Trys norai, banalybė ir kodėl moterų galūnės šąla….

Trys norai / Barbara Delinski

 

Ar norit … pinigų? Jachtos? Princo (ant balto/juodo žirgo)? Atostogų? Kelionės? Studijuoti? Dirbti? Auklės? Merė Popins tiks geriausiai! Juk apie tai svajojat? Apie tai ir dar apie daug dalykų, dauguma kurių būtų galima įvardinti kaip „tradicinius“, „visuotinius“, „bendrus“ žmogiškajai prigimčiai. Gal kai kurie įvardijami labiau abstrakčiomis sąvokomis, gal kiti – labiau sukonkretinti, suskaičiuoti ir apskaičiuoti, o gal jūs iš tų – kurių noras tik jūsų vieno, ir esat giliai įsitikinęs, jog dar nieks šio noro neišreiškė? Tikrai?  Ir vis dar prisigalvojame naujų, kai pučiame žvakutes ant torto, kai giedromis rugpjūčio naktis gaudome krentančias žvaigždes, kai pasižadame naujų metų pirmąją sekundę būtent šiemet praleisti ypatingus metus…

Prieš paimant knygą domino būtent kokie gi tie norai, na, juk kiekvienas juos turime :) Slepiame giliai širdyje arba reiškiame kiekvienai progai pasitaikius, o gal - tikslingai, kryptingai, susikaupus siekiame jų išsipildymo… 

Romano veikėjos norai - labai greit nuspėjami. Tik vienas – toks „sudegintas“, „ant karštųjų“ išreikštas. Na, toks lyg netyčia išsprūdęs, bei lyg kokie spąstai norų išsipildymo tikrumui patikrinti…

Super saldus romanas…. Kurį skaitant erzino tobulas vyras, tobula meilė, tobuli santykiai, tobuli jausmai, tobuli kaimyniniai santykiai, tobulo vyro tobulas elgesys tobulai moteriai netobuloje gyvenimo situacijoje….

Jei labai norint įžvelgti kažką daugiau, nei tik romano saldumą – galima pradėt galvot apie tai, jog kiekvienoje situacijoje yra galimi keli variantai ir keli požiūriai į ją. Čia apie kylantį klausimą – visgi tie norai – išsipildė, ar…? Kokie santykiai tarp logikos ir atsitiktinumo? O „pats pačiausias“ dalykas šiuose puslapiuose – mintis apie galimybę pajusti palaimą tada, kai pasijunti laisvas jausti ir elgtis taip, kas aplinkinių nuomone, nėra visiškai protinga. Kitaip sakant: suteikta galimybė būti pačiu savimi ir šios galimybės pilnavertis išnaudojimas…. Taip pat ir laisvės pajutimas įsipareigojant… Ir dar viena mintis, nuskambėjusi kiek keistai, neįprastai: noras tūrėti mylimo vyro kūdikį įvardijamas kaip moters godumas…

Stebuklais tikėti ar netikėti – kiekvieno asmeninis pasirinkimas…. Kaip ir tikėjimas…. Kaip ir tikėjimas pomirtiniu gyvenimu…. Trijų norų išsipildymu...

Tačiau sprendimų, kurie skatina tobulėti, priėmimas– gerbtinas ir sveikintinas!

 

Mintys:

Aš numiriau. Tačiau tai dar nebuvo man skirtas laikas. Todėl buvau sugrąžinta ir gavau dovanų. Galiu panorėti, kad išsipildytų trys mano norai iki vėl mirsiu. Tai lyg kompensacija.

  

Jūsų gražios pėdos. Gražios sustirusios pėdos.

Moterų šiluma sutelkta apie širdį, todėl jų galūnės šąla.

Bloga karma / David Safier

Kiekvienas pasirenkame kas gyvenime svarbiausia. Bet juk būna momentų, kai pasirinkimas yra nelengvas. Pavyzdžiui – ar dalyvauti prestižiniame apdovanojime, kuriame gausi pagrindinį, ilgai lauktą ir norėtą apdovanojimą, ar – ne tik dalyvauti, bet dar ir organizuoti, surengti savo dukters gimtadienį? Juk abu įvykiai kartojas tik kartą į metus… Betgi gal šis apdovanojimas – vienintelis tavo gyvenime, o dukters gimtadienis bus ir kitąmet. Ar vaikas tūrėtų tai suprasti? Gal. Tik sąžinė, visgi kažkodėl krebžda. Tačiau nugali karjera. Juk ir ji, kad ir kaip pasižiūrėsi – dėl šeimos, dėl vienturtės dukrelės, dėl vyro gėrio…

Štai tokios mintys sklando „Blogos karmos“ romano pagrindinės veikėjos galvoje, prieš lemtingąjį vakarą.

Karma – atgimimas pagal nuopelnus, tačiau kuom tai karmai jos nuopelnų sąraše užkliuvo skruzdėlės? Juk jos – viena iš labiausiai organizuotų, bene labiausiai išsivysčiusi vabzdžių šeima, gyvenanti bendruomeninį gyvenimo būdą žemėje… O pasirodo, sukaupus per daug blogos karmos – atgimsi žemiausiu jos grandies atstovu – skruzdėle. Kur pribaigti gali (o to nesugebėjo žmogiškoji karjera!) darbas ir darbiniai santykiai tarp skruzdžių. Tad tenka kaupti gerąją karmą, kad kilti karmos „karjeros“ laiptais ir tikėtis… ko gi tikėtis? Kad atgimsi žmogumi? Bet juk pačiu savimi jau nebeišeis netgi ir tokiame fantastinių elementų kupiname romane; tad tenka laukti knygos momento, kuom gi gerasis, tačiau griežtasis Buda leis atgimti karmos paskutiniame etape. Prisipažinsiu, jog tai nebuvo tai, kokį planą mintyse buvau sukūrus :) Nežinau – ar tai į gerą, ar ne. Skaitytojai juk gali mintyse susigalvoti kitokių „karminių kelių“ ir vingių. Labai aiškiai supriešintas etaloninis, visuomenei priimtinas išorinis moters grožis ir visiška to priešingybė – gelbėjimo ratais aplink kūną suaugusia, prie mirties slenksčio atsidūrusią moteriške. Ir štai koks netikėtumas! Pasirodo našlys sutuoktinis sugeba per viršsvorį, per pridėtinius nereikalingus, per gyvenimo metus prisikaupusius papildomus kilogramus įžvelgti savo buvusiosios sielą, jos grožį ir gėrį ir visą kitą, dėl ko ir buvo ją vedęs (ne išorinį grožį).

Čia ne tik karma ir vien tik karma. Dar yra kvaila mirtis. Jei mirtis pati savaime gali būti kvaila. Bet čia ji yra. Ir yra netgi nuojauta kokia mirtis gali būti dar kvailesnė.  Dar yra teisėtas vyras ir orgazmai su neteisėtu. Ir nekokia savijauta dėl puikių orgazmų, matyt, dėl to, kad jis ne su teisėtu. Dar skruzdėliškas fejerverkas valgant pyragą, pokalbiai su neįtikėtinu Kazanovos pavidalu, nežmogiški pojūčiai bandomojoje laboratorijoje, kur labiausiai viską gadina žmogiškasis protas jūrų kiaulytės kūne, dar niekur neaprašytas meilės trikampis: našlys, ji ir skruzdė (ir kiti karminiai jos pavidalai)…

Knyga trumpam savaitgaliui. Ir tik tokiam, kada visais artimaisiais yra pasirūpinta, kada sąžinė, jog skaitote knygą, o ne veikiate kažką kitą, galbūt – naudingesnio, bus visiškai rami. Nesgi dar užsidirbsite blogą karmą… o to – visiškai nereikia jūsų gyvenime, ar ne?  :)

Blogos karmos mintys:

Siuzanos dienoraštis Nikolui / James Patterson

[2012 Knygų iššūkis]

Tobulas gyvenimas;

tobuli jausmai;

tobula moteris sutiko sau tobulą vyrą...

Per gerai, kad visą tai būtų tiesa...

Tik patvirtinta nuomonė, jog: jei jautiesi tobulai gerai – nepergyvenk, tai – laikina....

Ar smalsumas mus visada pražudo?

Ar geriau pasirinktume nežinojimą ir tolimesnį „tobulo“ gyvenimo prisiminimą nedarkydami jo visai netobulomis realaus gyvenimo akimirkomis, tiesomis?

Kažkodėl skaitant šią saldžią, per skausmingą patirtį pateikiamą meilės istoriją, mintyse užkliuvau už scenos iš filmo "Seksas ir miestas": vieta, kai ilgai negalėjusi susilaukti kūdikio herojė, sako: "Turiu viską, apie ką esu svajojusi. Niekas negauna to, ko trokšta. [...] Be abejonės, nutiks ir man kažkas blogo."

Čia kaip ir tikro džiaugsmo nepažinsime, jei nežinom kas yra tikras skausmas ir pan....

Liūdna ir kartais labai skaudu, kad gyvendami viskam turime pajusti savo kailiu atsvarą: didelį džiaugsmą išblaško nelaimės ar liūdesys, sielvartą išgydo naujai patirta meilė, tiesą užgožią klasta, gimimą - mirtis, saulę būtinai pakeis tamsą, o vasarą ilgėsimės žiemos....

Citatos:

"Dienoraštis papasakojo jai šį tą, ką jai reikėjo žinoti, bet kartu atskleidė ir gilias skausmingas paslaptis, kurių jai galbūt geriau nežinoti." 

".... „keistas“! Tai vienintelis žodis, kuris kartais tinka apibūdinti gyvenimą. Tiesiog keisčiausiai keistas." 

"Dviejų žmonių meilė gali trukti ilgai, jei tie du žmonės myli patys save ir nori dovanoti meilę vienas kitam." 

"Gyvenimas – tikras stebuklas, mažų stebuklų virtinė. Jis tikrai toks, jei išmokti  žvelgti iš tinkamos perspektyvos." 

„Gyvenimas - tai žaidimas, kuriame tu žongliruoji penkiais kamuoliukais. Tie kamuoliukai - tai darbas, šeima, sveikata, draugai ir principai. Tu neleidi nė vienam iš jų nukristi. Bet vieną gražią dieną pagaliau supranti, kad darbas - kaip guminis kamuoliukas. Jei leisi jam nukristi - jis atšoks. Kiti keturi kamuoliukai - šeima, sveikata, draugai ir principai - stikliniai. Jei leisi nukristi nors vienam iš jų, jis bus nebepataisomai sugadintas, įskeltas, o gal net ir sudaužytas. Tik iš tiesų supratus šį pamokymą apie penkis kamuoliukus, gyvenime atsiras šiokia tokia pusiausvyra."

"Pasižadėję" ... noriu kavinuko! / Elizabeth Gilbert

Dėl šios knygos frazė "noriu kavinuko" man turės visai kitą prasmę ir bus mieliausias ausiai ir širdžiai išsireiškimas.
"Staiga mane apėmė pyktis.
- Ko tu nori? - nervingai paklausiau.
Jis nieko neatsakė ir tai mane dar labiau supykdė. Tad neatly­žau:
- Aš tik stengiuosi kaip galėdama pagerinti mūsų gyvenimą. Jei turi tinkamesnių idėjų ar planų - prašau siūlyti. Tikiuosi, sugalvo­si, kaip pačiam pralinksmėti, nes aš, nuoširdžiai sakau, nebegaliu ištverti tavo liūdnumo. Iš tikrųjų nebegaliu.
Tada jis atsimerkė.
- Aš tik noriu kavinuko, - pasakė mano mylimasis netikėtai aistringai.
- Kaip suprasti - kavinuko?
- Aš tik noriu būti namuose, gyventi saugiai vienoje vietoje su tavimi. Noriu rutinos. Turėti savo kavinuką. Noriu pabusti kiekvie­ną rytą tuo pačiu laiku ir pagaminti mudviem pusryčius savuose namuose, išvirti kavos savame kavinuke."

Noriu kavinuko.

Noriu dviejų tūkstančių pokalbių, praleistų prie šio kavinuko.

Noriu rūpintis nuosavu kavinuku.

Noriu puoselėti jį, nuvalyti nuo dulkių, nuplaut nuo aplinkos poveikio, noriu nušveist ji iki sielos žvilgėjimo...

Noriu berti į jį atidžiai atrinktas kruopeles pasitikėjimo, meilės ir pagarbos...

Noriu supilti vandens laisvę, sujungiančią į nuostabią ir nepakartojamą visumą tas kruopeles.

Noriu kas rytą, kasdieną, kas vakarą turėti galimybę nuostabioms akimirkoms prie savo kavinuko.

Su savo žmogumi.