Bloga karma / David Safier

Kiekvienas pasirenkame kas gyvenime svarbiausia. Bet juk būna momentų, kai pasirinkimas yra nelengvas. Pavyzdžiui – ar dalyvauti prestižiniame apdovanojime, kuriame gausi pagrindinį, ilgai lauktą ir norėtą apdovanojimą, ar – ne tik dalyvauti, bet dar ir organizuoti, surengti savo dukters gimtadienį? Juk abu įvykiai kartojas tik kartą į metus… Betgi gal šis apdovanojimas – vienintelis tavo gyvenime, o dukters gimtadienis bus ir kitąmet. Ar vaikas tūrėtų tai suprasti? Gal. Tik sąžinė, visgi kažkodėl krebžda. Tačiau nugali karjera. Juk ir ji, kad ir kaip pasižiūrėsi – dėl šeimos, dėl vienturtės dukrelės, dėl vyro gėrio…

Štai tokios mintys sklando „Blogos karmos“ romano pagrindinės veikėjos galvoje, prieš lemtingąjį vakarą.

Karma – atgimimas pagal nuopelnus, tačiau kuom tai karmai jos nuopelnų sąraše užkliuvo skruzdėlės? Juk jos – viena iš labiausiai organizuotų, bene labiausiai išsivysčiusi vabzdžių šeima, gyvenanti bendruomeninį gyvenimo būdą žemėje… O pasirodo, sukaupus per daug blogos karmos – atgimsi žemiausiu jos grandies atstovu – skruzdėle. Kur pribaigti gali (o to nesugebėjo žmogiškoji karjera!) darbas ir darbiniai santykiai tarp skruzdžių. Tad tenka kaupti gerąją karmą, kad kilti karmos „karjeros“ laiptais ir tikėtis… ko gi tikėtis? Kad atgimsi žmogumi? Bet juk pačiu savimi jau nebeišeis netgi ir tokiame fantastinių elementų kupiname romane; tad tenka laukti knygos momento, kuom gi gerasis, tačiau griežtasis Buda leis atgimti karmos paskutiniame etape. Prisipažinsiu, jog tai nebuvo tai, kokį planą mintyse buvau sukūrus :) Nežinau – ar tai į gerą, ar ne. Skaitytojai juk gali mintyse susigalvoti kitokių „karminių kelių“ ir vingių. Labai aiškiai supriešintas etaloninis, visuomenei priimtinas išorinis moters grožis ir visiška to priešingybė – gelbėjimo ratais aplink kūną suaugusia, prie mirties slenksčio atsidūrusią moteriške. Ir štai koks netikėtumas! Pasirodo našlys sutuoktinis sugeba per viršsvorį, per pridėtinius nereikalingus, per gyvenimo metus prisikaupusius papildomus kilogramus įžvelgti savo buvusiosios sielą, jos grožį ir gėrį ir visą kitą, dėl ko ir buvo ją vedęs (ne išorinį grožį).

Čia ne tik karma ir vien tik karma. Dar yra kvaila mirtis. Jei mirtis pati savaime gali būti kvaila. Bet čia ji yra. Ir yra netgi nuojauta kokia mirtis gali būti dar kvailesnė.  Dar yra teisėtas vyras ir orgazmai su neteisėtu. Ir nekokia savijauta dėl puikių orgazmų, matyt, dėl to, kad jis ne su teisėtu. Dar skruzdėliškas fejerverkas valgant pyragą, pokalbiai su neįtikėtinu Kazanovos pavidalu, nežmogiški pojūčiai bandomojoje laboratorijoje, kur labiausiai viską gadina žmogiškasis protas jūrų kiaulytės kūne, dar niekur neaprašytas meilės trikampis: našlys, ji ir skruzdė (ir kiti karminiai jos pavidalai)…

Knyga trumpam savaitgaliui. Ir tik tokiam, kada visais artimaisiais yra pasirūpinta, kada sąžinė, jog skaitote knygą, o ne veikiate kažką kitą, galbūt – naudingesnio, bus visiškai rami. Nesgi dar užsidirbsite blogą karmą… o to – visiškai nereikia jūsų gyvenime, ar ne?  :)

Blogos karmos mintys:

Mano geriausios draugės dukra / Dorothy Koomson

„Geriausia, ką galėjau – pasiskaityti, kaip padėti vaikams apsiprasti su mirtimi, bet apsiskaitymas ne tas pat, kas patirtis, o aš jos neturėjau. Nė viename straipsnyje neaiškinama, ką daryti ūmių prisiminimų akimirkomis. Kai linksminiesi užsimiršusi, kad mamos, geriausios draugės, jau nebėra. Nė viename iš jų nepatariama, kaip suderinti dvejopas emocijas – kaltę ir apmaudą. Kaltę, kad minutei užmiršai įvykusį siaubingą dalyką ir mažumėlę pasidžiaugei, ir apmaudą, kad mylimas žmogus tave paliko. Dar didesnę kaltę, kad jauti tą apmaudą. Ir dar didesnį apmaudą dėl tos kaltės. Spiralė, kurios aš niekaip negalėjau išnarplioti, tarsi klampočiau kelio purvynu – žinai kad kelias yra, bet niekur taip ir nepasistumi. Apie šituos jausmus galėjau galvoti kiek panorėjusi, bet man trūko žodžių nupasakoti juos Tiganai. Nežinojau, kaip jai paaiškinti, kad šitie jausmai- normalūs, kad ji gali jausti ir pyktį, ir liūdesį, ir sumišimą, ir nuoskaudą. Ir kad, nepaisant mus supančio skausmo, liūdėti dvidešimt keturias valandas per parą nėra būtinybės, galima ir pasijuokti.“

Meilės trikampis čia įgauna kitą „kampą“, kiek kitokią išraišką, kitokį požiūrį. Ar tikrai tai – trikampis – sprendžiama per visus knygos puslapius, sprendžiama, diskutuojama ir bandoma atleisti, priimti, susitaikyti... O situaciją sunkina tai, jog maža, miela gyvybinga ir nuostabiai graži mergytė gimsta po vienos nakties – berods nereikšmingo nuotykio su geriausios draugės sužadėtiniu... Tačiau apie šios mergytės „kilmę“ težino tik pati mama, šios paslapties neišduoda nei draugei, nei vaikelio tėčiui. Apipina tai pasakojimais apie „kažką, kažkur“ irgi nereikšmingą. Nei vienam iš jų toji naktis nebuvo ypatinga, nebuvo kupina jausmų, tiesiog akimirkos aistra ir nusivylimo, nevilties vakaras, bandant pasislėpt nuo per sunkių minčių, ar tiesiog susiklosčius aplinkybėms, suvedusioms juos į vieną naktį.