Ar baisūs dalykai, įvilkti į gražius žodžius nuo to tampa geresni?

Snieguolės 
A.D. Miller. - Vilnius : Metodika, 2012. 

Autorius, dirbęs užsienio korespondentu Rusijoje, šią knygą apibūdina kaip „moralinis trileris“. Tai  - moralinio degradavimo istorija. Kai žinai, kad esi traukiamas į nusikalstamą veiklą, tačiau vis randi kuom pasiteisinti ar nerandi laiko, noro analizuoti kaip to atsisakyti. Tiesiog – priimtinas būdas plaukti pasroviui, priimant tai, kaip šiokį tokį patogumą.

Kažkas vyksta… vyksta.. vyksta…. Jauti, kad tas kažkas – negeras, nelegalus, bet natūralus Rusijoje. Žinai tai, nes tarp to viso nuobodaus vyksmo lyg deimančiukai šaltame sniege suspindi „nacionaliniai Rusijos ypatumai“, kurie kartais sukrečia, kartais – sukelia šypsnį. Nors daugiausia – sukrečia: savo taikliu tiesumu, kuris šiaip, žmogiškąja prasme turėtų žeisti, tačiau visgi suvoki, jog šiuolaikiniame pasaulyje, o tuo labiau – aprašomojoje Rusijoje – tai natūralus gyvenimo būdas ir natūralios išgyvenimo pamokos. Tiesiog – prisitaikai, nes kito kelio nėra… Arba – bėgi į salas, kurortus, ir pamiršti savo kilmę… O tai – argi įmanoma?

Persiskaitė knyga ir nieko ypatingo neįvyko. Tik tie Rusų gyvenimo perliukai, kurie tikrai pelenais sužiba, pakelia skaitymo nuotaiką, ar suteikė energijos ją toliau skaityti. Ir taip lygioj vietoj išsivysto apgaulė, kurią suvoki, tačiau norėjosi bent jau atomazgos kažkokios „uch“, tačiau – viskas ištirpo kaip aprašomas sniegas, kaip kaustantį šaltį pakeitė vasaros tvankuma, ir atrodo viskas savaime vyksta, viskas taip, kaip ir turi pasaulis suktis. Tik tiek, kad sužinai „tikrąją“ sniego reikšmę Rusijoje … 

Rusijos "ypatumai":

Kartais viskas atrodydavo nešvaru, tarsi teisėtas pinigų plovimas. 

 

Valkatos ant suoliukų gulėjo pabarstyti sniegu, tarsi druska paskaninta mėsa ant mėsininko stalo.

 

Dauguma turėjo savotišką automatišką tautinį išdidumą, nors patys tik ir siekė nešdintis iš ten po velnių ir patraukti į Los Andželą arba Žydrąją Pakrantę. 

 

Dar neišrastas dokumentas, kurio Rusijoje negalėtum nupirkti. 

 

Toks oras Maskvoje verčia norėti, kad dangus imtų ir baigtų savo darbą, kaip mirčiai pasmerktas kalinys nekantraudamas žvelgia į giljotinos ašmenis.

 

Pinigai Maskvoje turėjo savus ypatingus įpročius. Pinigai žinojo, kad bet kurią akimirką kas nors Kremliuje gali nuspręsti juos atsiimti. Jie nesiilsėjo gerdami kavą arba vaikštinėdami su triračiais vaikų vežimėliais Haid parke, kaip daro pinigai Londone. Maskvos pinigai emigravo į Kaimanų salas, vilas Kep Fera arba bet kur kitur, kur rastų šiltus namus ir nesulauktų klausimų. Dar pinigai kuo pastebimiau susidegindavo, srūdavo į šampanu pripildytas sūkurines vonias ir skraidydavo asmeniniais sraigtasparniais. Pinigams ypač patikdavo aukščiausios klasės automobilių salonai Kutuzovo prospekte, pakeliui į karo muziejų ir Pergalės parką…

 

Mes jautėmės tik vargšai. Ir sušalę. Žmonės kartojo: laisvės valgyti negalime.

 

Mes vienas kitą išnaudojome. Kitaip tariant, buvome draugai.

 

Turi pamiršti moralumą, kitaip tau galas.

 

Nusikaltimai, verslas, politika, šnipinėjimas – įprasta rusiška karuselė.

 

Avėjo septynių su puse centimetrų aukščio kulnus, kuriuos apsiavė po pamainos, ir su kuriais kažkaip sugebėjo eiti sniegu kaip Jėzus vandeniu. Jos žiemos sukibimas buvo tobulas.

 

Universalūs kvepalai – skirti kvėpintis arba gerti.

 

Rusai padarys tai, kas neįmanoma: tai, ko, tavo nuomone, negali padaryti, tai, apie ką net nepamanei. Jie padegs Maskvą artinantis prancūzams arba nuodys vienas kitą užsienio miestuose. Jie padarys, o paskui elgsis tarsi nieko nebūtų nutikę. O jei pakankamai ilgai gyvensi Rusijoje, elgsiesi taip pat.  

 

Savižudybė. Valdytojas nusišovė į galvą – du kartus.

 

[Maskvoje yra vyno butelių, kainuojančių daugiau nei žmogus]

 

Rusiškas tostas – kitokio gyvenimo svajonė skysčio pavidalu.

 

 

 

 

2013 Knygų iššūkis

Dvylika mėnesių knygomis lakstančių :)

Dvylika pasižadėjimų, pirmiausia – pačiai sau. Metams baigiantis, į kitus su viltim bežiūrint... Tai lyg palinkėjimas sau:

atrast kitus pasaulius,

pažint kitas šalis,

išgyvent ypatingas situacijas,

susirast naujų draugų,

surast paslėptas dovanas knygose,

išskaityti kas paslėpta autoriaus žvilgsnyje,

suvokt tai, kas yra tarp eilučių,

išmokti gyvenimo pamokas,

įgyvendinti svajonę apkeliaut visą pasaulį:

paglostyti drambliui ausį,

pauostyti gėlę kalno viršūnėje,

užuosti vėjo dvelksmą jūroje,

išgirsti debesį lyjant,

užšaldyti delnuos pirmąją snaigę….

Mylėti ir nekęsti, džiaugtis ir liūdėti, pasibaisėti ir nurimti, ragauti ir skaityti, skaityti, skaityti. 

Skaityti negalima atidėti. Nėra jokių abejonių dėl skyrybos!

 Mano knygų sąrašas:

1. Aklas instinktas  / Andreas Winkelmann
2. Fuko švytuoklė / Umberto Eco
3. Gėlės Aldžernonui / D. Keyes
4. Įtikinėjimas / Jane Austen
5. Kovos klubas / Ch. Palahniuk
6. Lolita / Vladimir Nabokov
7. Sidro namų taisyklės / Irving John
8. Prisukamo paukščio kronikos / Haruki Murakami
9. Rūko nesugadinti / R. Aškinytė
10. Šagrenės oda / Onoré de Balzac
11. Širšių fabrikas / Iain Banks
12. Tušti žmonės / Brian Keaney

Alternatyvios:

1. Voro namai / Paul Bowles
2. Raudonkepuraitė / Märta Tikkanen

  [daugiau informacijos apie šį iššūkį čia ]

 

apglėbti mintis apie tave...

Įsimylėjėlių žodynas 

David Levithan. - Vilnius : Vaga, 2012.

Įsimylėjėlių, o ne Meilės ar mylinčiųjų žodynas. Nes meilei apibūdinti trūksta viso pasaulio kalbų žodžių… Prie žodžio „meilė“ puikuojasi sakinys „Nė nebandysiu“.

Autorius daug mieliau kalba apie knygas, nei apie save patį. Ši knyga yra apie suaugusiuosius, tačiau tai nereiškia, jog ji yra skirta suaugusiesiems. Nes paskirti knygą kažkam, rašytojo nuomone, yra savivalė. Šis „žodynas“ atsirado tada, kai viena istorija buvo baigta, o  autorius nebežinojo apie ką daugiau berašyti.  Atsitiktinai (ar – laimei) ant rašytojo stalo gulėjo dovanota knyga „Žodžiai, kuriuos reikia žinoti“, dėl jos ir kilo mintis parašyti knyga, kurioje istorija skleistųsi panaudojant vieną žodį kiekviename knygos lape.

Kad ir kokia knygos atsiradimo istorija bebūtų, pati knyga – tiesiog nuostabi! Pasirodo, visai nėra būtina prirašyti žodžių nuo lapo viršaus iki apačios, nuo paraštės iki kitos… Visai nebūtina užpildyti popierių margais raidžių labirintais. Tereikia sugebėjimo situaciją apibūdinti vienu vieninteliu taikliu žodžiu, o jam į draugiją prilieti taiklų sakinį. Tebūnie kai kur ir pastraipa. Tačiau sakinių – tiksliai tik tiek, kiek reikia. Ir – nei vienu ne daugiau! Ir – ne mažiau.

Buvo gera skaityti. Miela. Ir kartais – taip artima. O kartais – netikėtai taiklu. Pasakyta kaip nurėžta. Ir nėra ko daugiau pridurti. Tiesiog, tai, kas slypi daugiau – jauti. Ir kiekvienas, paskaitęs – jaus savaip, tik taip, kiek pats yra išgyvenęs, kiek pats yra išjautęs, kiek pats yra išsakęs…. Gal kartais ir sukirba mintis, ar padoru žavėtis meilės istorija, kuri iš tiesų yra išsiskyrimo istorija? Tačiau taip subtiliai papasakota (netgi ne „parašyta“, šis žodis sugriautų visą paprastumo stebuklą) istorija tiesiog neįmanoma nesižavėti. Knyga nuglunda kažkur sąmonėj, tyliai, be jokių „fanfarų“, „fejerverkų“ apsigyvena širdyje, o jausmus lyg pradedi matyti tekant kita vaga, nors kryptis – ta pati.

Kažkaip net prisibijau ką nors daugiau rašyti apie šią knygą: bijau, kad nesugadinčiau jos, nesugadinčiau savo pačios minčių, nesugadinčiau žodžių trapumo… Nesinori sugriauti tos ypatingos akimirkos, prilygstančios kelioms akimirkoms iki nuskambėsiant pirmajai melodijos natai… Lai taip ir pasilieka – pažįstama ir artima, trapu ir miela, subtilu ir svajinga.

 Žodynėlis:

Abstrakcija

Lieka tik apglėbti mintis apie tave.

Atvirai

Vynas sėdo į mano mintis.

Himnas

Tada pauzė. Aš vis dar baiminausi kiekvieno mūsų pokalbio plyšio, bijojau, kad štai ir ji, akimirka, kai nebeturime ką vienas kitam pasakyti.

Įsiskolinimas

Žiauriausia, kad jaučiausi taip, lyg suklydęs būčiau aš, nes tavimi pasitikėjau.

Neilgai

Greičiausiai, nebuvo konkretaus įvykio. Tik nuolatinis neilgai trukus kaupimas.

Apkeliauti pasaulį galima geriant sode arbatą…

 [ 2012 Knygų iššūkis ]

Pienių vynas / Ray Bradbury

Pasakiškos, nostalgiškos, vasaros karščiu alsuojančios, o kartais – nuo karščio leipios laimės paieškos.

Kai gyveni ir ieškai aplink laimės; ją matai, jauti, ir tik dar labiau įsitikini, kad ji – visų skirtingai suvokiama, tačiau tai tik bendrina žmones… Ar galima sukurti laimę iš mažų dalykų? Iš kasdienos? Iš savo šiandienos potyrių? Iš rytojaus vilties? Vakarykštės praeities?

Šilta, betarpiška knyga, kurią skaityt – vienas malonumas, tokia jaukuma apima… lyg puodelis karštos žolelių arbatos, šildančios širdį, jausmus… O mintyse jau rezgu planą, kaip vasarą kaupsiuos gaminti ryškiaspalvių žiedų vyną. Tam, kad užkonservuočiau savo prisiminimus. Kai kartu su knygos eilutėmis nejučia pradedi kurti savo laimės mašiną ir pajunti, jog iš tiesų – tai ją jau turi! Ir nereikia jos toli ieškoti. Ji – čia pat, visai šalia.

Apima jausmas, jog skaitai pasaką – ne vien turiniu, bet žodžiais…. Ir mintyse vėlgi bandau susidėlioti savo laimingąją gyvenimo pasaką iš atsiminimų: ryškių, kuriuos bet kada turiu „po ranka“, ir tų, kurie kirba atminties kamputyje ir tik telaukia, kol juos iš ten su nostalgija pasiimsiu… Iš atsiminimų, kuriuos saugau lyg stebuklingoj skrynelėj po užraktu, ir tų, kuriuos paleidžiu vėjais, kad visiems į ausį sušnibždėtų po mielą asmeninį prisiminimą…

 

Vasarom kvepiančios mintys:

... yra dienų, sudėtų vien iš kvapų: visą pasaulį gali įkvėpti ir iškvėpti....

....aplinkui zvimbė bitės, - visai ne bitės, o tiesiog pasaulis tyliai murkuoja sau po nosimi.

Pienių vynas – sugauta ir užkimšta buteliuose vasara. 

Juk miestas galų gale tėra didžiulis, audrų nuterliotas laivas, pilnas be paliovos plušančių žmonių.

Kai per karštas oras liūdesys tiesiog gali pražudyti… žudantis liūdesys įsismarkauja esant ypač karštam orui…

gal ji [laimė] turi tilpti kišenėje? O gal tave patį nešioti savo kišenėje? „Vieną dalyką žinau tvirtai [...] ji turi spindėti!