Didžiųjų žmonių meilės laiškai

Ar gyvename romantikos mirties amžiuje?

Ar esame „barbarai, praradę tikėjimą pačia meile ir gebėjimą ją išreikšti žodžiais“?

Kaip ir pastebėta knygoje – nereikia būti literatūros genijais, norint parašyti bei nusiųsti savo mylimajai/jam meilės laiškutį. Ir nesvarbu, kad popieriuje kruopščiai išraitytas raides šiais laikais pakeičia telefoninės žinutės ar elektroninio pašto laiškučiai. Vis vien: parašyti tai, ką jaučiame, išlieti širdies virpesius į malonių žodžių su bangomis susisiejančių į drebančius sakinius – reikia ryžto, tam tikro susikaupimo ir .... aišku – begalinio amžiais žmones nerimti verčiančio jausmo...

Į knygą sudėti beveik keturiasdešimties žinomų žmonių laiškai. Beje – visi laiškai rašyti vyrų, nei vieno nėra parašyto įsimylėjusios moters savo mylimajam, nors iš laiškų turinio, galima numanyti, jog ir silpnoji lytis atsakydavusi laiškais, tačiau jų šioje knygoje nepateikiama. Taip pat pateikiami laiškai, rašyti to paties vyro skirtingoms moterims. Dar stebėtis vertė ir faktai, kad daugumai šių laiškų autorių buvo lemta išgyventi skyrybas, patirti neištikimybę, bei, kad patys nevengė meilužių glamonių... Rodos, jog įsimylėti buvusios mylimosios seserį, vedybų guolį pašildyti kitos moters jausmais ar toleruoti meilės trikampį – taip pat nieko išskirtinio...

Be to, pasirodo, buvę atvejų, kai skyrybų prašyta todėl, kad vyras, už kurio dvaro muzikantė ištekėjusi, pasirodo, besanti persirengusi našlė! Šiai muzikantei, bei karalienės Marijos favoritei, kuri, po tokios kurioziškai nesėkmingos santuokos daugiau neištekėjo,  dramaturgas Viljamas Kongrivas (William Congreve,) rašė tokius nuostabius žodžius:

„Jeigu netikite mano liežuviu, klauskite mano ir savo akių. pasižiūrėjusi sau į akis pamatysite, kokios jos žavios; pasižiūrėjusi į manąsias išvysite, kad turiu širdį, kuri jose atsispindi. [...] visas pasaulio žavesys sutelktas į jus“.

Rašytojas, žurnalistas, bei politikas Ričardas Stilis (Richard Steele), su antrąja žmona susipažinęs per pirmosios laidotuves, yra parašęs bene daugiausia (arba bent jau taip žinoma) meilės laiškų savo antrajai žmonai – daugiau nei keturis šimtus!

„Esate per didelė vertybė, jog būtų galima gauti jus iš karto: todėl turiu ruoštis palengva, kad didžioji dovana nesukliudytų man džiaugtis“. 

„Nieko nėra sunkiau pasaulyje, kaip būti įsimylėjusiam ir kartu tvarkyti verslo reikalus.“

O štai poetas, eseistas, satyrikas, laiškų rašytojas (!) ir šiaip – sąmojingas žmogus Aleksanderis Popas (Alexander Pope) savo laiškuose meilę išreikšti bandydavo ypač „nuoširdžiai“:

„Įrodau savo nuoširdumą tau, nes išgėriau ir ketinu sakyti tiesą. [...] gerosios mano savybės visas blaivumo valandas buvo užšaldytos ir užrakintos silpname kūne, todėl pats stebiuosi, kad pasigėręs aptikau tiek savo dorybių“.

Tarp tų, kurie savo jausmus išliedavo meiliais žodžiais, rūpesčiu laiškuose, buvo ir tokių, kurie iš savo mylimųjų griežtai prašydavo (liepdavo?) dėl jų padaryti ką nors. Štai Volfganas Amadėjus Mocartas netgi papunkčiui, nors, tiesa – pakankamai šmaikščiai (šis kompozitorius apibūdinamas kaip turėjęs vaikišką humoro jausmą, o juokaudavęs nešvankiai):

„Brangioji mano žmonele, noriu daug ko tavęs paprašyti. Maldauju, kad tu

1)      neliūdėtum,

2)      rūpintumeisi sveikata ir jaustum pavasario vėjelį,

3)      nevaikštinėtum viena, geriau visai nevaikštinėtum,

4)      neabejotum mano meile, [...]...“

„Pagauk ore tuos 2999 su puse mano bučinių, kurie skrenda ir laukia, kol kas nors juos pačiups.“

Kaip ir Napoleonas Bonapartas – įpratęs vadovauti, rodos, griežtas ir meilės laiškuose:
„Aš tavęs nebemyliu, atvirkščiai, bjauriuosi. Tu esi siaubinga, labai nerangi, kvaila, tikra Pelenė. Tu visai man nerašai, nemyli savo vyro; nežinai, kokį džiaugsmą jam sutiekia tavo laiškai, ir nepakeverzoji jam net šešių eilučių. [...] greitai parašyk man keturis lapus ir pasakyk tuos mielus žodžius, kurie pripildo mano širdį jausmų ir pasitenkinimo.“

„Sudie, mano žmona, mano gyvenimo sielvarte, džiaugsme, viltie ir jaudinanti siela, kurią aš myliu, kurios bijausi, kuri pripildo mane švelnių jausmų, priartinančių mane prie Gamtos, ir laukinių postūmių, audringų kaip perkūnija. Neprašau tavęs nei amžinos meilės, nei ištikimybės, tik... tiesos, beribio atvirumo.“

„... jei mano širdis būtų tokia niekinga, kad jai užtektų mylėti nebūnant mylimai, suplėšyčiau ją į gabalus.“

„Tu sukurta iš nėrinių ir plonyčių audinių.“

Didžiausią „žygį“ norint vesti antrą mylimąją, perėjo Henrikas VIII. Tuomet, kai skyrybos buvo negalimos dėl bažnyčios nesutikimo, kai net perėjus pragarą norint įtikinti popiežių leisti skirtis, nebuvo pasiektas norimas rezultatas – Henrikas VIII sugebėjo nutraukti ryšius su Roma ir įsteigti Anglikonų bažnyčią, kurios vadovu pats ir tapo!

„Atiduodu tau į rankas savo širdį ir save.“

Buvimas atskirai „priminė man astronomijos teiginį, kad juo labiau poliai nutolę nuo saulės, juo stipriau ji svilina“.

bene liūdniausias meilės romanas, susirašinėjant su ištekėjusia grafiene, trukęs net septyniolika metų, o tada – susituokiant ir tais pačiais metais mirštant – išgyventas Onorės de Balzako.

Viktoras Hugo, kurio santuokoje abu buvo viens kitam neištikimi, įsimylėjo aktorę, kuri buvo jo meilužė net penkiasdešimt metų!

„Ir kokią teisę turiu drįsti trokšti jos meilės? Ar aš esu svarbesnis už angelą ar dievybę? [...] esu dėl jos pasirengęs paaukoti viską – net viltį būti jos mylimas.“

„Mano pareiga yra būti arti jos, apsupti jos gyvenimą savuoju, apsaugoti ją nuo visų pavojų, siūlyti jai savo galvą kaip brastos akmenį, visada stovėti tarp jos ir visokio sielvarto, nereikalaujant atpildo, nesitikint atsako. Jaustis laimingam, jeigu ji kartais teiksis su užuojauta dirstelėti į savo vergą ir prisimins jį pavojaus valandą.“

„Švelnioji mano rože, gražusis mano žiede, mano lelijų lelija...“ „Tu esi man tobulybė nuo šilkinių plaukų iki dailių savo pėdų.“  „Tu esi man tai, kas išmintis yra filosofui, kas Dievas yra šventajam.“ „Aš tave myliu, mano širdis yra rožė, kurią tavo meilė privertė pražysti, mano gyvenimas yra dykuma, kurią vėsina švelnus tavo kvėpavimo vėjelis, o tavo akys yra vėsūs jos šaltiniai; mažų tavo kojų pėdsakai yra pavėsingi mano slėniai, tavo plaukai kvepia mira...“  Tai – bene labiausiai šokiravę poeto, romanisto, dramaturgo Oskaro Vaildo rašyti nuostabūs žodžiai lordui Alfredui Daglasui. Šis meilės romanas su jaunu lordu sužlugdė Vaildui gyvenimą: jis buvo pasodintas į kalėjimą, iš kurio išėjo fiziškai ir psichiškai palaužtas. Tačiau savo jausmų neišsižadėjo, ir laiške rašė, jog „net apjuodintas aš tave aukštinsiu, iš giliausios prarajos šauksiuos tavęs.“

„Mūsų meilė nėra tikrasis rojaus statinys, bet jis tvirtas kaip dangaus citadelė.“ (Liudvigas van Bethovenas)

„Meilė – ne žaidimas, [...] nerašyk, jeigu negali rašyti krištoline sąžine.“ (Džonas Kitsas)

„... atstumas yra tik artumas, nustumtas toliau.“

„... tada norėjau pripildyti savo oro balioną laiškų idėjomis ir paleisti jį pučiant palankiam vėjui, kad skristų tikslo link... Norėjau sugauti drugelių, kad jie neštų tau mano laiškus.“ (Robertas Šumanas)

„Kiekvienu požiūriu, kiekvienu žodžiu ir judesiu, kiekvienu laišku, kiekviena tyla tu tobulai man tinki. Nepakeisčiau nei vieno žodžio, nė vieno žvilgsnio.“  (Robertas Brauningas)

„Tavo meilė persmelkia mane kaip šiltas lietus, jaučiuosi ja įmirkęs iki pat širdies gelmių.“ „Kartais mėginu įsivaizduoti, kaip atrodysi senatvėje, ir, man regis, kad tada mylėsiu tave taip pat kaip dabar, gal net labiau.“ (Giustavas Floberas)

Malonaus laiko berašant savuosius meilės laiškus!

Nes tik parašę patys, galime tikėtis sulaukti atsakymo ♥