Tyrą vaiko pasaulį užgožusios suaugusiųjų piktžolės

Tyrą vaiko pasaulį užgožusios suaugusiųjų piktžolės 

Gėlių kalba / Vanessa Diffenbaugh.

 Vilnius: Alma littera, 2012.332 p.

 Gal ir tas, kuris pats augo netrokštamas, nemylimas, prie nieko neprisirišęs, 

- gal ir tas gali skleisti meilę kaip ir visi kiti. (320p.)

Gyvenimo piktžoles dar labiau brandino savo šaknis mažoje ir trapioje mergaitės širdyje, kai suaugusieji savo veiksmais tik dar labiau skatino nepasitikėjimą jais, bei kurstė nepasitikėjimą  ir abejojimą savimi...

Knyga apie besislepiančią nuo pasaulio Viktoriją, kuri savo gyvenimą praleido vaikų namuose. Kiek įtėvių gali turėti vienas vaikas? Įtėviai vienas po kito atsisako mergaitės. Mergaitė yra nesugyvenama, ne tokia kokios jie tikėjosi. „Sunkus“ vaikas  - taip apibūdinama Viktorija. O nuo ko ji tapo tokia -  niekas nesiaiškina, niekam neįdomu. Svarbu dar iki dešimties metų ją kam nors „iškišti“, t. y. surasti jai įtėvius, nes, jei jos niekas nepriims, tai ir jos socialinė darbuotoja bus tokia pati netikusi, kaip ir mergaitė. Tai – tik pareiga, tai tik gailestis, o ne meilė...

Dar nesulaukusi dešimties Viktorija jau žino ką padaryti, kaip elgtis, kad įtėviai jos atsisakytų. Atrodytų – visų globos namų vaikų svajonė turėtų būti persikelti į šeimą, į savus namus. Tačiau ši mergaitė to nenori. Ji visomis išgalėmis slepiasi nuo pasaulio, nuo dėmesio, nuo žmonių, o ypatingai – nuo prisilietimų: „Vaikystėje aš vemdavau nuo žmonių artumo: nuo prisilietimo arba grėsmės, kad kas prisilies. Užtekdavo, kad įtėviai palinkę virš manęs imtų grūsti neklusnias rankas į rankoves, kad mokytojos plėšdamos man nuo galvos kepurę pernelyg ilgai užlaikytų pirštus mano susivėlusiuose plaukuose, - ir pilve prasidėdavo nevaldomi spazmai.“ (188p.) Jau nuo pat mažumės jai tiesiog įdiegta, jog ji – nenorimas vaikas, nemylima, nepageidaujama. Tuo tikėdama taip ir subrandino save, tokia ir tapo. Tokia ji išorėje – kieta, šiurkšti, grubi, o viduje, kaip ir visos gyvos būtybės: trokšta šiltų jausmų, trokšta įsikniaubti kam į petį ir būti guodžiama, trokšta mylėti ir būti mylima.

Tokios patirties turintis vaikas – ypač  stiprus: tokį sunkų, nepavydėtiną gyvenimą gyvena, išgyvena ir sugeba nenužmogėti. Savaip... Įsitraukus į kiautą, ir tik didelių pastangų dėka po truputį iš jo išlenda ir ima pasitikėti pasauliu. Pamatyti „spalvotą“ gyvenimą, išreikšti jausmus padeda gėlių kalbos žinojimas.

"Neapykanta gali būti ir aistringa, ir šalta; gali kilti iš nepatikimo, bet gali ir iš baimės. 

Jei aiškiai man pasakytum, ką jauti, padėčiau tau rasti tinkamą gėlę, kuria perduotum 

savo žinią." (88p.)

 Mergaitė tiek pripratusi slėpti, neparodyti savo jausmų, kad ir gėlėmis išsakyti jausmai prieinami ne visiems, o tik tokią pat kalbą išmanantiems žmonėms. Ši knyga man tik patvirtino mintį, jog kiekvienam žmogui šiame pasaulyje yra tik jam vienam skirta „antroji obuolio puselė“. Viktorijos sutiktas mylimasis savo jausmus atskleidė ir josios pažino tik gėlių kalbos dėka. "Net ryto vėsoje kakta rasojo nuo prakaito, o aš pati buvau sustirusi nuo susižavėjimo, labiau primenančio siaubą. Metų metus mano gėlės su žinia buvo sėkmingai ignoruojamos, ir toks bendravimo būdas man buvo patogus. Aistra, ryšys, nesutikimas ar atmetimas – nieko negalėjai ištarti žodžiais, kad nesulauktum atsako. Bet vienintelė amalo šakelė viską pakeitė – jeigu davėjas išties supranta jo reikšmę." (68p.) Taip pat – dėka begalinio kantrumo. Keistokas vyro vaidmuo šiame meilės romane. Vyras man pasirodė toks tylus, išlaikytas, ramus, nuolankus, be galo kantrus. Gyvenimą priimantis kaip būtinybę, visiškai neskubantis kažko keisti, o išlaukiantis savo „progos“.... Tiesiog priima tai, kas likimo jam priskirta, emocijas rodydamas vienu gėlės stiebeliu ar visa puokšte....

Nors skelbiama, jog ši knyga – 2011-ųjų metų „Džeinė Eir“, Ch. Bronte papasakota meilės istorija man žymiai įtaigesnė ir įsimintinesnė.

Šiame gėlių kalbos internetiniame puslapyje galite išsirinkti iš kelių siūlomų e-atviručių su gėlėmis, kurių reikšmės yra pateiktos (anglų k.), ir užrašę keletą žodžių nusiųsti kitam.

Gėlėmis perteiktos mintys: 

Dabar aš suaugusi ir mano ateities viltys paprastos: būti vienai ir kad mane suptų gėlės. Dabar atrodė, kad pagaliau gausiu ko noriu. (26p.)

Ankstyvais rytais galvodavau, į kurį vaiką būčiau buvusi panašiausia, jeigu būčiau turėjusi mamą, kuri kas rytą būtų vedusi mane į mokyklą. Įsivaizduodavau save klusnią, o ne užsispyrusią, greitą šypsotis, o ne paniurusią. Kažin, svarstydavau, ar vis tiek taip pat mylėčiau gėles, vis tiek trokščiau vienatvės? Neatsakomi klausimai verpetais sukdavosi kaip vanduo aplink šaknis laukinių pelargonijų, kurias aš dažnai ir gausiai laistydavau. (30p.)

Dievo dovanos ir svetimi šeimos nariai

Lėliukė : romanas / Dorota Terakowska

  

[2012 Knygų iššūkis]

Knyga, kuriai skaityti ilgai kaupiausi. Tikėjausi labai stiprios knygos apie sunkią situaciją, netikėtai užklupusią šeimą. Tačiau… Kažkodėl tokio įspūdžio knyga nepaliko. Gal per daug tikėjausi…

Tačiau kažkas skaitant buvo ne taip. Kažkodėl sodas, nematomo, bet jaučiamo ir numanomo kas Jis, Jo pasirodymas trikdė… Kas yra knygoje aprašomi susitikimai su JUO sode? Mongoliukės sapnai? Transas? Savotiška hipnozė? Ar – įprastas mongoliukų vidinis pasaulis? Ir dienos, paskirtos kūrimui, ir Ieva su Adomu, ir perdėtas tobulumas, kurio baigtis – trūkumų troškimas, ir mintys mergaitės, kai beveik prie kiekvienos iš jų kirba abejonė – ar tikrai? Ar tikrai taip jaučiasi, taip galvoja, taip gyvena tokie vaikai? – buvo lyg „pritempta“, lyg neteisingas ingredientas, sugadinęs visą tobulą receptą…

 

Lėliukė pagal žodyną – viena iš vystymosi stadijų, esanti tarp vienos ir kitos formos… Taip ir šioje knygoje mongoliukė (Dauno sindromą turinti mergytė) yra tarp gyvenimo aiškiai suplanuotoje šeimoje gyvenant nesuplanuotą gyvenimą.

Šio ilgai laukto ir skrupulingai planuoto vaiko tėvai išgyvena dienas, kurių dienotvarkė sparčiai byra jiems visiškai nepasiruošus ir net nepagalvojus, jog kažkas galėtų likti nesuplanuota, neapgalvota… Tikintis, kad pasaulyje visos blogybės, nepageidaujami dalykai, įvykiai ir pan. – vyksta kažkur, toli, kažkam kitam…. Tik ne čia ir ne dabar ir ne jiems / ne mums / ne man… Galit drąsiai spjauti į ekraną, jei nesate nors kada nors taip galvojęs….

Beskaitant darosi akivaizdu, jog normalumas – sąlyginis dalykas bet kurioje gyvenimo stadijoje ar epizode….

Apskritai – ar normalu gauti nenorimas dovanas? Ne, klausimas ne toks…Ar normalu norėti dovanos ir kai ją gauni – jos atsisakyti, staiga nebenorėti? Ar normalu pradėti gėdytis savo svajonių, gautų Dievo dovanų? Kodėl Dievas dovanoja „nestandartines“ („vyniojant“ žodžius ir pavadinimus „į vatą“) dovanas? Kaip Jis drįsta? Ką pasiekti/pasakyti/išmokyti tuo Jis nori? (atsiprašau už siaubą keliančius klausimus, dėl kurių negaliu atsikratyti nejaukumo ir šiurpo širdyje)…

Nejučia prisimena posakis – svajokite atsargiai. Tačiau – kita vertus – argi reikia svajonei kurti kažkokius pataisymus, atsarginius planus, tuo atveju, jei Dievas (ar kad ir kieno kito nuopelnas tai būtų) imtų ir nepakankamai įsigilintų į jūsų svajones ir nevisiškai taip jas išpildytų? Kuo toliau, tuo daugiau minčių ir tuo didesnė maišalynė…. 

Jei jau knygoje kalbama apie normalumą nenormalioje situacijoje, tai kyla klausimas – kiek normalu yra tokia knygos veikėjos baigtis? Suprantu, kad vaikai, žmonės, gyvendami tokiame lėliukės „apvalkale“, ilgai neišgyvena, tik…. Argi net ir knygoje vienintelė išeitis – visų neplanuotų gyvenimo akimirkų, dienų ir metų, darbų, svajonių pildymosi ir naujų kūrimo, yra - pasitraukimas, t. y. mirtis?..

 Neramios mintys, keliančios bauginančius jausmus:

Viešpats išdalija savo dovanas – net ir tas, kurių nenorima. Jis nieko nepasilieka sau. 

 

Jis visą laiką tave mylėjo, bet tik dabar apie tai sužinojo. Žmonės labaiu dažnai tai sužino per vėlai.  

Snūduriuojantys ir ne laiku pokštaujantys rasės pėdsakai

Šeimos medis 

Barbara Delinsky 

 

Autorė, rašanti apie emocines krizes, kurios užklumpa mūsų gyvenimus, kaip taisyklė – visuomet netikėtai. Ji tiki, kad skaitytojai identifikuoja save su jos knygų personažais, atpažįsta patirtas ir iškentėtas situacijas, bei save pačius, viename ar kitame jos sukurtame charakteryje. Ji kiekvieną dieną rašo apie žmones, kurie kiekvieną dieną patiria visai ne kasdienius iššūkius ir išbandymus.

Šeimos medyje atskleidžiamos ilgai slėptos šeimos paslaptys. Slepiamos – iš prietaringos baimės. Ir ne tik… Slepiamos nuo visuomenės, kurioje gyvenama, kur rasinės diskriminacijos nėra tik iki tol, kol tai nepaliečia asmeniškai…  Nenoras pripažinti tiesos, ar bent jau išsiaiškinti savo kilmės šaknis dėl nuomonės, jog tai ką, turi, tai, ką gavai vaikystėje, yra dėl to, kad augai kilmingoje, pakankamai turtingoje ir… baltųjų šeimoje. Tačiau materialiniai turtai dar negarantuoja pageidaujamos genetikos. Akių užmerkimas prieš galimą savo kilmę, savo šaknų paslėpimas tarp „kilmingųjų“ aplinkos, atitinkamo ir tik tokiai aplinkai priimtino elgesio, niekaip negali apgauti, apeiti to, kas yra užkoduota genetiškai, ir kas gali „išaugti“ bei netikėtai nustebinti n‘tojoje kartoje…

Šeimos medyje laipiojama po teisingumo, privilegijų ir identiškumo šakas šeimų asmeniniuose santykiuose. Šlamina savo tapatumo, išankstinio nusistatymo, politinio korektiškumo bei dviveidiškumo lapus. Bando prinokinti šeimos medžio vaisius, kurių skonis priklausys nuo dabartinės kartos sprendimo, įtakojančio ateisiančių kartų gyvenimą… Kenkėjų, sunaikinančių ir tvirčiausių medžių šaknis, vaidmenį čia atlieka ilgai slėpta ir nenorėta pripažinti šeimos istorija, skirtingų rasių atžvilgiu. Užslinkusių grėsmingų debesų pavėsį šeimai sukelia slegiantys momentai, kuomet didžiausių palaimingų emocijų kupiną metą aptemdo abejonės artimiausiais žmonėmis, kai tvirtas autoritetas staiga sužlunga, kai pamatai pačius giliausius artimo žmogaus sielos kampelius… Kuomet imi abejoti ne tik savo kilme, bet ir tuo, kuom visą savo gyvenimą tikėjai esąs; kuom save patį laikei; svarstymus kaip būtum gyvenęs, jei tavo odos spalva būtų tamsesnė;  nepasitikėjimas aplinka, kaipgi gyvens tavo paties atžala, vien dėl to, jog tu jai „atidavei“ savyje užkoduotą tamsios odos geną…

Kai skaudžiai užgauna žinojimas, kad žmonija nepasieks tokio gyvenimo būdo, kai į odos spalvą žiūrėsime ir ją priimsime taip pat lengvai, kaip ir skirtingas pasaulio žmonių akių spalvas…

Skaitydama vis pamanydavau, jog tokią temą labai tiktų aprašyti kitai garsiai autorei – J. Picoult. Ir, manau, kad jei apie tai būtų rašiusi Picoult, būtų buvę daugiau atskleistų jausmų, daugiau įtampos, vidinių pamastymų, ir netgi – daugiau faktinės medžiagos, įvilktos į romano situacijas… Būtų buvę stipriau, giliau, karščiau, įtaigiau, emocingiau… Ši knyga susiskaitė greitai ir lengvai, bet, man įtampos ir emocingumo pritrūko, nors įdomumo – pakankamai.

Trikdančios mintys: