Bloga karma / David Safier

Kiekvienas pasirenkame kas gyvenime svarbiausia. Bet juk būna momentų, kai pasirinkimas yra nelengvas. Pavyzdžiui – ar dalyvauti prestižiniame apdovanojime, kuriame gausi pagrindinį, ilgai lauktą ir norėtą apdovanojimą, ar – ne tik dalyvauti, bet dar ir organizuoti, surengti savo dukters gimtadienį? Juk abu įvykiai kartojas tik kartą į metus… Betgi gal šis apdovanojimas – vienintelis tavo gyvenime, o dukters gimtadienis bus ir kitąmet. Ar vaikas tūrėtų tai suprasti? Gal. Tik sąžinė, visgi kažkodėl krebžda. Tačiau nugali karjera. Juk ir ji, kad ir kaip pasižiūrėsi – dėl šeimos, dėl vienturtės dukrelės, dėl vyro gėrio…

Štai tokios mintys sklando „Blogos karmos“ romano pagrindinės veikėjos galvoje, prieš lemtingąjį vakarą.

Karma – atgimimas pagal nuopelnus, tačiau kuom tai karmai jos nuopelnų sąraše užkliuvo skruzdėlės? Juk jos – viena iš labiausiai organizuotų, bene labiausiai išsivysčiusi vabzdžių šeima, gyvenanti bendruomeninį gyvenimo būdą žemėje… O pasirodo, sukaupus per daug blogos karmos – atgimsi žemiausiu jos grandies atstovu – skruzdėle. Kur pribaigti gali (o to nesugebėjo žmogiškoji karjera!) darbas ir darbiniai santykiai tarp skruzdžių. Tad tenka kaupti gerąją karmą, kad kilti karmos „karjeros“ laiptais ir tikėtis… ko gi tikėtis? Kad atgimsi žmogumi? Bet juk pačiu savimi jau nebeišeis netgi ir tokiame fantastinių elementų kupiname romane; tad tenka laukti knygos momento, kuom gi gerasis, tačiau griežtasis Buda leis atgimti karmos paskutiniame etape. Prisipažinsiu, jog tai nebuvo tai, kokį planą mintyse buvau sukūrus :) Nežinau – ar tai į gerą, ar ne. Skaitytojai juk gali mintyse susigalvoti kitokių „karminių kelių“ ir vingių. Labai aiškiai supriešintas etaloninis, visuomenei priimtinas išorinis moters grožis ir visiška to priešingybė – gelbėjimo ratais aplink kūną suaugusia, prie mirties slenksčio atsidūrusią moteriške. Ir štai koks netikėtumas! Pasirodo našlys sutuoktinis sugeba per viršsvorį, per pridėtinius nereikalingus, per gyvenimo metus prisikaupusius papildomus kilogramus įžvelgti savo buvusiosios sielą, jos grožį ir gėrį ir visą kitą, dėl ko ir buvo ją vedęs (ne išorinį grožį).

Čia ne tik karma ir vien tik karma. Dar yra kvaila mirtis. Jei mirtis pati savaime gali būti kvaila. Bet čia ji yra. Ir yra netgi nuojauta kokia mirtis gali būti dar kvailesnė.  Dar yra teisėtas vyras ir orgazmai su neteisėtu. Ir nekokia savijauta dėl puikių orgazmų, matyt, dėl to, kad jis ne su teisėtu. Dar skruzdėliškas fejerverkas valgant pyragą, pokalbiai su neįtikėtinu Kazanovos pavidalu, nežmogiški pojūčiai bandomojoje laboratorijoje, kur labiausiai viską gadina žmogiškasis protas jūrų kiaulytės kūne, dar niekur neaprašytas meilės trikampis: našlys, ji ir skruzdė (ir kiti karminiai jos pavidalai)…

Knyga trumpam savaitgaliui. Ir tik tokiam, kada visais artimaisiais yra pasirūpinta, kada sąžinė, jog skaitote knygą, o ne veikiate kažką kitą, galbūt – naudingesnio, bus visiškai rami. Nesgi dar užsidirbsite blogą karmą… o to – visiškai nereikia jūsų gyvenime, ar ne?  :)

Blogos karmos mintys:

Ramus chaosas / Sandro Veronesi

..niekas negali padėti jaustis geriau,

jei to gėrio nėra tavyje...

Savotiška knyga apie tai, kai nesulauki jausmų, kuriuos tūrėtum jausti:

 „Jokio skausmo: jaučiuosi kaip žmogus, nukritęs nuo stogo, kuris iškart pakyla ir čiupinėjasi visą kūną, netikėdamas, kad nesusižalojo.“

43-ejų sėkmės globojamas romietis, auginantis 11-kos dukrą, netikėtai tampa našliu. Prieš pat tą dieną, kai su ilgamete mylimąją turėjo oficialiai sukurti santuoką. Netekties skausmą priima stoiškai, ramiai, tuo ne tik aplinkiniams, bet netgi ir sau keldamas nerimą. Beje – do duktė, likusi našlaite, taip pat reaguoja ramiai – jokių isterijų, ašarų, nerimo – galgi kopijuoja tėvo išgyvenimų būdą. Tačiau ramaus chaoso veikėjas vis laukia kada tos „įprastosios“ reakcijos į tokią situaciją prasiverš numanomu būdu.

Kadangi „chaosas“ yra tarpas tarp dangaus ir žemės, labai galima „pritempti“ pagrindinių veikėjų būseną prie tarpo tarp jausmų, kurie niekaip neužplūsta, bet kurių labai tikiesi, ir net – lauki. Ir esi lyg vis dar įprastame gyvenime, nors aplinkybės ir pasikeitusios... Ir jautiesi  gyvenąs tą patį gyvenimą, tačiau pakitusiomis aplinkybėmis, kurių dėka pakito ir tavo vertybės. Tai lyg beformė tuščia erdvė, gaubiama  nematomo oro ir tamsaus rūko, iš kurio tikiesi, susikurti gyvenimą.  

Kad buitis, kasdienybė, įprastas gyvenimas teikia pasitikėjimą ir ramumą gyvenime, suvoki tik jo netekęs. Ir kad chaosas gali teikti pasitenkinimą pastovumu, suvoki tik tada, kai esi staiga ir netikėtai išplėšiamas iš savo susikurtų per metus įpročių.

Žmonės yra sudarę tarytum normas kokiu gyvenimo atveju, kokioje situacijoje kaip turime jaustis, ką išgyventi, kaip elgtis. Ir kai žmogus, netekęs mylimosios, žmonos, mamos nesijaučia visiškai palaužtas, kai jis sugeba „valdyti situaciją“, dirbti, gyventi toliau, kai jis nelieja ašarų, nerodo kitiems savo skausmo, kančios, kai įprasta vaga „teka per gyvenimą“, aplinkiniai tuo niekaip negali patikėti, bei negali tokios būsenos suprasti. Ir tada natūraliai iš dvasinės savijautos kyla klausimas: „Ar privalau kentėti, kad jums būtų ramiau?“. Ir kiek reikia turėt jėgų kiekvieną dieną, žmonėms, su kuriais netgi nesi daug anksčiau bendravęs, su kuriais nesijauti artimas, arba su kuriais sieja tik dalykiniai santykiai, kartoti, jog „aš gerai jaučiuosi. Tik pakeičiau prioritetus“.

Ir kaip pats žmogus, kuriam, pagal visų aplinkinių bendrai priimtą susitarimą, turėtum kentėti, nustemba, kai staiga „visi keistai palieka ramybėje.“ O juk jau buvo beveik susitaikęs su mintimi, kad kasdien sulauks žmogaus, kuris, lyg ir atėjo atsargiai pasiteirauti kaip jis jaučiasi, kaip susitaiko su našlystės „statusu“, o iš tiesų atėjęs išlieti savas bėdas, savus skausmus, atėjęs pas žmogų, kuris, žino, jog išklausys, nesmerks, ir kuriam bus galima „suverst savas bėdas“, su kuriuo pasišnekučiuos, nors daugiausia tai bus atėjusiojo monologas:

„...jie šnekučiuojasi: tas, kuris atėjo, pradeda iš tolo, palaipsniui plėtodamas pokalbio temą, kad pagaliau išvemtų ant kito, to, kuris visą laiką čia, savo nerimą, savo skausmą ir baimę.“

Staiga pasijutęs „vienišas“ – ar tiksliau – paliktas vienas pats sau su savo jausmais (esančiais ir neesančiais, nors tūrėtų pagal visuomenę – jaustis kitaip), susivokia, jog „... ši vieta liovėsi būti pasaulio tašku, kur reikia išlieti skausmą“, ir tas palikimas „ramybėje“ suteikia galimybę pagaliau atsipalaiduoti, prasiblaškyti, įdėmiai stebėti aplinką ir netgi nuobodžiauti („tremtis turi savo tuščių valandų“).

Ramiajame chaose daiktai vadinami savais vardais. T. y. nėra gražių, literatūrinių apvalkalų, drabužių; skaitantysis nėra apsaugotas nuo vadinamųjų nešvankiais, terminų... Tiesa yra tokia, jog „mes esame įvykiai, laukiantys, kol atsitiksime...“ ir nėra jokių aplinkkelių į „jaukesnę“ ar priimtinesnę literatūrinę kalbą... O ir tiesa, kurią skelbi ir rodai kitiems, pasirodo yra visai neteisinga; apsauga, dėmesys,  kuriuo sieki savo artimui suteikti ramybę ar galimybę bet kada išlieti susikaupusius jausmus, yra nereikalingas ir net žalingas, verčiantis dar labiau tyliai kentėti...

Gerai, kad vaikai kai kada sugeba atverti suaugusiems akis...

Kelios citatos:

Tie, kurie suvokia esantys šikniai sekundę po to, kai pasirodė esantys šikniai, yra dar didesni šikniai. [...] O didžiausi šikniai yra tie, kurie atsiprašę dar bando juokauti.

Netiesa, kad paslaptis gimdo paslaptį, tai tik romantinės nesąmonės. Paslaptis gimdo logines išvadas

O juk kartais reikia tik plojimų, kad grįžtum namo romus, sumaišties ir ramybės pritvinkusia širdimi.