Gera pasaka – tai kaip žiurkė, uždaryta sandėliuke. Tol graužia, kol ištrūkstą į laisvę...

Tūkstančio ir vienos nakties šalyje.
Kelionė pas Maroko pasakotojus / Tahir Shah
[„Kalifo rūmų“ autorius]

Apleistieji Kalifo rūmai tampa išpuoselėtais, kuo atidžiausiai, iš mozaikos gabalėlių surinktais, vis dar džinų apsuptais rūmais. O Kasablanka, Marokas tampa tikraisiais namais. Tačiau autoriui turėti rūmus – nepakanka; tam, kad rūmai taptų namais, jam tiesiog būtina pajusti ir priimti savyje pačią Maroko sielą, gyventi šios šalies dvasia, bei suvokti save, suprasti savo būtį, gyvenimo prasmę šioje žemėje, šiame gyvenime. O tai pasiekti stengiasi pasinerdamas į šios šalies tikrąją išmintį, tikrąją vertybę – pasakas ir istorijas. Taip autorius pradeda ilgąją gyvenimo kelionę – nuo vieno pasakotojo prie kito, nuo šio – link kito, tol… kol pagaliau atras pasaką, glūdinčią jo širdyje, kurios išgirsti neįmanoma, kurią surasti galima tik „žiūrint užmerktomis akimis“…

Pasakos čia tapatinamos su istorijomis… Jos  čia nėra tik vaikams skirti pasakojimai. Kiekvienas žmogus turi surasti savyje tą vienintelę, tik jam vienam skirtą ir tik jam vienam reikšmę atskleidusią pasaką…. Tą, kuri jam padės gyventi, padės susivokti, kai labiausiai to reikės. Rodos, kad visas marokiečių gyvenimo tikslas ir yra – susirasti savo pasaką – savo antrąją sielos puselę. Rodos tai, ką galėtume pavadinti avantiūrizmu – autoriui yra aiškumo, ramybės ir savęs siekimas…

Be to – pasakos – tai ne būdas pabėgti nuo realybės ar užsimiršimas dabartyje,  jos skirtos kad maksimaliai galėtum panaudoti savo proto galias!

Tiesiog stebuklinga knyga, kuria skaitai ir nesuvoki – ar čia pasaka, ar – reali autoriaus gyvenimo istorija? Negali būti! Šiais laikais žmonės gyvena rūmuose? Rūmuose, kuriuose savo teisių reikalauja Džinai? Šalyje, kurioje svarbu lyg iš mozaikos dalelių susikurti savo spalvingą gyvenimą… Skaitai ir nežinai – jei tai realu - juoktis, ar pavydėti žmonėms, tokiems nuoširdiems, tokiems naiviems (?), tokiems paslaptingiems … tokiems TIKRIEMS… Kiekvieną ketvirtadienį, toje pačioje vietoje, sekantiems tą pačią pasaką… Ir kiekvieną ketvirtadienį tai pačiai pasakai atsiranda klausytojų. Šie ketvirtadieniai – tarsi stebuklinga knyga, kuri neturi popierinio pavidalo, tačiau turi ilgesnę išliekamąją vertę – tradicija perduodama iš lūpų į lūpas, iš širdies į širdį – tūkstančius ir dar vienus metus…

Tai knyga, į kurią pasinėrus visiškai nesinori sulaukt pabaigos… galėtų tęsti ir tęstis… kaip pasaka, kartojama daug kartų… Ir neužtenka išmokti mintinai, reikia, kad ji įaugtų į kaulus…

Paslaptingieji pastebėjimai:

Reikia daug kelionių, kad žalias žmogus prinoktų. (arabų patarlė)

...kai mes su šeima kraustėmės iš Anglijos, aš nekantravau apsigyventi šalyje, kurioje galėčiau duoti laisvę savo kliedesiams. Mane viliojo galimybė bet kur laisvai statyti mašiną, nebrangūs restoranai, skaisti saulė ir galimybė atiduoti išlyginti apatinius drabužius. Bet aukščiau už visus tuos kliedesius buvo viena svajonė – apie galimybę kartais užsukti į rūmus išgerti arbatos.

Vaikystėje, kai keliaudavome į Maroką, tėvas sakydavo, kad jei nori gerai suprasti šalį, privalai suvokti daugiau, negu tau sako juslės. Jis mums liepdavo užsikimšti nosis vata, rankomis užsidengti ausis ir užsimerkti. Tik taip, sakydavo, galima sugerti šios šalies esmę.
Šios pasakos („Tūkstančio ir vienos nakties“) veikia ypatingu būdu, jos parūpina protui pramogą ir sykiu perteikia savotiškas vidines žinias. Įsiklausykite į pasakas, ir pamatysite, kad jos taps tarsi instrukcija, kaip gyventi pasaulyje.  
 
Gal pasakų ir nematyt, bet jos aplink mus. Jos įsigėrusios mums į kaulus. 
 
Šios pasakos – kaip puošni šachmatų lenta. Mes visi mokame žaisti šachmatais ir galime įsitraukti į tokią sudėtingą partiją, kad ji pareikalaus sutelkti visus gebėjimus. Bet įsivaizduokime, kas būtų, jei visuomenė prieš šimtus metų būtų pamiršusi šį žaidimą, o dabar staiga atrastų dailią šachmatų lentą su figūromis. Visi susiburtų jų apžiūrėti ir imtų juos girti. Tačiau gal taip ir nesuprastų, kad tokie prabangūs dirbiniai kitados turėjo ir kitą paskirtį, ne tik džiuginti akį. Lygiai taip pat nebesuvokiame ir vidinės pasakų vertės. Kadaise visi mokėjo žaisti su pasakomis, gebėjo jas aiškinti. Bet dabar taisyklės pamirštos. Mūsų užduotis yra vėl parodyti žmonėms, kaip žaisti šį žaidimą. 

Maroko Karalystę dengia antgamtinių tikėjimų apsiaustas. Tarsi prieblandos zona ar ketvirtasis matmuo jis prasiskverbia į kiekvieną gyvenimo sritį ir netikėčiausiais būdais paveikia visus.

– Viską, ką žinau, esu išgirdęs. Gyvenime neperskaičiau nė vieno žodžio.

–  Ir ką?

– Ir todėl aš kitaip matau pasaulį.

Mano tėvas sakydavo, kad pasakos suteikia klausytojui progą pabėgti nuo tikrovės, bet dar svarbiau, tvirtino jis, kad jos suteikia galimybių maksimaliai panaudoti proto galias. Atmetęs kasdienius suvaržymus, išlaisvinęs vaizduotę žmogus pasijunta gebąs aiškiau mąstyti.

Išmokite naudotis ausimis taip, kaip akimis, kalbėjo jis, ir pajusite ryšį su senoviniu žmonijos paveldu, nemiegančiam protui skirtu svajonių ir sapnų pasauliu.
 
Kuris nors kitas visuomenės narys gal susidrovėtų, jei jam prieš norį būtų užtrenktos durys. Tačiau prekiautojui tai tas pats, tarsi jam kas numestų pirštinę, kviesdamas dvikovon.
 

 Aš paaiškinau, kad laikausi berberų tradicijos – ieškau pasakos, glūdinčios mano širdies gelmėse. [...]

 - Ji tenai, laukia, - pasakė jis.

 - Kas?

 - Jūsų pasaka.

 - Ko ji laukia?

Mrabetas užmerkė akis.

 - Laukia, kol jūs užsimerksite ir pabusite.

 Arabų pasaulyje tyla – tai auksas, brangenybė, kurią dera tausoti.

Pažiūrėkite į kilimą. Tai dykumos pasaka. Avys, kurios užaugino vilną, ėdė augalus, o šiuos želdė Draa upės pakrančių žemė. Dažai pagaminti iš medžių uogų, o išmanymas, kaip sukurti šedevrą, atkeliavo iš senovinės išminties, kurią atsimena visa gentis. Visi mano kilimai pasakoja istorijas.

Vakarų pasaulyje per daug laiko skiriama skaityti ir per mažai – suprasti. [...] Rytų visuomenėje vertinama tai, kas egzistuoja seniai, kas išbandyta. Tikrai vertingomis laikomos pasakos, sekamos jau kelis tūkstančius metų, nes jomis perduodama vidinė išmintis. O Vakarų visuomenė be paliovos reikalauja naujovių. Dažniausiai tai būna tas pats kas ir seniau, tik naujai įpakuota. Todėl čia dažnai negailima žodžių vien tik dėl pačių žodžių.

Namai be vaikų kaip kraštovaizdis be medžių. Gal jis ir gražus, bet tuščias.
 

... jo atmintis tokia nepaprasta, kad jis pavertė ją verslu.

 - Kokiu verslu?

 - Jis įsimena tai, ko žmonės paprašo.

Jei tau reikia įsiminti kokią nors svarbią datą, teisinio dokumento tekstą ar labai patikusį eilėraštį, Validas gali tai padaryti už tave. Jis paskelbė imąs nedidelį mokestį, priklausantį nuo įsimenamo teksto ilgio ir sudėtingumo. Tarsi žmogaus pavidalo kietasis diskas, naudodamasis ausimis ir burna, jis atlieka funkciją, kurią įprasta atlikti akimis ir rankomis. 
 

– Tai tradicija.

 - Kokia?

 - Naudotis galva.

Folkloras yra kaip tiršta žalia pirmykštė sriuba, kurioje atsirado ir vystėsi žmonija. Ji pilnutėlė maisto medžiagų – informacijos ir įvairių užuominų. Tiesiog mes įpratome ją niekinti. Juokiamės išgirdę sumanymą panaudoti ją praktiniais tikslais. 
 
Jei mes nekreipsime į juos dėmesio, ar jie išgirs?
  

– Genialumas – tarsi vaikščiojimas lynu. Būtina tobulai laikyti pusiausvyrą. [...]

 - Ar kas nors perka jo kūrinius?

 - Žinoma, ne. Tai įrodo, kad jis tikras genijus.