Tartum vis iš naujo žiūrėtum siaubo filmą ir niekada netaptum atsparus baimei

 Tartum vis iš naujo žiūrėtum siaubo filmą ir niekada netaptum atsparus baimei

Į tamsiausią kampą / Elizabeth Haynes

Kaunas: Jotema, 2012. 414 p.

400 puslapių be atokvėpio.... Iš pradžių – palengva įsibėgėjant, o toliau – lyg nuo kalniuko su sugedusiais stabdžiais. O jausmas kad nebeužtenka sėdėti prie vairo – mašiną valdau nebe aš. Baigtis neišvengiama, tik tesinori kuo greičiau pasiekti papėdę... Ir beveik nebesvarbu kas ir kaip – svarbu kad baigtųsi...

Istorija pasakojama tada ir dabar principu. Įvykiai pamažu artėja vienas prie kito. Artėja taip, jog pagaliau turėjau atidžiau stebėti datas.

Kiek galime pasitikėti artimu, mylimu? Kiek aistra mus valdo? Kam teikiame pirmenybę – meilei ar aistrai, nepaisant savinaikos? Kiek moteris gali pakęsti prievartą? „Klausiau savęs, ką jis toliau darys. Šiuo metu jau maniau, kad negalima vis dar jo bijoti. Skaudindavo mane taip dažnai, kad šis kartas buvo beveik įprastas įvykis. Jis darėsi vis išradingesnis ir surasdavo naujų būdų, kaip mane žeminti.“ (293 p.) Kai mylimas vyras pirmą kartą panaudoja jėgą, tai yra toleruojama kaip tam tikra grubaus sekso forma. Tačiau po truputį tokie potyriai perauga iš mielo ir abiems priimtino (ar – pakenčiamo moteriškajai pusei) žaidimo, ir tampa smurtu. Tačiau ar šioje situacijoje nėra kalta pati moteris? Jei buvo galima smurtauti-prievartauti vieną kartą, tai kodėl vyras jau nebegali dar ir dar ir dar kartą? Ir kodėl galima pateisinti prievartą alkoholio kiekiu kraujyje, o kai kraujas nebėra „atskiestas“ šiais „laipsniais“, tik tada pradedama įžvelgti tendenciją smurtauti ir dar su pasimėgavimu: „O dar blogiau, kad nuo jo neatsidavė alkoholiu. Šįsyk nė nebuvo girtas, net neturėjo tokio pasiteisinimo.“ (314 p.) Ar nereikėtų tokiems sekso aistruoliams jau iš pat pradžių parodyti ribas, bei kas yra toleruojama ir .... bėgti kuo toliau ir neatsigręžti?

Pasakojama istorija moters, kuri kenčia nuo mylimo vyro. Dėl meilės iš jos pusės man nėra labai aišku: iš kai kurių epizodų knygoje labiau panašu tik į aistrą, į sekso partnerio troškimą. O juk meilė – tai ir bendravimas, ne vien lova. O bendravimo forma tarp šių žmonių jau beveik nuo pradžių yra ne kokia – savininkiškas vyras visiškai kontroliuoja moterį. Iš pradžių gal tai priimama kaip pavydas, nenorėjimas „dalintis“ sava moterimi su kitais ar pan., tačiau netrukus tai perauga į gąsdinančią fanatišką viso gyvenimo kontrolę su agresija ir smurtu. „Jis visada klausia, ar ketinu būti kur nors ne savo vietoje, ar man yra kokie nors posėdžiai – žino mano darbo grafiką geriau už mane pačią.  [....] Jis tiksliai žino, kiek mano automobilis nuvažiavęs kilometrų ir kiek mylių yra nuo namų iki darbo ir atgal. Man nevalia nukrypti nuo maršruto. [...] Nemėginau dėl nieko jam pasipriešinti. Žinau, kad tai negerai. Žinau, kad jis visiškai mane kontroliuoja. Faktas, jog visa tai žinau – tai mano asmeninis savotiškas maištas. Jis nežino kas dedasi mano galvoje. Nežino, kad aš ieškau progos pabėgti ar kad suprantu, jog galiu pamėginti tik kartą. Jis mane užmuš, žinau, kad užmuš, jeigu tą dalyką sugadinsiu.“ (274-275 p.)

Stengiamasi atskleisti kodėl moterys nepalieka smurtaujančių mylimųjų. Tokios situacijos visuomet būna sudėtingos. O šioje viską apsunkina smurtautojo profesija bei jo sugebėjimas žavėti aplinkinius. Žavėti tiek, kad net nuoširdžiausios aukos draugės nebetiki šio romano heroje: „Ar žinote, kas buvo užvis blogiausia? Ne sėdėti ten, tame kambaryje, ir laukti, kol jisai sugrįš ir mane nužudys. Ne tai, kad mane mušė, ne skausmas, net ne tai, kad prievartavo. O tai, kad po to niekas, net geriausia draugė manimi netikėjo.“ (238 p.)

Būti su mylimu smurtautuoju – pavojinga gyvybei, nebūti – nepavyksta;  

išeiti – neįmanoma,  pabėgti – rizikinga. 

Likę randai sieloje visiškai tapatūs randams, paliktiems ant kūno. Moteris galiausiai pasiekia tokią stadija, kai jau nebesvarbu fizinė ir psichinė kančia, kai padėtis yra tokia bloga, jog suvokimas, kad gali būti nužudyta – vos ne geriausia išeitis iš šio gyvenimo aukos rolėje: „Keisčiausias dalykas: nors širdis daužėsi, nors pykino ir svaigo galva, jaučiausi keistai rami. Atpažinau tą jausmą: tai – siaubinga neišvengiamybė. Lygiai taip pat jaučiausi, kai jis pastarąjį kartą rengėsi mane nužudyti.“ (390 p.)

 

Manau, jog autorė, dirbanti policijos surinktos informacijos analitike, galėtų parašyti dar ne vieną panašią istoriją, paimtą iš realių šeimų, realių santykių, užfiksuotų policijos protokoluose... Ir dėl to belieka tik apgailestauti: kad ir kokia knyga įdomi bebūtų – romano įkvėpimo šaltinis visiškai nepateisinamas realioje visuomenėje, kurioje gyvenu aš, kurioje gyveni tu, kurioje gyvena šalia esantis žmogus... Ir nėra visiškai jokių garantijų kuris iš šios trijulės bus auka, kuris – užpuolikas, o kuris – angelas sargas... 

 

Tamsių kampų mintys:

"Visada maniau, kad moterys, kurios skriaudžiamos nenutraukia artimų ryšių, tikriausiai kvailos. Galų gale juk turi ateiti akimirka, suvokimas, kad viskas pakrypo blogai ir kad tu staiga pradedi bijoti būti su savo partneriu – ir kad tikrai atėjo laikas jį palikti. Išeiti ir neatsigręžti atgal, visada taip maniau. Kodėl turėtum pasilikti? Be to, per televiziją mačiau moteris, duodančias interviu žurnalams, sakančias tokius dalykus: „Tai nėra taip paprasta“, ir visada manydavau: taip, tai yra visai paprasta – tiesiog pasitraukti, tiesiog išeiti.

Ir be tos suvokimo akimirkos, akimirkos, kuri man jau praėjo, dar atsirado naujas suvokimas: išeiti – vis dėlto ne toks paprastas pasirinkimas. Aš tai išmėginau ir padariau klaidą, pasikviesdama jį atgal. Tai, kad buvau vis dar įsimylėjusi jį, tą švelnią, pažeidžiamą dalį, tebūnančią kažkur giliai jo viduje, reiškė tik ne visą tiesą: taip pat slėgė siaubinga baimė dėl to, ką Li galėtų padaryti, jeigu kuo nors jį išprovokuočiau.

Kalbėti jau reikia nebe apie išėjimą. Kalbėti reikia apie pabėgimą.

Apie išsigelbėjimą." (235-236 p.)

" .... saga yra tik saga. Ji nieko nereiškia. Pasaulis pilnas raudonų daiktų...."  (299p.)

"Norėčiau atsikratyti to jausmo. Ne baimės, kad kurią nors dieną jis galėtų ateiti manęs – tuo neabejoju. Ne jeigu jis sužinos kur aš esu, o kada." (302 p.)

  

Ar baisūs dalykai, įvilkti į gražius žodžius nuo to tampa geresni?

Snieguolės 
A.D. Miller. - Vilnius : Metodika, 2012. 

Autorius, dirbęs užsienio korespondentu Rusijoje, šią knygą apibūdina kaip „moralinis trileris“. Tai  - moralinio degradavimo istorija. Kai žinai, kad esi traukiamas į nusikalstamą veiklą, tačiau vis randi kuom pasiteisinti ar nerandi laiko, noro analizuoti kaip to atsisakyti. Tiesiog – priimtinas būdas plaukti pasroviui, priimant tai, kaip šiokį tokį patogumą.

Kažkas vyksta… vyksta.. vyksta…. Jauti, kad tas kažkas – negeras, nelegalus, bet natūralus Rusijoje. Žinai tai, nes tarp to viso nuobodaus vyksmo lyg deimančiukai šaltame sniege suspindi „nacionaliniai Rusijos ypatumai“, kurie kartais sukrečia, kartais – sukelia šypsnį. Nors daugiausia – sukrečia: savo taikliu tiesumu, kuris šiaip, žmogiškąja prasme turėtų žeisti, tačiau visgi suvoki, jog šiuolaikiniame pasaulyje, o tuo labiau – aprašomojoje Rusijoje – tai natūralus gyvenimo būdas ir natūralios išgyvenimo pamokos. Tiesiog – prisitaikai, nes kito kelio nėra… Arba – bėgi į salas, kurortus, ir pamiršti savo kilmę… O tai – argi įmanoma?

Persiskaitė knyga ir nieko ypatingo neįvyko. Tik tie Rusų gyvenimo perliukai, kurie tikrai pelenais sužiba, pakelia skaitymo nuotaiką, ar suteikė energijos ją toliau skaityti. Ir taip lygioj vietoj išsivysto apgaulė, kurią suvoki, tačiau norėjosi bent jau atomazgos kažkokios „uch“, tačiau – viskas ištirpo kaip aprašomas sniegas, kaip kaustantį šaltį pakeitė vasaros tvankuma, ir atrodo viskas savaime vyksta, viskas taip, kaip ir turi pasaulis suktis. Tik tiek, kad sužinai „tikrąją“ sniego reikšmę Rusijoje … 

Rusijos "ypatumai":

Kartais viskas atrodydavo nešvaru, tarsi teisėtas pinigų plovimas. 

 

Valkatos ant suoliukų gulėjo pabarstyti sniegu, tarsi druska paskaninta mėsa ant mėsininko stalo.

 

Dauguma turėjo savotišką automatišką tautinį išdidumą, nors patys tik ir siekė nešdintis iš ten po velnių ir patraukti į Los Andželą arba Žydrąją Pakrantę. 

 

Dar neišrastas dokumentas, kurio Rusijoje negalėtum nupirkti. 

 

Toks oras Maskvoje verčia norėti, kad dangus imtų ir baigtų savo darbą, kaip mirčiai pasmerktas kalinys nekantraudamas žvelgia į giljotinos ašmenis.

 

Pinigai Maskvoje turėjo savus ypatingus įpročius. Pinigai žinojo, kad bet kurią akimirką kas nors Kremliuje gali nuspręsti juos atsiimti. Jie nesiilsėjo gerdami kavą arba vaikštinėdami su triračiais vaikų vežimėliais Haid parke, kaip daro pinigai Londone. Maskvos pinigai emigravo į Kaimanų salas, vilas Kep Fera arba bet kur kitur, kur rastų šiltus namus ir nesulauktų klausimų. Dar pinigai kuo pastebimiau susidegindavo, srūdavo į šampanu pripildytas sūkurines vonias ir skraidydavo asmeniniais sraigtasparniais. Pinigams ypač patikdavo aukščiausios klasės automobilių salonai Kutuzovo prospekte, pakeliui į karo muziejų ir Pergalės parką…

 

Mes jautėmės tik vargšai. Ir sušalę. Žmonės kartojo: laisvės valgyti negalime.

 

Mes vienas kitą išnaudojome. Kitaip tariant, buvome draugai.

 

Turi pamiršti moralumą, kitaip tau galas.

 

Nusikaltimai, verslas, politika, šnipinėjimas – įprasta rusiška karuselė.

 

Avėjo septynių su puse centimetrų aukščio kulnus, kuriuos apsiavė po pamainos, ir su kuriais kažkaip sugebėjo eiti sniegu kaip Jėzus vandeniu. Jos žiemos sukibimas buvo tobulas.

 

Universalūs kvepalai – skirti kvėpintis arba gerti.

 

Rusai padarys tai, kas neįmanoma: tai, ko, tavo nuomone, negali padaryti, tai, apie ką net nepamanei. Jie padegs Maskvą artinantis prancūzams arba nuodys vienas kitą užsienio miestuose. Jie padarys, o paskui elgsis tarsi nieko nebūtų nutikę. O jei pakankamai ilgai gyvensi Rusijoje, elgsiesi taip pat.  

 

Savižudybė. Valdytojas nusišovė į galvą – du kartus.

 

[Maskvoje yra vyno butelių, kainuojančių daugiau nei žmogus]

 

Rusiškas tostas – kitokio gyvenimo svajonė skysčio pavidalu.

 

 

 

 

Prisukamas apelsinas. Anthony Burgess

 [2012 knygų iššūkis]

 „Racionaliojo amžiaus erezija - matau, kas yra gera, ir tam pritariu, bet darau tai, kas bloga.“

Po kauliukžmogių taip norėjosi kažko mielo, malonaus, ir jau taip nepataikiau! Jaučiuos lyg išsimurkdžiusi mėšlyne…. Kai aplink pakankamai smurto, prievartos, mažiausiai norisi skaityti apie smurtautojų negalėjimą išgyventi be sadizmo…. O dar tos knygos mintys, kad ak, koks vargšiukas herojus, jį mat pakeitė prieš jo valia, nuskriaudė ir dar – kankino (privertė iš šalies žiūrėti į savo ir panašių į jį, aukas) ir dabar, jau nebegalės pasitenkinti, nebegalėsi pakasyti niežtinčių kumščių ar perštinčių kojų į savo aukų kūnus, nebegalės pasismaginti…. Ptfu… Suprantu, kad kaip ir dvasiai pakylėti skirta muzika pasirinkta atsvarai, taip ir gailestis smurtautojui-sadistui priešpastatytas gailestis jam…

Be jokios abejonės knyga savita rašymo stiliumi, žodžių sakiniuose panaudojimu, o pratarmė (beveik dešimties puslapių!, parašyta S. Dagio, S. Repečkos) – bene labiausiai sudominusi, iš kiek tik teko skaityti. Be to, paties autoriaus gyvenimas yra vertas bent jau išsamaus aprašymo. Jis – ne tik rašytojas, bet ir: rašė eiles, mokytojavo, dėstė, buvo švietimo inspektorius, sukūrė netgi simfonijų!

Prievarta, smurtas, sadizmas Bethoveno muzikos fone: visapusiškam pagrindinio veikėjo pasitenkinimui.

Vagystės su būtinu, tiesiog privalomu beprasmiu, nepateisinamu smurtu pramogai, smurtu iš neturėjimo ką veikti. O tiksliau – turėjimui ką veikti. Smurtas čia – lyg hobis…

Herojaus kelias nuo amoralaus, žiauraus, niekšiško, pasmerkto visuomenėje iki – smegenų plovimo tiesiogine prasme. Tačiau tikslas vis vien nepasiekiamas – visuomenėje nepripažįstamas ir nepriimtinas nei amoralus, nei „pertvarkytas“: be teisės pasirinkti smurtaujantį elgesį (!) jaunas žmogus. O be to – galimybė rinktis teigiamą elgesį – yra primesta, herojus numalšina savo smurto alkį vien dėl fizinės kančios. Tačiau jo siela, charakteris vis vien lieka nepakitę. Nepavykęs bandymas prievarta ir žiaurumu išgydyti prievartą ir žiaurumą!

Galiausiai lieka be vietos. Be mylinčių artimųjų. Be draugų. Be galimybės patirti malonumą (įprastais būdais). Su labai skaudžia praeitimi. Ir neabejotinai be jokios ateities.

 Užkliuvusios pastraipos: