Vaikiškas naivumas suaugusiojo
akimis… ar suaugusiojo pragmatizmas vaiko akimis? Ar suaugęs - jau nebe vaikas?
Ar vaikas – ne suaugusiojo pumpuras???
Ar suaugusiesiems sunku su
vaikais, ar – atvirkščiai?
Ar klausimus užduoda tik vaikai,
o į juos atsako – tik suaugusieji?
Ar vaikai ir suaugusieji gyvena
tame pačiame pasaulyje?
Gyvenimo situacijos, kurias stengiamės
pas(nus)lėpti, arba užsimerkti ir nematyti, apvilktos pasakos forma tik tam, kad
skaitančiam, suaugusiu save laikančiam žmogui, nebūtų taip gėda… Nes bet
kokiu atveju šis kūrinys skirtas nebe vaikui…
Prijaukinimo, bičiuliavimosi,
atsakingumo vadovėlis….
Nedidukėje knygelėje mažojo
princo siluetu užkoduotas dar ir dabar mus supantis pasaulis, kuriame:
vienišas vaikas (Princas sau, Princas
artimiesiems, tačiau – visgi – vienišas pasaulyje);
atsitiktinis vaiko palydovas
lakūnas;
pasipūtęs raudono veido ponas (ar tu, pažvelgęs į veidrodį ar vaikui į akis esi matęs šį raudonveidį?);
karalius;
tuščiagarbis;
girtuoklis;
biznierius;
žibintininkas;
geografas;
(planeta Žemė);
prekiautojas;
iešmininkas;
lapė;
gyvatė;
neišnaikinti baobabai;
ir … rožė… ta, vienintelė; dėl
kurios ir sukasi mūsų planeta…
…. ….
daug keistų,
tikrai keistų,
tikrai labai keistų,
tikrai kažkokių ypatingų
suaugusiųjų žmonių…
… ….
ir dar – daug klausimų;
mažai atsakymų….
Ar jau visi gyvenimiškieji
vaidmenys išvardinti? Ar viskas?
Ne… dar daug kas paslėpta tarp
eilučių, tarp taiklių, naivių, nepatogių klausimų, gėrio ir blogio, įgavusio baobabų pavidalą, sėklų, tarp
vaikiško naivumo, tačiau nebe vaikiškos gyvenimo patirties…
Princo mintys:
