iki darbo ir atgal. Man nevalia nukrypti nuo maršruto. [...] Nemėginau dėl nieko jam pasipriešinti. Žinau, kad tai negerai. Žinau, kad jis visiškai mane kontroliuoja. Faktas, jog visa tai žinau – tai mano asmeninis savotiškas maištas. Jis nežino kas dedasi mano galvoje. Nežino, kad aš ieškau progos pabėgti ar kad suprantu, jog galiu pamėginti tik kartą. Jis mane užmuš, žinau, kad užmuš, jeigu tą dalyką sugadinsiu.“ (274-275 p.)

Stengiamasi atskleisti kodėl moterys nepalieka smurtaujančių mylimųjų. Tokios situacijos visuomet būna sudėtingos. O šioje viską apsunkina smurtautojo profesija bei jo sugebėjimas žavėti aplinkinius. Žavėti tiek, kad net nuoširdžiausios aukos draugės nebetiki šio romano heroje: „Ar žinote, kas buvo užvis blogiausia? Ne sėdėti ten, tame kambaryje, ir laukti, kol jisai sugrįš ir mane nužudys. Ne tai, kad mane mušė, ne skausmas, net ne tai, kad prievartavo. O tai, kad po to niekas, net geriausia draugė manimi netikėjo.“ (238 p.)

Būti su mylimu smurtautuoju – pavojinga gyvybei, nebūti – nepavyksta;  

išeiti – neįmanoma,  pabėgti – rizikinga. 

Likę randai sieloje visiškai tapatūs randams, paliktiems ant kūno. Moteris galiausiai pasiekia tokią stadija, kai jau nebesvarbu fizinė ir psichinė kančia, kai padėtis yra tokia bloga, jog suvokimas, kad gali būti nužudyta – vos ne geriausia išeitis iš šio gyvenimo aukos rolėje: „Keisčiausias dalykas: nors širdis daužėsi, nors pykino ir svaigo galva, jaučiausi keistai rami. Atpažinau tą jausmą: tai – siaubinga neišvengiamybė. Lygiai taip pat jaučiausi, kai jis pastarąjį kartą rengėsi mane nužudyti.“ (390 p.)

 

Manau, jog autorė, dirbanti policijos surinktos informacijos analitike, galėtų parašyti dar ne vieną panašią istoriją, paimtą iš realių šeimų, realių santykių, užfiksuotų policijos protokoluose... Ir dėl to belieka tik apgailestauti: kad ir kokia knyga įdomi bebūtų – romano įkvėpimo šaltinis visiškai nepateisinamas realioje visuomenėje, kurioje gyvenu aš, kurioje gyveni tu, kurioje gyvena šalia esantis žmogus... Ir nėra visiškai jokių garantijų kuris iš šios trijulės bus auka, kuris – užpuolikas, o kuris – angelas sargas... 

 

Tamsių kampų mintys:

"Visada maniau, kad moterys, kurios skriaudžiamos nenutraukia artimų ryšių, tikriausiai kvailos. Galų gale juk turi ateiti akimirka, suvokimas, kad viskas pakrypo blogai ir kad tu staiga pradedi bijoti būti su savo partneriu – ir kad tikrai atėjo laikas jį palikti. Išeiti ir neatsigręžti atgal, visada taip maniau. Kodėl turėtum pasilikti? Be to, per televiziją mačiau moteris, duodančias interviu žurnalams, sakančias tokius dalykus: „Tai nėra taip paprasta“, ir visada manydavau: taip, tai yra visai paprasta – tiesiog pasitraukti, tiesiog išeiti.

Ir be tos suvokimo akimirkos, akimirkos, kuri man jau praėjo, dar atsirado naujas suvokimas: išeiti – vis dėlto ne toks paprastas pasirinkimas. Aš tai išmėginau ir padariau klaidą, pasikviesdama jį atgal. Tai, kad buvau vis dar įsimylėjusi jį, tą švelnią, pažeidžiamą dalį, tebūnančią kažkur giliai jo viduje, reiškė tik ne visą tiesą: taip pat slėgė siaubinga baimė dėl to, ką Li galėtų padaryti, jeigu kuo nors jį išprovokuočiau.

Kalbėti jau reikia nebe apie išėjimą. Kalbėti reikia apie pabėgimą.

Apie išsigelbėjimą." (235-236 p.)

" .... saga yra tik saga. Ji nieko nereiškia. Pasaulis pilnas raudonų daiktų...."  (299p.)

"Norėčiau atsikratyti to jausmo. Ne baimės, kad kurią nors dieną jis galėtų ateiti manęs – tuo neabejoju. Ne jeigu jis sužinos kur aš esu, o kada." (302 p.)

  

Bedugnė, į kurią tu leki...

2012 Knygų iššūkis

Rugiuose prie bedugnės  / Džeromas Selindžeris;  Vilnius : Alma littera, 2010

 

Kadangi paauglystė jau senokai nebekvėpuoja į pakaušį, tai ir šia knyga neteko laimė „susirgti“. Matyt, viskam turi būti savas laikas, o aš savąjį, su šia knyga po ranka, savo metu praleidau… Nors ėmiausi jos skaityti daugiau nei keletą kartų, visi iki šiol – nesėkmingi buvo… Tačiau, dabar ši skaitymo sėkmė – tik tokia, jog knygą įveikiau iki paskutiniojo sakinio. O toliau kas? Nieko. Perskaičiau ir tiek. Taip, taip, „kaltę“ čia suversiu amžiui, kai į paauglius žiūriu iš šono, o ne iš savo vidinės paaugliškos gyvenimo teisingumo stebėsenos. Kiekvienas žmogaus amžiaus tarpsnis turi tik jam būdingus, tuo metu svarbiausius įvykius, vyraujančius požiūrius, norus ir jų siekimo būdą. Man ši knyga, tiksliau – pagrindinis paauglys veikėjas, pasirodė pernelyg depresuotas, kai beveik kas antrame knygos lape Houldenas teigia, bei prisipažįsta, kad jam liūdna. Ir net ryškus saulėtas knygos viršelis nepadėjo išsklaidyti knygos niūrumo. Tiesiog toks kupinas tamsumos, juodos depresijos paauglio gyvenimas. Kai norai ir siekiai dar nėra visiškai aiškūs pačiam sau; kai visi vyresni už tave žmonės – neaiškūs tipai, kurie gyvena, masto, dirba, bendrauja, moko ir pan. -  ne taip, kaip reikia, ne taip, kaip yra teisinga. Ir apskritai – visas pasaulis yra bjaurus, o visi žmonės - veidmainiai. Paauglio troškimai – lyg ir teisingi ir tikslingi – laiminga šeima, laimingi žmonės, tačiau – pats dar nesusipratęs pasaulyje ir kitų negali keisti…  Tai lyg maištas dėl maišto, nes aš – paauglys, nes man tai galima, leistina ar – net būtina, privaloma… Toks paaugliškas perfekcionistinis maištavimas prieš suaugusiųjų komformistiškumą… Jautrumas slepiamas po cinizmu, o protą užgožia jaunatviškas nepasitikėjimas ir menkavertiškumo pojūtis. Aplinkiniai – tiesiog nepakenčiami, nes: vieni – vis moko ir moko kaip gyventi, kiti – nieko nesupranta, treti – iš vis nesidomi tavimi, dar kiti - jau tiek metų pragyvenę ir sukriošę, kad kogi dar jiems benorėt šiame gyvenime?… Ir lieka toks vienišas tarp žmonių, tarp savų artimųjų nerasdamas ar nejausdamas artumo. Pats pačiausias, teisingiausias, geriausias žmogus - brolis, pasitraukė iš gyvenimo, tačiau meilė jam, tuo pačiu – ir ilgesys kaip kažko geriausio savo gyvenime – neišblėso, o tik skaudžiai stiprėja ir drasko veikėją iš vidaus. Šeimoje nesijaučia nei reikalingas, nei pastebimas taip, kaip norėtų, nei „apdovanojamas“ dėmesiu, kurio – giliai visgi trokšta. Vienintelis šio jaunuolio atspirties taškas – mažoji protingoji sesutė. Tik su ja viena knygos herojui gera ir norisi bendrauti, tik ji verta jo dėmesio, tik ji verta meilės ir rūpesčio, ir dėl jos verta gyventi ir keisti savo nusistatymą ir požiūrį į gyvenimą, koreguoti savo elgesį bei siekius.

Ši knyga pasižymi ne tik kontraversišku vertinimu – nuo uždraudimo, iki įtraukimo į privalomos mokyklinės literatūros sąrašą, bet ir dar vienu sukrečiančiu faktu: 1980 gruodžio 8 dieną Markas Deividas Chapmanas (Mark David Chapman) nušovė Džoną Lenoną (Beatles) (John Lennon). Po šūvio, rankose Chapmanas turėjo knygą „Rugiuose prie bedugnės“, kurios viduje buvo įrašęs: „Tai – mano pareiškimas“, ir pasirašęs „Holden Caulfield“ – veikėjo iš šios knygos vardu. Be to, per vieną iš apklausų, žudikas yra pareiškęs, jog viena, didesnioji, jo asmenybės pusė yra Holdenas Kolfildas, o mažesnioji jo dalis – pats velnias.

Dar iš įdomesnių autoriaus gyvenimo faktų: knygos autorius D. Selindžeris jaunystėje susitikinėjo su Oona O’Neill, kuriai rašė ilgus romantiškus laiškus, tačiau ši moteris vėliau tapo Charlie Chaplino žmona.

Kitam to meto rašytojui – Ernestui Hemingvėjui, D. Selindžeris buvo palikęs kuklaus ir draugiško žmogaus įspūdį, ir kurį laiką šie du rašytojai susirašinėjo tarpusavyje. O be to, šis kuklus rašytojas savo prancūzų ir vokiečių kalbų žinias naudojo tardydamas karo belaisvius. 

  

Citatos:

Iš koto verčia tokios knygos, kurias perskaičius užeina noras, kad tie autoriai būtų tavo geriausi draugai ir kad galėtum jiems paskambinti, kada tik įsigeisi. Tačiau tokių nedaug. 

Apie motinas sunku spręsti iš pirmo žvilgsnio. Jos visos truputį nenormalios. 

Gaila, jūs jos nepažįstat. Visam pasauly nėra kito tokio šaunaus ir protingo vaiko. Rimtai, ji turi galvą! […] Teisybę sakant, mūsų šeimoj tik aš vienas besmegenis. Mano brolis D.B. – rašytojas, o kitas brolis – Elis, tas, kuris mirė, - buvo tikras išminčius. Tik aš vienas toks asilas. Bet kad jūs pamatytumėt Fibę! …
 

Kai kurie dalykai turėtų visą laiką išlikti tokie, kokie yra. Juos reikėtų sudėti į dideles stiklines vitrinas, kad niekas neliestų. Deja, aš žinau, jog tai neįmanoma, todėl ir blogai. 

Jeigu žmogus darai ką nors per daug gerai, tai paskui, jei laiku nesusigriebsi, imsi viską daryt dėl akių. Ir tada visas gerumas nueina šuniui ant uodegos. 

Taip, jis miręs! Manai, aš nežinau! Bet jis vis tiek man patinka, supranti! Viešpatie, neįsivaizduoju, kodėl aš turėčiau liautis jį mylėjęs vien dėl to, kad jis miręs! Jeigu jis man tūkstantį kartų geresnis už žmones, kurie gyvi! 

Supranti, aš įsivaizduoju, kad dideliam rugių lauke prietemoj žaidžia maži vaikai. Tūkstančiai mažų vaikų, ir nė vieno žmogaus – nė vieno suaugusio, supranti? Tiktai aš. Stoviu ant kažkokios uolos krašto. Aš saugau vaikus, kad jie nenukristų į bedugnę. Įsivaizduoji, jie bėga nežiūrėdami kur, o aš stoviu ant uolos ir gaudau juos. Visą dieną gaudau vaikus, aš būčiau vaikų sargu rugiuose, ir viskas. Aš žinau, jog tai kvaila, bet tai vienintelis dalykas, kuo aš norėčiau būti. Aš pats žinau, kad tai kvaila. 

Ponas Entolinis buvo pats geriausias mano mokytojas. Jaunas, nedaug vyresnis už mano brolį D.B. Su juo būdavo galima ir pajuokauti, ir vis tiek jį visi gerbė. 

Bedugnė, į kurią tu leki – ypatinga ir baisi. Žmogus krinta, krinta, bet jam nelemta pasiekti dugno. Jis tik krinta ir krinta. Taip aš įsivaizduoju žmones, kurie tą ar kitą savo gyvenimo momentą ieškojo to, ko juos supanti aplinka negalėjo jiems duoti. Arba jie įsivaizdavo, kad toji aplinka negali jiems nieko duoti. Ir jie liovėsi ieškoję. Dar nepradėję ieškoti, jie pametė viltį surasti. 

Nesubrendęs žmogus pasižymi tuo, kad yra pasiryžęs dėl kilnaus tikslo numirti, o tuo tarpu subrendęs žmogus pasiryžęs tam tikslui atiduoti gyvenimą. 

Tu sužinosi savo tikrą vertę ir atitinkamai rinksies apdarą savo mąstymui.