Murakamiškas žodžių labirintas erdvinėje dėlionėje nužudytame laike

Murakamiškas žodžių labirintas erdvinėje dėlionėje nužudytame laike

Prisukamo paukščio kronikos / Haruki Murakami. - [Vilnius] : "Baltų lankų" leidyba, [2006]. - 671p.           

[2013 knygų iššūkis ]

Knyga arba apie metusio darbą žmogaus „nepastebimą“ nuprotėjimą, kas knygos anotacijoje įvardijama kaip „nekalti kasdieniai malonumai“, arba prikaustantį ribos tarp tikrovės ir sapno nebuvimą… „Man pasirodė, kad mano tikrovė atitrūko nuo manęs ir dabar klaidžioja kažkur netoliese. Tikiuosi, jai dar pavyks mane susirasti.“ (p.424)

Knyga apie tai, kad ir virdamas makaronus vakarienei ar eidamas į drabužių valyklą, gali pajusti dvasinius išgyvenimus.

Knyga apie bandymą susitelkti savame gyvenime, mąstymus apie realybę atsitraukus nuo jos šulinio dugne.

Knyga apie gyvenime sutiktus kažką… „Kažką“ nes neaišku – tai reali būtybė, ar ne, ir iš vis – sutiko jis juos ar ne….  

O gal tai knyga apie mylimos moters palikto vyro jausmus. Tiksliau – lengvą (?) pakvaišimą, kai gyvenimas apvirsta aukštyn kojom, kai kasdieniai dalykai įgauna kitą prasmę, kai įpratęs turėti šalia artimą, mylimą, bendrus interesus, veiklą, pomėgius – staiga jų netenki – juk tai tikra gyvenimo katastrofa! Kaip gi įmanoma susivokt savam pasaulyje???….

O gal knyga apie tai, kad kai dingsta mylimas katinas – jauti atsakomybę ir jo ieškai – ir tada viskas atrodo reikšminga ir svarbu, ir neįtikėtini dalykai, susikūrę fantazijose, nejuntamai persikelia į realybę… Kur, kaip jau turėtų būti aišku pagal skaitomo romano autoriaus pavardę, kad nebus aišku – sapnas baigiasi, ar dar ne… O ko gi daugiau tikėtis, kai jau žinai „nacionalinius Murakamio  ypatumus“? Atrodo, lyg Murakamis pakeitė termino „mistiškas“ apibūdinimą, reikšmę. Arba – įvedė savo terminą – „Murakamiškas“….

Visko  net ir per daug: meilė, mistika, spyruoklė nežinomo paukščio gerklėje, žiaurumas, žvėrys, pradingęs katinas ir kaklaraištis, bet ne abu kartu, moterys, daug moterų, ir dar daugiau jų neperprantamų problemų, Malta, ir Kreta, ir Kano, politika, plikiai, šulinys be vandens, turtuoliai, nebylys, apgamas, laiptai, dar daugiau laiptų, labirintai, ir … Cinamonas. Nors įvykių pakankamai, knyga visgi sulėtinta, lyg bėgimas sapne prie magneto limpančiais botais….

Čia tiek daug veiksmų „iš niekur“, tiek daug veikėjų, keistenybių, neramumų lyg „raibulių ant vandens“, tačiau per visą knygą taip nesulaukiau, kad tie „raibuliai“ pavirstų siautulingomis bangomis, kurioms nurimus – arba viskas paaiškėja, arba gali aiškiai matyti audros paliktus padarinius… Tačiau net ir paskutinis sakinys negali užtikrinti, jog sugrįžau į realybę…

Užstrigusi prisukamo paukščio plokštelė neužleis vietos realybei ir po paskutinio puslapio…

„Iš jo protarpiais sklinda nežinia koks mechaninis paukščio balsas, tarytum kas prisukinėtų spyruoklę. Mes jį ir vadinome prisukamu paukščiu. Šitaip jį praminė Kumiko. Nežinojome nei koks tai paukštis, nei kaip jis atrodo, tačiau tai prisukamam paukščiui buvo nė motais. Kiekvieną mielą dieną jis atskrisdavo į gretimai želiančių medžių guotą ir imdavosi prisukinėti mūsų tykaus mažyčio pasaulėlio spyruoklę.“ (p.15)

„Kai žmogus miršta, tai taip žavu.“ (p.28)

„Kaip gaila, kad neturiu skalpelio. Perpjaučiau štai čia ir pažiūrėčiau, kas viduje. Ne kas lavono viduje – ieškočiau pačios mirties gumulo.  Nė trupučio neabejoju: kažko panašaus iš tiesų esama.“ (p.28)

„… kiekvieną dieną žudau laiką. Kai neslegia būtinybė kuo nors užsiimti, mintys gali nuklysti labai toli, taip toli, kad net nebenuseksi jų iki pat galo.“ (p. 29)

 Prisukamo paukščio iščiulbėtos mintys:

„Ar žmogui iš vis įmanoma kada nors iki galo suprasti kitą žmogų?“ (p. 33)

 „Konkrečiai pavyksta kalbėti tik apie nelabai reikšmingas smulkmenas.“ (p.56)

„Niekas šitaip nesekina žmogaus kaip beprasmės pastangos.“ (p. 61)

„Žmonės – iš tiesų keisti padarai. Pakanka vos dešimt minučių ramiai pasėdėti – gali išvysti pribloškiančią pilkų spalvų paletę.“ (p. 73)

Bloga karma / David Safier

Kiekvienas pasirenkame kas gyvenime svarbiausia. Bet juk būna momentų, kai pasirinkimas yra nelengvas. Pavyzdžiui – ar dalyvauti prestižiniame apdovanojime, kuriame gausi pagrindinį, ilgai lauktą ir norėtą apdovanojimą, ar – ne tik dalyvauti, bet dar ir organizuoti, surengti savo dukters gimtadienį? Juk abu įvykiai kartojas tik kartą į metus… Betgi gal šis apdovanojimas – vienintelis tavo gyvenime, o dukters gimtadienis bus ir kitąmet. Ar vaikas tūrėtų tai suprasti? Gal. Tik sąžinė, visgi kažkodėl krebžda. Tačiau nugali karjera. Juk ir ji, kad ir kaip pasižiūrėsi – dėl šeimos, dėl vienturtės dukrelės, dėl vyro gėrio…

Štai tokios mintys sklando „Blogos karmos“ romano pagrindinės veikėjos galvoje, prieš lemtingąjį vakarą.

Karma – atgimimas pagal nuopelnus, tačiau kuom tai karmai jos nuopelnų sąraše užkliuvo skruzdėlės? Juk jos – viena iš labiausiai organizuotų, bene labiausiai išsivysčiusi vabzdžių šeima, gyvenanti bendruomeninį gyvenimo būdą žemėje… O pasirodo, sukaupus per daug blogos karmos – atgimsi žemiausiu jos grandies atstovu – skruzdėle. Kur pribaigti gali (o to nesugebėjo žmogiškoji karjera!) darbas ir darbiniai santykiai tarp skruzdžių. Tad tenka kaupti gerąją karmą, kad kilti karmos „karjeros“ laiptais ir tikėtis… ko gi tikėtis? Kad atgimsi žmogumi? Bet juk pačiu savimi jau nebeišeis netgi ir tokiame fantastinių elementų kupiname romane; tad tenka laukti knygos momento, kuom gi gerasis, tačiau griežtasis Buda leis atgimti karmos paskutiniame etape. Prisipažinsiu, jog tai nebuvo tai, kokį planą mintyse buvau sukūrus :) Nežinau – ar tai į gerą, ar ne. Skaitytojai juk gali mintyse susigalvoti kitokių „karminių kelių“ ir vingių. Labai aiškiai supriešintas etaloninis, visuomenei priimtinas išorinis moters grožis ir visiška to priešingybė – gelbėjimo ratais aplink kūną suaugusia, prie mirties slenksčio atsidūrusią moteriške. Ir štai koks netikėtumas! Pasirodo našlys sutuoktinis sugeba per viršsvorį, per pridėtinius nereikalingus, per gyvenimo metus prisikaupusius papildomus kilogramus įžvelgti savo buvusiosios sielą, jos grožį ir gėrį ir visą kitą, dėl ko ir buvo ją vedęs (ne išorinį grožį).

Čia ne tik karma ir vien tik karma. Dar yra kvaila mirtis. Jei mirtis pati savaime gali būti kvaila. Bet čia ji yra. Ir yra netgi nuojauta kokia mirtis gali būti dar kvailesnė.  Dar yra teisėtas vyras ir orgazmai su neteisėtu. Ir nekokia savijauta dėl puikių orgazmų, matyt, dėl to, kad jis ne su teisėtu. Dar skruzdėliškas fejerverkas valgant pyragą, pokalbiai su neįtikėtinu Kazanovos pavidalu, nežmogiški pojūčiai bandomojoje laboratorijoje, kur labiausiai viską gadina žmogiškasis protas jūrų kiaulytės kūne, dar niekur neaprašytas meilės trikampis: našlys, ji ir skruzdė (ir kiti karminiai jos pavidalai)…

Knyga trumpam savaitgaliui. Ir tik tokiam, kada visais artimaisiais yra pasirūpinta, kada sąžinė, jog skaitote knygą, o ne veikiate kažką kitą, galbūt – naudingesnio, bus visiškai rami. Nesgi dar užsidirbsite blogą karmą… o to – visiškai nereikia jūsų gyvenime, ar ne?  :)

Blogos karmos mintys:

Mergaitės / Lori Lansens

„Kartais, kai perskeli kiaušinį, jame yra dvigubas trynys, tiesa, mama?

Juk matei dvigubą trynį? O kartais vyšnios suauga – ne stiebeliais, o pačios uogos. [...] Čia toks pat atvejis. Ypatingas.“

Skaitydama šią knygą jaučiausi sutrikusi. Kelis kartus ieškojau informacijos - ar tai knyga, paremta tikrais faktais. Sunkiai suvokiama situacija aprašyta labai tikroviškai, kai kur – netgi smulkmeniškai. O čia esanti mergaičių situaciją tikrai yra ypatinga, nekasdieniška ir ją aprašyt reikia ne vien fantazijos, bet ir ypatingos atjautos, įsigyvenimo bei empatijos. Autorė pateikia knygos pabaigoje kokiais darbais ji rėmėsi berašydama šią istoriją. Kad ir kaip bebūtų – man ši knyga buvo įdomi, tačiau, tikrai dauguma jos vietų kėlimą nerimą, šiurpą kūne, trikdė ir kelis kartus buvau padėjus knygą į šalį nepabaigus sakinio, nes tiesiog nebegalėjau skaityti... Vėlgi – gal pernelyg laki-aktyvi vaizduotė čia daro savo.

„Nesu pažvelgusi savo seseriai į akis. Niekada nesimaudžiau viena. Niekada nestovėjau ant žolės naktyje, iškėlusi rankas į kerintį mėnulį. Niekada nesinaudojau tualetu lėktuve. Niekada nedėvėjau skrybėlės. Niekada nevairavau automobilio. [...] Niekada nebuvau pasivaikščioti viena. Niekada neteko karstytis po medžius. Nesu išnykusi minioje.“

Tokį sąrašą, ko niekada nebuvo padariusi viena, atskirai, – galima tęsti iki begalybės, čia gali būti įvardijama kiekviena paprasčiausia, buitiškiausia gyvenimiškoji situacija. Tai – visiškas privatumo nebūvimas. Iki absurdiško pareiškimo: niekada nestovėjau viena ir apskirtai – niekada nebuvau viena! Ir daug tokių visiškai paprastų kasdienių situacijų, kurios paprastam žmogui net neužkliūna, apie kurias net nesusimąstai: kad ir tai, jog puikiai žinai kada tavo sesuo pyksta „nes jos antakiai įsitempia ir trukteli mano smilkinių odą“, tačiau negali jos matyti (ir regėjimas čia niekuo dėtas!) – tam reikalingos krūvos veidrodžių vienoje patalpoje: „Mūsų namuose daugybė veidrodžių. Gal dešimt kartų daugiau veidrodžių nei pas paprastus žmones. Kiekviename kambaryje yra bent šeši veidrodžiai. Mudvi su Rouze nematome viena kitos, todėl pasižiūrime į veidrodžius, kai norime išvysti viena kitą. Kartais mums to labai reikia. Dažniausiai mums nereikia veidrodžių suprasti, ką kita galvoja.“

Taip pat keistai skamba mergaičių svajonė išgyventi iki savo trisdešimtmečio! Tik tiek, nes jau ir šį gimtadienį atšventusios jos bus – ilgiausiai išgyvenusios sujungtos dvynės! ”Vien tai, kad esu gyva, kartais atrodo lyg didžiausias laimėjimas. Norėčiau pasiekti šį tikslą – trisdešimtmetį. Nuostabu būtų tapti tokiai išskirtinei.“

Neįtikėtina ir tai, jog viena iš mergaičių, norėdama nueiti kur nors turi „skolintis“ savo sesers kojas: „...nors aš nevaikštau savomis kojomis, vis tiek laikau save vaikščiojančiu asmenimi. Akivaizdu, kad nesėdžiu invalido vežimėlyje ar panašiai. Geriausia galėčiau paaiškinti pasakydama, kad jaučiuosi lyg skolinčiausi Rouzės kojas, kai būna eilė vesti. Pasitaikydavo, kad Rouzė užsigaudavo kojos pirštą ar užlipdavo ant ko nors aštraus, o aš, kaip Dievą myliu, aš pajusdavau skausmą“.

O kaip tokia situacija, kai, kaip ir visi žmonės – dirbančios bibliotekoje seserys pasiima pelnytų atostogų? Pasiima tik viena iš jų! O kita? Ne, ji nedirba, ji atostogauja, nors kūniškai gi priverstinai būna darbe, kartu su dirbančia seserimi.... Ir kitos paprastos situacijos, šioms mergaitėms reiškia prisitaikymą, susitaikymą, išmokimą: naudojimasis tualetu, vonia, įlipimas į automobilį, lipimas laiptais, pažiūrėjimas norima kryptimi, miegojimas, laisvalaikis, pomėgiai, poilsis, pokalbiai su aplinkiniais ir t. t.

Prisitaikymas su esama padėtimi, mergaitėms reiškia išgyvenimą, jos – neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip, ir tai, tai, kas kitus žmones paprastai erzintų – joms virtę norma, o nerimą, netgi baimę kelia, jei situacija pakinta: „Niekas nespoksojo. Nebuvo jokio spoksojimo. Jokių ištemptų kaklų. Jokio įdėmaus nužiūrinėjimo. Nieko. Mes ėjome ilgu koridoriumi pro tylius išblyškusius žmones, kurie nežiūrėjo ir nespoksojo, tik sliūkino susiraukę ir nuleidę akis žemyn pro mudvi su Rube, tarsi mūsų net nebūtų. Tai nebuvo tiesiog neįprasta ar keista, tai gąsdino. Kas nespoksotų, kokie žmonės net nepažvelgtų į sujungtas dvynes?“

„Nesu pažvelgusi savo seseriai į akis,

bet žvelgiau į jos sielą“

„Dar keletas citatų ir minčių: