Pasiruoškit evakuoti sielą.... Kas blogiau – pragaras ar niekas?

Kovos klubas  / Chuck Palahniuk

Vilnius: Tyto alba, 2001. 230p. 

Pasiruoškit evakuoti sielą

Kas blogiau – pragaras ar niekas?

Ko gailiesi nepadaręs prieš mirtį? 

Kai nežinai ko nori, galiausiai darai tai, ko nenori

[2013 knygų iššūkis] 

 

Knyga sunki. Ir purvina. Ir kruvina. Ir brutali. Ir netramdomai agresyvi.

Ir visą tai jauti kone fiziškai, jau nekalbant apie emocijas knygos skaitymo metu... O ir po perskaitymo norisi kažko gaivaus, šviesaus, ar į ramų horizontą akis paganyti, kad nusipurtytum visus tuos priskretusius negatyvius jausmus, mintis... Turbūt galima pasitikrinti savo nervus, šaltakraujiškumą – ištempsi knygą iki paskutinio sakinio ar ne...

Kova, tiksliau – muštynės tarp vyrų, prilyginama psichoterapijai. Ar fiziškai išliejant savo emocijas kitam į veidą tėra vienintelis kelias pagydyt savo sielą? Ar tada, kai nosis ir šonkauliai yra sulaužyti, kai veidrodyje neatpažįsti pats savo veido, kai kraujai taškosi – ar tada širdis tampa ramesnė? Ar reikia būti mirštančiu, kad sulauktum iš kitų dėmesio? Ar sukurti kažką gero įmanoma tik prieš tai sugriovus tai, kas jau yra sukurta? Ir dar viena knygoje paliesta skaudi tema - ar moterų išauginti berniukai tampa nepilnaverčiais vyrais?

Satyrinis siaubo romanas, parašytas iš nusivylimo.... Ar pats nusivylimas nėra negatyvus jausmas? Pasipiktinimas prieš pačią satyrą? O kova – kas tai: žmogaus silpnybė ar yda? Ar tai, kad nebijai stoti į kovą, negalvoji apie tai, kas bus po jos, terodo kad nebijai pašaipų, bei kad neesi silpnas ir gebi kovoti su trūkumais (savo ar visuomenės)?

 „Kovos klubas“ autoriui gimė po to, kai jo knyga „Nematomi monstrai“ nebuvo leidėjų priimta, palaiminta išvysti šviesą. Tada Charles Michael Palahniuk nusprendė kaip atsaką leidėjams parašyti tokią knygą, dėl kurios išleidimo net jis pats abejotų... Ironiška – Kovos klubas buvo priimtas išleidimui!

Pirmoji kovos klubo taisyklė – nekalbėti apie kovos klubą. Antroji – tokia pati.

Papasakoti apie šią knygą  man be galo sunku. Man ji kėlė daugiau klausimų, nei atsakymų.

"Po kovos viskas likdavo neišspręsta, bet tai nebebūdavo svarbu" (57p.)  - tokia gyvenimo filosofija mane tik dar labiau baugina ir neramina.

Galbūt kiekvienas beskaitant pasiims iš jos tai, kas jam aktualu, tai, ko jam tą gyvenimo akimirką prireiks, ir galbūt kiekvienas beskaitantis supras ją vis kitaip: pasipriešinimą prieš visuomenę, prieš normalumą; kaip stipriausiųjų išlikimo kovą; kaip vadovėlį kaip pasigaminti sprogmenis ar muilą; kaip kliedesius; kaip psichoterapijos kryptį; kaip realybę, ar kaip sapnus, nežinant kada esi jau prabudęs...

Kumščiais paskelbtos mintys:

Senas posakis: visuomet nužudai tą, kurį myli, - savaime suprantama, tiesa, jei skaitytum ir iš kito galo. (11p.)

Verkti lengva, kai suvoki, kad kiekvienas, kurį myli, tave atstums arba mirs. Laikui išrikiavus visus ilga eile, kiekvieno galimybė išgyventi lygi nuliui. (15p.)

Pažvelgęs į sudaužytą, persirpusį vaisių, kuriuo virto mano veidas, galėjai pamanyti, kad aš jau nebegyvas. (17p.)

Taip jau būna, kai kankina nemiga. Kaip blyšku viskas atrodo – tik kopijų kopijos kopija. Nemiga atriboja: tu negali nieko paliesti, ir tavęs paliesti niekas negali. (20p.)

Tuo metu visi esam užsiėmę: sūpuojam savo sielos kūdikius. (22p.)

Netekti bet kokios vilties reiškė laisvę.

... viena minutė tobulybės verta tavo pastangų. Akimirka – tai daugiausia, ko galima tikėtis iš tobulybės. (33p.)

Asmeninė mitologija: širšės, Fabrikas, Aukojimo Stulpai, kaukolės…

Asmeninė mitologija: širšės, Fabrikas, Aukojimo Stulpai, kaukolės…

Širšių fabrikas / Iain Banks. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. - 220p.

[2013 knygų iššūkis]

Knyga, kurią skaityti yra kraupu. Iki galo ištempiau tik dėl dviejų priežasčių: knygų iššūkio (pasižadėjimo visų pirma sau), ir sakinio knygos aprašyme, jog viskas (t. y. esmė ir grožis) paaiškės tik knygos gale. Tad ir laukiau, tikėjausi, kad knygoje vaizduojami žiaurumai bus kažkaip pateisinti, paaiškinti. Nors neįsivaizduoju kas galėtų pateisinti tokius žiaurius vaiko (paauglio) žaidimus, susikurtus nepaaiškinamus ritualus.

Savo gyvenimą ir jo ritualus, labai savotiškus žaidimus, kasdienybę pasakoja septyniolikmetis Frensis. Tai, kad jis nužudė vieną, vėliau – antrą, tada – dar vieną žmogų, jis pasako tiesiog taip, lyg pasakotų ką valgęs pusryčiams, nes ši „veikla“ – tik dėl visuotinės (lyčių) „lygybės“. Visa šio berniuko šeima turi savų „įpročių“: vienas – deginti šunis, kitas – mauti triušių kaukoles ant stulpų, sprogdinti, trečias – mintinai žino kiekvieno namuose esančio daikto išmatavimus… Tiesiog – „įprasta“ šeimynėlė neįprastoje saloje. Be to - pagrindinis veikėjas gyvena lyg ir nelegaliai – jis neturi jokių dokumentų, tėvas jį slepia nuo aplinkinių ir niekas nežino jų giminystės ryšių. Galbūt akylesnis skaitytojas jau šioje vietoje „užklius“ mintimis ir pajaus kažką įtartino, kas knygos pabaigoje ir atveda į jo gyvenimo paslaptį…

Prievartai, gyvybės atėmimui, silpnesniojo skriaudimui, gyvūnų  padegimams,  žudymams, kankinimas ar yra koks nors pateisinimas? Net ir tai, kas atsiskleidžia pasakojimo pabaigoje, nepadėjo pateisinti paauglio septyniolikmečio. Tai, ką sužino apie save, lyg ir turėtų paaiškinti visą jo gyvenimą, to gyvenimo poelgius, mąstyseną, tačiau – manęs tai neįtikino, ir nesugebėjo priversti pateisinti. Tik – taip, gyvenimas po tokių „staigmenų“, naujienų tikrai apsiversti privalo. Tačiau šis apsivertimas man irgi nuskambėjo kažkaip neįprastai, lyg štai, dabar jau viską paaiškinom: kas, kaip ir kodėl, ir tai išteisina visą žiaurią veiklą, žmogžudys tampa nepakaltinamas (nejaugi?) … Galbūt kaip tik specialiai ir palikta daug vietos skaitytojų interpretavimams, ir jų pačių gyvenimų apvertimui… Na, o gal tiesiog – priimkime tai, kaip knygą, kaip pasakojimą ir tiek…

Žadėtasis širšių fabriko grožis man taip ir liko paslaptis. Esmė jo buvo atskleista, bet dėl grožio – drįsčiau suabejoti. Nes tai, kas yra pradinis žudynių įrankis, kad ir prie altoriaus įrengtas,  vis vien savo esmės nepagražina ir nepateisina.

Fabrike aukotos mintys: 

Išmokau gyventi be kitų žmonių draugijos, taigi man nei šilta, nei šalta dėl jų kalbų.

Esu per storas. Tai nėra taip jau blogai ir tai ne mano kaltė, bet vis vien aš neatrodau taip, kaip norėčiau atrodyti. Rubuilis. Stiprus ir geros formos, bet vis tiek pernelyg apkūnus. Noriu būti niūrus ir grėsmingas. Taip ir turėčiau atrodyti, jei man nebūtų nutikęs tas mažas nemalonumas. Pažiūrėjęs į mane, niekada nepasakytum, kad nužudžiau tris žmones. Taip nesąžininga. 

Neskaičiuojant tų žmonių, kuriuos aš nužudžiau (visi jie buvo maždaug to paties amžiaus kaip ir aš, kada tai įvyko), galiu paminėti bent tris mūsų šeimos narius, kurie neįprastu būdu nukeliavo pas tą, ką įsivaizdavo esant savo kūrėju.   

Mirtis visada jaudina, visada priverčia tave suvokti, kad esi gyvas ir koks esi pažeidžiamas, tik lig šiolei dar lydymas sėkmės. Bet kieno nors iš tavo artimųjų mirtis yra puikus pasiteisinimas, leidžiąs tau kurį laiką pašėlioti ir daryti tai, kad kitais atvejais būtų neleistina. Kokia palaima elgtis iš ties šlykščiai ir vis tiek būti gaubiamam visuomenės simpatijos!