Gera pasaka – tai kaip žiurkė, uždaryta sandėliuke. Tol graužia, kol ištrūkstą į laisvę...

Tūkstančio ir vienos nakties šalyje.
Kelionė pas Maroko pasakotojus / Tahir Shah
[„Kalifo rūmų“ autorius]

Apleistieji Kalifo rūmai tampa išpuoselėtais, kuo atidžiausiai, iš mozaikos gabalėlių surinktais, vis dar džinų apsuptais rūmais. O Kasablanka, Marokas tampa tikraisiais namais. Tačiau autoriui turėti rūmus – nepakanka; tam, kad rūmai taptų namais, jam tiesiog būtina pajusti ir priimti savyje pačią Maroko sielą, gyventi šios šalies dvasia, bei suvokti save, suprasti savo būtį, gyvenimo prasmę šioje žemėje, šiame gyvenime. O tai pasiekti stengiasi pasinerdamas į šios šalies tikrąją išmintį, tikrąją vertybę – pasakas ir istorijas. Taip autorius pradeda ilgąją gyvenimo kelionę – nuo vieno pasakotojo prie kito, nuo šio – link kito, tol… kol pagaliau atras pasaką, glūdinčią jo širdyje, kurios išgirsti neįmanoma, kurią surasti galima tik „žiūrint užmerktomis akimis“…

Pasakos čia tapatinamos su istorijomis… Jos  čia nėra tik vaikams skirti pasakojimai. Kiekvienas žmogus turi surasti savyje tą vienintelę, tik jam vienam skirtą ir tik jam vienam reikšmę atskleidusią pasaką…. Tą, kuri jam padės gyventi, padės susivokti, kai labiausiai to reikės. Rodos, kad visas marokiečių gyvenimo tikslas ir yra – susirasti savo pasaką – savo antrąją sielos puselę. Rodos tai, ką galėtume pavadinti avantiūrizmu – autoriui yra aiškumo, ramybės ir savęs siekimas…

Be to – pasakos – tai ne būdas pabėgti nuo realybės ar užsimiršimas dabartyje,  jos skirtos kad maksimaliai galėtum panaudoti savo proto galias!

Tiesiog stebuklinga knyga, kuria skaitai ir nesuvoki – ar čia pasaka, ar – reali autoriaus gyvenimo istorija? Negali būti! Šiais laikais žmonės gyvena rūmuose? Rūmuose, kuriuose savo teisių reikalauja Džinai? Šalyje, kurioje svarbu lyg iš mozaikos dalelių susikurti savo spalvingą gyvenimą… Skaitai ir nežinai – jei tai realu - juoktis, ar pavydėti žmonėms, tokiems nuoširdiems, tokiems naiviems (?), tokiems paslaptingiems … tokiems TIKRIEMS… Kiekvieną ketvirtadienį, toje pačioje vietoje, sekantiems tą pačią pasaką… Ir kiekvieną ketvirtadienį tai pačiai pasakai atsiranda klausytojų. Šie ketvirtadieniai – tarsi stebuklinga knyga, kuri neturi popierinio pavidalo, tačiau turi ilgesnę išliekamąją vertę – tradicija perduodama iš lūpų į lūpas, iš širdies į širdį – tūkstančius ir dar vienus metus…

Tai knyga, į kurią pasinėrus visiškai nesinori sulaukt pabaigos… galėtų tęsti ir tęstis… kaip pasaka, kartojama daug kartų… Ir neužtenka išmokti mintinai, reikia, kad ji įaugtų į kaulus…

Paslaptingieji pastebėjimai:

Liepsnojantis smėlis / Zoë Ferraris

[2012 Knygų iššūkis]

Pirmasis autorės romanas, 2008 laimėjęs Los Angeles Times Book Prize bei Amerikos bibliotekų asociacijos premiją. Beje, man lietuviškasis knygos pavadinimas malonesnis, nei tiesiog "Finding Nouf".
Gal per daug tikėjausi iš šios knygos, tačiau iš tiesų skaičiau ir laukiau pabaigos, tiksliau – laukiau kol perskaitysiu ir galėsiu imtis kitos knygos… Rodos, aprašoma istorija tikrai įdomi, tačiau kažko man pritrūko… Gal kažkokio tempo, gal intriga kažkur „užklimpo“ toj dykumoj, gal nesu tokia akyla, kad pastebėčiau smėlio smiltimis užpiltus pėdsakus ar nesu tokia kantri, kad išlaukčiau, kol akys apsipras su sunkiai, ar veikiau paprastam žmogui neįmanomais pastebėti pėdsakais smėlyje… Šalies papročių bei tradicijų, bendravimo ypatumų  nemažai atskleidžiama per beveik detektyvinę istoriją ir tai – bene geriausia knygos dalis man. Tačiau – tai tikrai ne ta knyga, kuri ilgam paliks pėdsakus manyje, tiesiog: papūs vėjas ir užbers jos puslapius smiltelėmis…
Knygoje aprašoma situacija – nėra vien išgalvota istorija, autorė rėmėsi sava patirtimi, gyvendama Saudo Arabijoje. Ji buvo ištekėjusi už dykumų klajoklio-beduino, turinčio arabų ir palestiniečių kraujo. Susituokusi Amerikoje, gyventi persikėlė į Saudo Arabiją, kur gyveno didelėje arabų ir palestiniečių giminėje, pirmą kartą įsileidusioje amerikietę į savo šeimą. Pati patyrė šios šalies tradicijas, griežtas šeimose vyraujančias taisykles, požiūrį moterų atžvilgiu.
Moterys, šioje šalyje, turėdamos viską (vyrų nuomone), iš tiesų – neturi nieko, ko jos pačios nori… Negelbėja jokie turtai, jokios brangenybės, papuošalai, daiktai ir panašiai, tiesiog jos gyvena be veiklos, per dienų dienas renkasi svetainėje ir .. nieko neveikia… Jos pakankamai turtingos ir joms nereikia dirbti, jos aprūpintos „viskuo“, jos per daug atribotos nuo visko – apskritai nuo aplinkinio pasaulio, viskas už jas apspręsta, suplanuota, jaunikis joms išrinktas, suderėtas, kraitis – paruoštas, pažadai – irgi pagal tradicijas visoms beveik vienodi, joms priskirtas vairuotojas, jei panorės į parduotuvę, joms priskirtas apsauginis, kuris jas saugos nuo vyrų akių už namų sienų; vienintelis jų rūpestis – ištekėti ir susilaukti vaikų. Apribojimas yra ir fizinis – jos paslepiamos už juodo „maišo“, tradicinio moterų rūbo, kuriame tik akims palikta vietos, tačiau ir akys visada turi būti nuleistos! Nevalia žiūrėti tiesiai kam į akis, o ypač – vyrui. Ir niekam nerūpi moterų mintys, norai, troškimai, gal netgi didesnės galimybės ar netgi – pasiekimai gyvenime. Labai užkliuvo knygoje apibūdinimas, kad Nufa „nebuvo eilinė pabėgusi nuotaka“. Ji – neeilinė pabėgusi… Tai reiškia, kad pabėgusių nuotakų yra daug… ir – vis daugėja. Nes jas galima pavadinti „eilinėmis“ pabėgusiomis… Tos šalies tradicijų požiūriu – tai vakarietiškojo pasaulio neigiama įtaka, neigiama ta prasme, kad moterys „užsinori“ kažko daugiau, nei ištekėti ir auginti vaikus! Ir ima ir pabėga, tačiau tai bet kokiu atveju baigiasi ne į gera pabėgusiosioms…
Tradiciniai moterų suvaržymai, rodos, vyrus turėti palikti „laisvesnius“, tačiau tos pačios tradicijos pakankamai smarkiai varžo ir vyrus: kadangi moterys, anot religijos policijos, iš prigimties yra „nešvarios“, tai vyras, pamatęs moterį be šydo, taip pat tampa nešvarus, ir jam reikia atlikti apsivalymo apeigas ir pasimelsti… Taip pat nevalia pamatyti ir moters rankų, ar kulkšnių… Ir žiūrėti tiesiai į ją – nevalia… 

Na, kaipgi išgyventi nesusipurvinus tokiame pasaulyje, kur aplink – šitiek nešvarumų?! Taip ir teka gyvenimas: vienų – slepiantis po šydu, kitų – stengiantis nepastebėti, to, kas slepiama. Tačiau ir po vienų, ir po kitų kaukėmis, t. y. po šydais ir po nuleistais žvilgsniais, ir tarp penkių dienos maldų atsisukus į Meką, vis vien kaupiasi „nepadorios“ mintys, jausmai, ar net – geismai!

Po šydais paslėptos ir maldomis „išpirktos“ mintys: