2012-07-13

Snūduriuojantys ir ne laiku pokštaujantys rasės pėdsakai

Šeimos medis 
Barbara Delinsky 
 
Autorė, rašanti apie emocines krizes, kurios užklumpa mūsų gyvenimus, kaip taisyklė – visuomet netikėtai. Ji tiki, kad skaitytojai identifikuoja save su jos knygų personažais, atpažįsta patirtas ir iškentėtas situacijas, bei save pačius, viename ar kitame jos sukurtame charakteryje. Ji kiekvieną dieną rašo apie žmones, kurie kiekvieną dieną patiria visai ne kasdienius iššūkius ir išbandymus.
Šeimos medyje atskleidžiamos ilgai slėptos šeimos paslaptys. Slepiamos – iš prietaringos baimės. Ir ne tik… Slepiamos nuo visuomenės, kurioje gyvenama, kur rasinės diskriminacijos nėra tik iki tol, kol tai nepaliečia asmeniškai…  Nenoras pripažinti tiesos, ar bent jau išsiaiškinti savo kilmės šaknis dėl nuomonės, jog tai ką, turi, tai, ką gavai vaikystėje, yra dėl to, kad augai kilmingoje, pakankamai turtingoje ir… baltųjų šeimoje. Tačiau materialiniai turtai dar negarantuoja pageidaujamos genetikos. Akių užmerkimas prieš galimą savo kilmę, savo šaknų paslėpimas tarp „kilmingųjų“ aplinkos, atitinkamo ir tik tokiai aplinkai priimtino elgesio, niekaip negali apgauti, apeiti to, kas yra užkoduota genetiškai, ir kas gali „išaugti“ bei netikėtai nustebinti n‘tojoje kartoje…
Šeimos medyje laipiojama po teisingumo, privilegijų ir identiškumo šakas šeimų asmeniniuose santykiuose. Šlamina savo tapatumo, išankstinio nusistatymo, politinio korektiškumo bei dviveidiškumo lapus. Bando prinokinti šeimos medžio vaisius, kurių skonis priklausys nuo dabartinės kartos sprendimo, įtakojančio ateisiančių kartų gyvenimą… Kenkėjų, sunaikinančių ir tvirčiausių medžių šaknis, vaidmenį čia atlieka ilgai slėpta ir nenorėta pripažinti šeimos istorija, skirtingų rasių atžvilgiu. Užslinkusių grėsmingų debesų pavėsį šeimai sukelia slegiantys momentai, kuomet didžiausių palaimingų emocijų kupiną metą aptemdo abejonės artimiausiais žmonėmis, kai tvirtas autoritetas staiga sužlunga, kai pamatai pačius giliausius artimo žmogaus sielos kampelius… Kuomet imi abejoti ne tik savo kilme, bet ir tuo, kuom visą savo gyvenimą tikėjai esąs; kuom save patį laikei; svarstymus kaip būtum gyvenęs, jei tavo odos spalva būtų tamsesnė;  nepasitikėjimas aplinka, kaipgi gyvens tavo paties atžala, vien dėl to, jog tu jai „atidavei“ savyje užkoduotą tamsios odos geną…
Kai skaudžiai užgauna žinojimas, kad žmonija nepasieks tokio gyvenimo būdo, kai į odos spalvą žiūrėsime ir ją priimsime taip pat lengvai, kaip ir skirtingas pasaulio žmonių akių spalvas…

Skaitydama vis pamanydavau, jog tokią temą labai tiktų aprašyti kitai garsiai autorei – J. Picoult. Ir, manau, kad jei apie tai būtų rašiusi Picoult, būtų buvę daugiau atskleistų jausmų, daugiau įtampos, vidinių pamastymų, ir netgi – daugiau faktinės medžiagos, įvilktos į romano situacijas… Būtų buvę stipriau, giliau, karščiau, įtaigiau, emocingiau… Ši knyga susiskaitė greitai ir lengvai, bet, man įtampos ir emocingumo pritrūko, nors įdomumo – pakankamai.

Trikdančios mintys: 

- Ji mūsų kūdikis. Ar odos spalva ne tas pats, kaip akių spalva, protas ir charakteris?
- Šiame pasaulyje ne tas pats.

Ar įmanoma, kad rasės pėdsakai kelias kartas snūduriuoja, paskui staiga iškyla paviršiun? Ar gali šviesiaodė, šviesiaplaukė moteris pagimdyti vaiką, kurio bruožai ne baltojo? 

Senelė tokia ištverminga, ji kaip įrodymas, kad blogybės praeina. 

Gyvenimas – nuolatinis darbas. Atsakymai ateis. O per tą laiką nereikėtų jaustis nelaimingam. 

- Nutinka dalykų, kurių nesitiki ir negali suprasti. Todėl arba neigi juos, meluoji apie juos arba stengiesi suversti atsakomybę kam nors kitam. Kodėl žmonės taip elgiasi?
- Todėl, kad netobuli.

Nežinojo, ką su tuo atsiprašymu daryti.

Gyvenimas susideda iš daugybės „aš turėjau“. Bet jie visi susiję su praeitimi. Galima sustoti prie jų, gyventi praeitimi, arba eiti į priekį.

Jeigu pyksti ant žmogaus, prisiversk surasti tris gerąsias jo savybes. 

Nematai skirtumo tarp nuolaidumo ir kvailumo. Aš buvau nuolaidi. Bet tai man nekliudo turėti savo nuomonę ir dar neįrodo, kad esu kvaila.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

papasakok ką manai...